Ευχαριστώ (efcharisto) - graikišką „ačiū“ 40 keliautojų grupė iš Lietuvos atsisveikindama tarė gidei Endi, kuri lydėjo mus visą savaitę trukusioje kelionėje Graikijoje.
Tai buvo pirmasis jos susitikimas su lietuviais, reprezentavusiais jai visiškai nepažįstamą šalį (kurios, kaip ji sakė, teko Europos žemėlapyje paieškoti). Atrodo, jog mes, o kartu ir Lietuva, Endi palikome gerą įspūdį.
Ir lietuvišką didžiulį AČIŪ už piligriminę kelionę Graikijoje apaštalo Pauliaus takais, vykusią rugsėjo 4-10 d., tariame pastoriui dr. Giedriui Saulyčiui, be kurių mes nebūtume tiek sužinoję, pamatę ir patyrę... Giliai širdin ir atmintin įsirėžė nepakartojami kelionės įspūdžiai ir broliška bendrystė. Tad pradėkime nuo pradžių...
Malonė, malonė...
Liudijimų vakaro Tesalonikuose metu keliauninkai pasakojo apie Dievo malonę, atvėrusią galimybes išvykti į Graikiją. Nemažai jų daliai tai buvo dovana įvairių jubiliejų ar tiesiog gimtadienio proga. Piligrimų grupė, pasiryžusi aplankyti vietas, kur antrosios misijų kelionės metu Evangeliją skelbė apaštalas Paulius, susirinko labai įvairi - tiek keliautojų amžiumi, tiek savo geografija: nuo jaunimo iki senjorų, nuo brolių ir sesių iš įvairių Lietuvos miestų iki tų, kurie šiuo metu gyvena Norvegijoje ir Suomijoje. Nors buvo girdėti ir skeptiškų nuomonių, grupė visgi susirinko ir kelionė įvyko.
Nors pats apaštalas Paulius savo antrosios misijų kelionės metu keliavo iš Graikijos šiaurėje esančios Makedonijos į pietuose esančius Atėnus ir Korintą, mes savo beveik 1600 km kelionę pradėjome nuo šalies pietų ir judėjome šiaurės Graikijos sostinės Tesalonikų link. Nėra visiškai aišku, kokiu būdu - sausuma ar jūra - apaštalas Paulius, skelbdamas Evangeliją, keliavo iš vieno miesto į kitą, tačiau mes vingiuotais Graikijos keliais riedėjome patogiu autobusu. Tai buvo Dievo malonė, kad pastorius Giedrius padėjo mums, tikinčiųjų grupei, susiliesti su apaštalą Paulių supusia aplinka, sekant jo misijų kelionės takais, ir įsijausti į tai, ką teko patirti apaštalui, prisiminti jo laiškus ir dvasines tiesas, kurias apaštalas norėjo perduoti graikų bažnyčioms. Juk tai ir buvo pagrindinis mūsų kelionės tikslas!
Kasdien kelionę autobusu pradėdavome malda ir padėka Dievui bei skaitiniais iš Rašto, susijusiais su apaštalo Pauliaus misija. Pastorius dalindavosi Dievo žodžiu ir įžvalgomis iš krikščionybės istorijos, antikinės filosofijos ar bažnyčios Tėvų raštų. Remdamasis Apaštalų darbų knyga, pastorius mums pamokslavo tiesiogiai su apaštalu Pauliumi susijusiose vietose: ant Marso kalvos Atėnuose, Pauliaus teismo vietoje Bemoje, Korinte, šalia išlikusių Apolono šventyklos griuvėsių Parnaso kalno papėdėje Delfuose, Meteoruose kabančių uolų, ant kurių įsikūrę Rytų ortodoksų vienuolynai, papėdėje, Lidijos krikšto vietoje Filipuose. Girdėjome tam tikra tema koncentruotus ir susistemintus pamokslus, praplečiančius ne tik supratimą apie ano meto Graikiją, apaštalo Pauliaus tarnystę, vaikų ir suaugusiųjų krikštą, bet ir sužinojome krikščionybės skilimo į Rytų ir Vakarų istorines bei teologines priežastis, Antikos filosofų įtaką bažnyčios tėvams, apie tikėjimo ir pažinimo santykį. Tai sužadino gilesnius apmąstymus apie savo motyvaciją tarnauti Dievui, o Šventoji Dvasia darbavosi mūsų širdyse.
Girdimas Dievo žodis gaivino dvasią bei žadino troškimą pažinti Jį. Skaitydami Pauliaus laiškus ar Apaštalų darbus, vis aiškiau galėjome jausti rūsčią tikrovę, kurioje tarnavo apaštalas, bet pamatėme ir antgamtinį jo troškimą tarnauti Evangelijos labui, kurio negalėjo užgesinti net ir didžiausi patiriami išbandymai, sielvartas bei nelaimės.
Malonė buvo išgirsti ir išsamius gidės Endi pasakojimus apie antikinės Graikijos didybę, jos dievus ir mitus, miestus, šventyklas, iš kurių šiandien likę tik griuvėsiai. Buvome supažindinti su graikų senoviniais architektūros stiliais, mokėmės atskirti dorėninio architektūros stiliaus kolonas nuo jonėninio ir korintinio, pabuvojome šiuolaikinėse ikonų dirbtuvėse, kur, pasitelkus senovines technologijas, kopijuojamos Bizantijos laikų ikonos. Klausėmės apie Aleksandro Makedoniečio gyvenimą ir pergales, kelis šimtmečius trukusią turkų bei italų Graikijos okupaciją. Gidė pasakojo ir apie sudėtingą šiuolaikinės Graikijos ekonominę situaciją, nuolat vykstančius streikus ir demonstracijas (vieną demonstraciją Atėnuose pamatėme ir mes), šalies politinę padėtį, jos švietimo sistemą, socialinę ir sveikatos apsaugą. Gidė net bandė išmokyti mus graikiškai skaičiuoti, supažindino su graikų kalbos abėcėle, tačiau geriausiai įsiminėme, kaip graikiškai pasisveikinti ir padėkoti.
Vakarais sugrįžę į viešbutį po dienos ekskursijų turėjome galimybę geriau susipažinti vieni su kitais ir daugiau pabendrauti. Pusryčiaudami ar vakarieniaudami stengėmės kaskart sėstis vis prie kitų staliukų, nes taip įdomu buvo pasikalbėti su seniai nematytais bičiuliais ar pasiteirauti, iš kur yra viena ar kita nematyta sesė...
Tarp mūsų buvo trys jubiliatai, kurie Graikijoje šventė savo gimtadienius, tad jų švente džiaugėmės visi kartu. Mūsų širdys vis labiau artėjo, atmosfera šilo, vis daugiau norėjosi dėkoti mūsų Viešpačiui už šią malonės dovaną - kelionę, tad riedant autobusu vis garsiau kilo giesmės Viešpačiui, o kai pritildavome, mūsų gidė prašydavo dar ką nors pagiedoti, nors žodžių ji ir nesuprato... Anot vienos mūsų sesės, jei mūsų širdys šildo viena kitą, tai laiką puikiai galima leisti nors ir statinėje. Tai išties buvo labai brangus laikas „Graikijos statinėje“.
Kelionės metu buvo surengti ir du vakariniai susirinkimai viešbučio konferencijų salėse. Pirmasis vyko Atėnuose, kur pastorius Giedrius kalbėjo apie tikėjimą ir pažinimą bei kuris iš jų yra svarbesnis. O kelionei artėjant į pabaigą, Tesalonikuose vykusiame susirinkime broliai ir sesės dalijosi Dievo malonės patyrimais ruošiantis šiai kelionei bei Graikijoje patirtais įspūdžiais. Visi liudijo, jog piligriminė kelionė pavyko ir net pranoko lūkesčius: apaštalo Pauliaus takais nuriedėjome daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų, aplankėme svarbiausias su apaštalu susijusias vietas Graikijoje, minimas Naujajame Testamente, negalėjome nustoti stebėtis neįtikėtinu Pauliaus pasiryžimu skelbti Evangeliją pagonims ir per tūkstantmečius pasiliekančiais jo tarnystės vaisiais. Visos kelionės metu buvome maitinami rinktiniu dvasiniu maistu iš pastoriaus Giedriaus lūpų bei širdies, o taip pat ir puikiais graikiškais patiekalais, kurių gausa kėlė rūpesčių mūsų skrandžiams. Akį džiugino įspūdinga šalies gamta, žavėjo antikinė architektūra, kūnus šildė šilumos dosni Graikijos saulė. O visą kelionę puošė bendrystė ir brolių meilė.
______________________________________________________________________________
Štai kelių keliauninkų patyrimai bei pamąstymai iš piligriminės kelionės sugrįžus:
„Mano galva, pažintinė kelionė Apaštalo Pauliaus takais tikrai pavyko. Man, kaip jos vadovui, svarbiausia tai, kad mūsų grupė sugrįžo įkvėpta ir palaiminta. Paskutinį vakarą Tesalonikuose, o taip pat autobuse nemažai keliauninkų dalijosi, kad kelionė pranoko jų lūkesčius, - man tai didžiausias atlygis.
Turėjome galimybę Graikiją pažinti keliais pjūviais - visų pirma istoriniu, susiliesdami su Antikos paveldu, taip pat ir bibliniu, viešėdami miestuose ir vietovėse, kurias aplankė apaštalas Paulius savo antrosios misijų kelionės metu, na ir galiausiai, susipažinome su šiuolaikinės Graikijos gyvenimu.
Nepaprastai įdomu vaikščioti miestu, kuriame mokė didieji Atėnų filosofai - Platonas ir Aristotelis. Pasak mūsų gidės, Atėnų gyventojai iki šių dienų pasižymi kritiniu mąstymu, darančiu įtaką miesto gyvenimui. Supratau, kodėl apaštalas Paulius, skelbdamas Evangeliją Areopage, atėniečiams primena jų pačių poetus ir savo žinią stengiasi pagrįsti Gamalielio mokykloje drauge su judaizmu įgytais helenistinės minties argumentais. Nemažiau įkvėpė galimybė pamatyti Korinto miestą, kurio tikintiesiems Paulius yra parašęs mažiausiai keturis laiškus, nors tik du iš jų yra mus pasiekę. Atėnų ir Korinto miestelėnų - Pauliaus amžininkų - skirtybės bei kontrastas tarp apaštalo skelbiamos Evangelijos viename ir kitame mieste man buvo didžiausias šios kelionės atradimas.
Kelionės metu galėjome jausti Dievo globą ir Apvaizdą. Pavyzdžiui, neplanuotai nusprendėme pakeisti kelionės į Filipus laiką, ir dėl to pamatėme, kaip vyksta graikų stačiatikių krikštynos, o vėliau tą pačią dieną stebėjome ir vestuvių ceremoniją seniausioje Graikijos bazilikoje. Kitu atveju niekaip nebūtume sužinoję, kodėl graikų stačiatikiai krikšto metu nuo kūdikio galvos nukerpa devynias plaukų sruogas - o pasirodo, kad pašventintų devynias žmogaus kūne esančias ertmes. Patyrėme ir šiandieninės Graikijos protestų dvasią. Nors gidė tiek daug kartų mus įspėjo saugotis protestuojančių graikų, Tesalonikuose vos išėję iš viešbučio pakliuvome tiesiai į jų gretas...
Esu dėkingas Viešpačiui už jo malonę, padėjusią pamatyti, patirti ir pažinti giliau antikinį bei biblinį Atikos (Achajos) bei Makedonijos pasaulį.“
Pastorius Giedrius Saulytis
„Trumpai kelionės įspūdžius nusakyčiau taip: Patiko. Įdomu. Verta. Rekomenduoju. Bet šiuos apibendrinimus supras tik kartu keliavusieji, todėl noriu papasakoti plačiau.
Tokio pobūdžio kelionė mums su žmona buvo pirmoji. Niekada neteko būti Graikijoje. Niekada nebuvome ir piligriminėje kelionėje. Nesu geografijos mylėtojas, tad teko patirti tam tikrą gėdą dėl savo „žinių“. Nesidomėjau Biblijoje minimų miestų geografine padėtimi, nes galvojau, kad jų tiesiog jau nėra. Žinojau, kad iš anų laikų likę Atėnai, Roma, Jeruzalė. O Korintas, Delfai, Tesalonikai, Filipai - maniau, jau praeitis, jų istorija jau užbaigta ir jų griuvėsiai ilsisi kažkur po žeme. Bet pasirodė, kad jie gyvuoja ir mūsų dienomis... Kad šie miestai yra Graikijoje sužinojau iš kelionės anonso bažnyčios tinklapyje...
Pirmoji išvyka buvo į Korintą, kur tikėjausi pamatyti didelį senovinį miestą. Didingas įspūdis susidarė skaitant bene ilgiausius apaštalo Pauliaus Laiškus korintiečiams. Kai gidė pasakė, kad atvykome į Korintą, akimis ieškojau miesto, tačiau pamačiau tik kažkokią didelę gyvenvietę ant jūros kranto. „Iš Korinto liko tik Korintukas“, - pagalvojau sau. Gidė pasakojo, jog anuomet Korinte gyveno apie 400 000 gyventojų. Miestas turėjo du jūrinius uostus, todėl jame nuolat buvo įvairių tautų žmonių, plito skirtingos kultūros, religijos, filosofiniai mokymai, prietarai. Korinte klestėjo amoralumas, visos ištvirkimo „mados“, ir po šventyklose atliekamų „apeigų“ dievams dažnam tekdavo eiti su „dovana“ pas kitą dievą, Esklepijų, ir tikėtis išgydymo nuo venerinių ligų. Paulius atvyko į tokį miestą skelbti „naujo“, nematomo gyvojo Dievo. Ir dar jis buvo ne graikas, o žydas. Žydas, išdrįsęs kištis į šventus graikų reikalus! Apaštalas susidūrė tiek su tėvynainių, tiek su pagonių pasipriešinimu. Nepaisydamas patirtų įvairių negandų ir nelaimių, jis skelbė Evangeliją, lydimas Dievo malonės (Apd 18, 9-10). Galbūt Pauliui būtų buvę daug lengviau sugalvoti ir graikams pasiūlyti naują dievuką, kuriam Atėnuose dar būtų atsiradę vietos kokiame nors skverelyje. Bet apaštalo skelbiamas gyvasis Dievas vartė stabus ir šventyklas: iš pradžių protuose, o po to ir žemėje.
Nuo tų laikų iki mūsų dienų Korintas patyrė keletą žemės drebėjimų. Didelė miesto dalis dingusi po žeme. Dabartiniame Korinte gyvena dešimt kartų mažiau gyventojų. Vaikščiodamas po senovinės prekyvietės griuvėsius, kur kažkada galbūt vaikščiojo ir apaštalas Paulius, patyriau įdomų jausmą. Manoma, jog ten buvo ir teismo vieta, kurioje teisė apaštalą, kai prieš jį sukilo žydai (Apd 18, 1-18). Stovint toje vietoje aiškiau supratau, kokioje aplinkoje Pauliui teko pamokslauti ir gyventi, kodėl apaštalas rašė, kad kovoja su „žvėrimis“ ir kunigaikštystėmis.
Iš Korinto grįžome į Atėnus, aplankėme Atėnų Akropolį. Anksčiau galvojau, kad akropolis yra tik Atėnuose. Bet, pasirodo, kad akropolius turėjo visi didesni miestai. Lipant į Akropolio kalną, atsivėrė gražus vaizdas į miestą, kuris yra po Akropolio „kojomis“ - keliauninkas galėjo pasijusti esąs aukščiau visų. Aiškiau supratau, kodėl šventyklos buvo statomos tokiose vietose.
Lankant Antikos laikų istorines vietoves, su gailesčiu žiūrėjau į senovės griuvėsius. Vis aplankydavo mintis: „O kaip jie atrodė savo metu?“ Kitą dieną, Delfuose apžiūrinėjant šventyklos griuvėsius, patyriau priešingą jausmą: kažkodėl jutau malonumą, tarsi būčiau jiems ir linkėjęs tokio likimo. Klausiau savęs, iš kur tas pasigėrėjimas ateina. Žiūrint iš biblinės pusės, graikų šventyklos ir dievų statulos buvo žmogiškos pastangos paaiškinti ir pakeisti gyvąjį Dievą. Todėl šiandien šventyklų griuvėsiai, statulos numuštomis nosimis ar be ausų tik patvirtina iš anksto aprašytą Dievo teismą stabams. Visi jie tarsi priklaupę pripažįsta, kad jie nėra atsakymas į žmogaus egzistencinį klausimą apie gyvenimo prasmę. Šventyklų šlovę šiandien gaubia amžių dulkės. Todėl statybinis kranas prie šventyklos ant Atėnų Akropolio visai negadina vaizdo. Jis gerai dera ten kaip simbolis. Šiuolaikinis įrankis, kuriuo bandoma atstatyti senovės išgalvotų dievų šventyklą... Bet atstatymo darbai užstrigo dėl finansų trūkumo... Griuvėsiai labai aiškiai atspindi, kuo virsta menama žmonių išmintis ir ką reiškia eiti savais keliais, o ne tikruoju Keliu, kuris yra Jėzus Kristus.“
Saulius Piliponis
„Šiomis eilutėmis noriu padėkoti visiems piligriminės kelionės organizatoriams ir dalyviams už įvairiausių įspūdžių ir patyrimų kupiną kelionę! Pirmoji mano kelionė į Graikiją praeitais metais buvo poilsinė, o ši, antroji, - piligriminė, su Jumis visais. Dvi kelionės į tą pačią šalį, tačiau tai du visiškai skirtingi patyrimai!
Šios kelionės metu galėjau iš daug arčiau prisiliesti prie apaštalo Pauliaus ir jo amžininkų aplinkos. Pamačiau legendinius, Romos kareivių nutiestus kelius, kad galėtų greitai pasiekti užkariautus kraštus, kuriais keliavo ir apaštalas Paulius su jį lydinčiais asmenimis. Teko pabūti prie be galo didingų pastatų liekanų, kuriuose valdžios atstovams turbūt buvo skelbiama niekam iki tol negirdėta žinia apie Jėzų Kristų. Susipažinome su to meto aukštuomenės gyvenimu, t. y. išsilavinimu, laisvalaikio leidimo formomis (sportas, debatų vietos, tualetai su muzika, viešnamiai...), medicina, žyniavimu, visuomeninės paskirties ir buities puošybos elementais, aukštos kokybės rūbų madomis, maistu...
Apaštalo Pauliaus, kaip ir kiekvieno mūsų, gyvenimas turi ir turėjo aplinkiniams gerai matomą fizinę ir nematomą vidinę pusę. Vienas iš atradimų buvo tai, kad apaštalo Pauliaus laiškai ir Apaštalų darbų knyga yra ne tik istorinis šaltinis, bet ir neišsemiamas informacijos apie vieną asmenį, t. y. apaštalą Paulių, lobynas. Laiškuose ir Darbuose užrašyta žinia ekskursijos metu tarsi atgijo ir susiliejo į vieną bendrą visumą, kurioje vienu metu išvydau iškilios asmenybės paslėptą vidinį, žmonėms nematomą, ir fizinį, regimą, pasaulį, su kuriuo galėjo susiliesti ir Pauliaus bendražygiai. Apaštalų darbuose išvydau išsamius Pauliaus išorinio gyvenimo epizodus: su kuo ir kaip jis bendravo, kaip keliavo, ką valgė, kuo vilkėjo, iš kokių knygų skaitė, ir t. t. O laiškuose atgijo šio asmens nematomas vidinis pasaulis, t. y. kaip jis jautėsi pavojingų kelionių, aprašytų Apaštalų darbuose, metu, ką galvojo ir kaip mąstė, kuo džiaugėsi, dėl ko nerimavo ir sielvartavo, dėl ko meldėsi ir kokį mokymą apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų paliko ateities kartoms.
Dar kartą noriu padėkoti pastoriui Giedriui ir jo asistentei Elenai už puikiai suorganizuotą kelionę! Ramybė Jums ir naujų atradimų keliaujant istoriniais Biblijos keliais!“
Jūra Šiaulienė
„Nors ši kelionė man ne pirma į svečias šalis (gal net 12-ta), bet tikrai išskirtinė ir įsimintina. Ir ne todėl, kad paskutinioji. Kai draugė parodė reklaminį lankstinuką, jis manęs labai nesudomino, - esu mačiusi daugybę žmonių statinių ir architektūrinių šedevrų... Apsisprendimą lėmė kelionės tikslas ir vienminčių grupė, taip pat ir tai, jog ji - vaikų dovana gimtadienio proga. Kai dar (dėl kainos) leidau sau dvejoti, dukra pasakė: kodėl tau neatšvęsti gimtadienio Atėnuose - filosofų tėvynėje?! Džiaugiuosi, kad Viešpats rado lūpas, paskatinusias neatsisakyti šio palaiminimo.
Matytos vietovės ir jose išlikę apaštalo Pauliaus pėdsakai sustiprino tikėjimą, primindami, jog visa tai iš tiesų buvo! Išlikusių esklepijonų liekanos ir juose taikytos gydymo priemonės leido sulygint dabartinius depresijų gydymo metodus (dirbu profilaktoriume, kur tenka ne tik matyti, bet ir raminti baimę ir įvairų nerimą išgyvenančius ligonius): narkotinį poveikį turinčias žoleles pakeitė aromaterapija muzikos fone, fontanus - dirbtiniai šviesos fontanai, bet akivaizdu, jog gydymo esmė nepakito ir poreikis nesumažėjo, nes įtampas, stresą ir kitus neigiamus jausmus išgyvenančių žmonių, deja, nesumažėjo.
Iki šiol studijuotų filosofų išmintis, atsispindinti mituose, atverianti jų dvasinį (sielos) pasaulį, mane žavėjo. Kelionė padėjo man sujungti tikėjimą ir pažinimą. Dar Augustinas rašė: „Filosofas - mylintis išmintį, laimingas bus tik tada, kai pradės džiaugtis Dievuje!“ Tai ir įvyko.
Esu laiminga, džiaugiuosi ir dėkoju visiems, kurie padėjo tai patirti. Tau, Elenute, dėkoju ypatingai, kad padėjai suprasti gidės pasakojimus. Dėkoju Dangiškajam Tėvui už mus vienijusią dvasią, kurią, manau, pajuto ir gidė, prašiusi dar pagiedoti jai nežinomų giesmių, ir nuostabiai praleisto laiko dovaną. Sėkmės jums ir … iki kitų kartų.“
Nijolė Miščiuk
„Noriu padėkoti visiems, organizavusiems šią kelionę. Buvo naudinga pabuvoti vietose, kur apaštalas Paulius tarnavo antrosios misijų kelionės metu, - dabar, skaitydama Šventąjį Raštą, geriau suvokiu aplinką, kurioje viskas vyko.
Nors mūsų buvo 40 žmonių, jaučiau, kad esame tarsi viena didelė šeima - tokie šilti ir artimi buvo mūsų santykiai. Visos kelionės metu jautėme Dievo malonę. Jau laukiu kitos piligriminės kelionės.“
Lilija Kozlovskaja
„Dėkojame Dievui ir Kristaus bažnyčiai už Jo malonę, suteiktą mums patirti neapsakomą džiaugsmą, gėrintis neprilygstamo grožio ir didybės Graikijos peizažais. Dievo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, - sako apaštalas Paulius. Gera buvo kartu bendrystėje patirti Šventosios Dvasios vaisius, būti palaiminimu vieni kitiems, jausti, kad Dievo karalystė jau yra mūsų širdyse.“
Danutė ir Nijolė Burkšaitytės
„Labai norisi daugiau tokiu kelionių... Kartu domėtis istorija, kartu melstis ir giedoti Viešpačiui. Tai buvo palaimintas laikas su vienminčiais. Visa šlovė Jėzui!“
Laima Grigaliūnaitė
„Kai internete aptikau skelbimą „Piligriminė kelionė apaštalo Pauliaus keliais su pastoriumi dr. Giedriumi Saulyčiu“, net nepažiūrėjusi į kainą pasakiau sau - važiuosiu. Tokia kelionė su pastoriumi, man atrodė, bus fantastiška.
Taip jau yra, kad ne visada galiu dalyvauti bažnyčios renginiuose ir būti bei džiaugtis tikinčiųjų bendravimu. Mano vyras netikintis ir į bažnyčią neina... Kiek nurimusi, pradėjau galvoti, kaip reiks apie kelionę pasakyti vyrui ir iš kur imti pinigų. Be to, jau 20 metų per atostogas visur vykdavome dviese, ir šį pavasarį buvome numatę kelionę. Bet aš labai troškau dalyvauti piligriminėje kelionėje, tad iš anksto ėmiau apie ją kalbėti vyrui. Jis iki paskutinės dienos nesakė, ar sutinka. Kai sumokėjau pirmą įnašą ir jam apie tai pasakiau, vyras truputį supyko, kad priėmiau šį sprendimą be jo. Antram įnašui pinigų paskolino draugė, bet galiausiai viskas baigėsi gerai. Vyras atsileido, davė pinigų, kuriuos grąžinau draugei, ir štai - aš kelionėje!
Buvo palaimintas mano protas, širdis ir kūnas. Geras oras, graži gamta, vaikščiojimas keliais, kuriais kažkada ėjo apaštalas Paulius, naujas susilietimas su tų laikų istorija... Tai kažkaip kuteno širdį. Visą kelionę jaučiausi, tarsi sėdėčiau Jėzui prie kojų ir ilsėčiausi Jo artume...
Ir dabar, skaitydama apaštalo Pauliaus laiškus, patiriu, kaip tos eilutės atgyja, tarsi alsuoja į veidą.
Dėkoju Dievui už šią kelionę, už brolių ir sesių bendrystę. Kelionėje geriau pažinome ir vieni kitus. Labai ačiū pastoriui Giedriui. Te Viešpats jį sustiprina ir suteikia naujų jėgų tarnauti.“
Lina Dapkuvienė
„Į kelionę įsidėjau keletą brošiūrų apie Atėnus ir Graikiją. Paskaitinėjau ir viešbučiuose rastas brošiūras. Pamąsčiau apie štai kokį dalyką: kur kastuvu bakstelėsi Graikijos žemėje, ten kažką didingo atrasi: senovės miestą, šventyklą ar kapą. Visa Graikijos žemė ir istorija persmelkta tu didžių praeities, kurių vaisius ir mes, suvokdami ar ne, valgome. Tai - Vakarų civilizacijos lopšys. Žvelgdama į šiandieninį, akivaizdžiai krizės paveiktą Graikijos kraštovaizdį (ištuštėjusius namus, kažkokius metalo laužynus...), galvojau apie mus, žmones, ištinkantį užsnūdimą praeities šlovės lauruose. Graikiškąją civilizacijos klestėjimo estafetę gal jau senokai perėmė kitos šalys. Kuo gyvena civilizacijos gimdytoja? Legenda? Jau ketvirtadienį prasidedančiais savaitgaliais ir skolomis? Išdidžia ir tūkstantmečių civilizaciją liudijančia istorija, bet skolų neatperkančiais griuvėsiais?
Laikas, net ir tūkstantmečiai, bėga greitai. Kaip garbingai ir adekvačiai gyventi naujame laike ir realybėje? Kaip jaustis, kai supranti, kad mažėji, o iškyla kiti? Graikai - ir tie, ir jau nebe tie...
Noriu padėkoti visiems piligrimams už tą saugumą, kurį mes, grupės nariai, kūrėme ir teikėme vienas kitam. Šio saugumo „draudimas“ gali būti ir labai brangus, ir gan paprastas. Išsiruošus į kelionę, saugumas rūpi - saugi kelionė lėktuvu, saugiai kelionės tikslą pasiekęs bagažas, saugumas keliuose važiuojant autobusu, mūsų pačių ir mūsų nuosavybės saugumas, vaikštant svečios šalies gatvėmis. Kelionei einant į pabaigą, susimąsčiau apie santykių saugumą. Kaip gera, kai galime jaustis saugūs, būdami drauge - bendrauti be įtampų, nuoširdžiai ir paprastai. Šis saugumas brangus, nes reikalauja kantrybės, atidumo, atvirumo, jei prireikia, kokį santykių klausimą iškelti ir aptarti, atsiprašyti ir atleisti. Tačiau tai gali būti ir lengva ar net nepastebima.
Man buvo gera ir saugu keliauti su didele, keturiasdešimties seserų ir brolių, mūsų grupe. Pasiilgstu jūsų!
Rūta Puišytė
_64x64_9de.jpg)
