Audroje su Juo

Kartą sapnavau tokį sapną - kaip užėjus audrai didelis žaibo kamuolys trenkė į vieną jauną vyrą. Šis sukniubo, pargriuvo ant žemės ir iš jo lūpų pasigirdo klausimas: „Jėzau, kodėl?“. Tuomet pasirodė dar vienas žaibo kamuolys ir trenkė taip, jog tas žmogus mirė...

Tai, kas mane pribloškė šiame sapne - visai ne ryškiai matyti žaibo kamuoliai, o skambėjęs mirštančiojo klausimas: „Jėzau, kodėl?“.

Mat šiame klausime aiškiai girdėjau ne tik agoniją, bet ir visišką, nuolankų atsidavimą Dievui. Nesigirdėjo ir jokio pasipiktinimo, tik nuoširdus, atviras bei skausmingas klausimas, kuriame aiškiai atsispindėjo ir kita, romumu dvelkianti mintis: „Dieve, nežinau kodėl tai vyksta, bet atsiduodu Tavo valiai, kokia ji bebūtų“.

Būtent to žmogaus atsidavimas Dievui skausmo metu mane ir pribloškė. Pabudus suvokiau, kad tai ir yra pats giliausias ir nuoširdžiausias tikėjimas Dievu, kai žmogus, einantis per daugybę sukrėtimų, išbandymų, geba atsiduoti Viešpačiui ir vis tiek Jį šlovinti. Prisiminkime Jobą - kai jis kentė taip, jog sėdėdamas pelenuose gramdė pūlius nuo savo kūno, jo žmona jam patarė: „Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk“. Jobas į tai atsakė: „Kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?“ (Job 2, 8-10).

Deja, mums tenka išgyventi ir tų nemalonių patirčių. Tenka patirti daugybę skausmingų sukrėtimų, netekčių, kai žemė, rodos, slysta iš po kojų ir nematome vilties, tos taip laukiamos šviesos „tunelio gale“.

Nors, regis, žinome, kad gyvename ne rojuje ir audros nėra koks tai netikėtas reiškinys žmogaus gyvenime, tačiau visuomet atrodo, jog ši audra atėjo netikėtai, ir jaučiame jai priešiškumą. Slaptoje viliamės, kad Dievas juk saugo mus nuo visų suspaudimų, tad jie atėjo „nepelnytai“. Skausmo akivaizdoje paraginimas džiaugtis išmėginimais (kaip Jokūbo laiške) gali skambėti kaip pasityčiojimas, vis tik, pripažinkime, būtent išmėginimai mus keičia.

Kartą, kai ilgai sirgo dukrelė, su vyru melsdavomės už ją (mat vaistai neveikė). Tačiau atsakymo kaip nebuvo, taip nebuvo. Tuomet man ir iškildavo tas skausmingas klausimas: „Dieve, kodėl? Ar Tu nori, kad vaikas kentėtų? “. Aš tikiu Dievo gerumu, tikiu, kad galime melstis išgydymo. Tačiau kaip jaustis, kai atsakymai į maldas neateina, uždelsia, ar viskas tik blogėja?

Užbėgdama už akių pasakysiu, kad dukrelė pasveiko po to, kai už ją pasimeldė viena man gerai pažįstama krikščionė. Tai išties buvo stebuklas ir atgaiva mūsų šeimai. Tačiau dar tuo metu, kai skaudėjo ir rūpėjo dukrelės sveikata, mane guodė vienos psalmės žodžiai: Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats (Ps 37). Tuomet aiškiai patyriau, kad štai dabar esu toje vietoje, toje „stotelėje“, kai patiriame su šeima bėdą. Ir tiesiog reikia kantrybės, kol atsidursime kitoje „stotelėje“: „bet iš visų jį išgelbsti Viešpats“. Taip, Viešpačiui nėra negalimų dalykų, kaip byloja Šventasis Raštas, ir Jis gali mus išgelbėti IŠ VISŲ bėdų. Tačiau pasitikėjimas Juo tampa nemenku iššūkiu tuo metu, kol esame pačiame išmėginimų įkarštyje. Tuo metu be galo svarbu atrasti žmones, kurie mus ne tik supras, padės, atjaus, ir už mus melsis, bet taip pat padrąsins pasitikėti Viešpačiu ir Jo ištikimybe bei ragins mus rinktis Jo kelią, ne savo. O jei nepajėgiame atrasti tų, kurie mus parems, ir tik vienumoje su Dievu išgyvename liūdesį, tikėkime - Jis išves iš tos situacijos. Dievas yra šviesa, ir Jame nėra jokios tamsos. Atsiduodami Jam anksčiau ar vėliau ir vėl atsidursime šviesoje.

Išbandymų metą iš dalies galėčiau palyginti su sunkiu moters nėštumu (būtent sunkiu, nes nėštumas ne visuomet būna sunkus). Kai laukiaus savo pirmagimės, vienu laikotarpiu nuolat pykindavo - pamenu, kaip savo dienoraštyje įrašiau: „Neturiu kur dėtis nuo šio pykinimo...“. Nuo pykinimo pailsėdavau tik tuomet, kai valgydavau... Tačiau kai laukiaus antro vaikelio, mane ne tik pykino, bet nuolat buvo nepaprastai bloga, o pykinimas nepraeidavo net valgant. Pamenu, kaip į dienoraštį parašiau: „neturiu kur dėtis....“ - ir staiga prisiminiau, jog ir pirmojo nėštumo metu jaučiausi panašiai, nors buvo šiek tiek lengviau. Tačiau šiandien žiūriu į vaikus ir galvoju - koks tai didelis stebuklas, ir jis tikrai pranoksta išgyventą nepatogumą! Suspaudimų metu galime būtent taip jaustis: „neturiu kur dėtis... negaliu pabėgti nei nuo šių aplinkybių, nei nuo savo išgyvenimų... ką man daryti?“ - tikiu, jog reikia tai tiesiog iškęsti, ištverti, pereiti įsikibus vilties, Viešpaties malonės bei rankos. Kadaise, ieškodama Dievo paguodos sunkiose aplinkybėse, „žinutės“ iš dangaus, atradau Jo paprastą, bet taiklų žodį: „iškęsk sunkumus“. (2 Tim 2, 3; 4, 5) Šią žinią „išsisaugojau“, nes ji „praverčia“ ir kitomis aplinkybėmis...

Išties, kartais mes įstringame toje bėdų „stotelėje“ paniškai klausdami Dievo ar tiesiog nebyliai išdejuodami, išdūsaudami tą sunkų klausimą - Dieve, kodėl tai vyksta mano gyvenime? Įstringame tame klausime tiek nuolankiai, rodos, pavedę save Dievui, tiek skausmo palaužti pasiduodami pykčiui, nevilčiai, ar dar blogiau - įsileidžiame nuoskaudą Dievo atžvilgiu... Tačiau yra ir kitas kelias - tikėti, iškęsti skausmą ir viltis, kad visa yra Dievo rankose - ne tik geros, bet ir blogos mano gyvenimo dienos. Juk Jo žodis byloja: „Mylintiems Dievą viskas išeina į gerą“. Kai skauda, tikrai sunku suprasti, KAIP  TAI  gali išeiti į gera?  Vis tik Dievo žodis nemeluoja. Eidami per įvairius slėnius ir sunkumus mes įgyjame tam tikrą patirtį bei vidines savybes, kurių už jokius pinigus nenusipirksi ir negausi jokiu kitu keliu, kaip tik perėjęs tą slėnį... Kartą, pamenu, patyriau nemenką sukrėtimą, labai gailavau, liūdėjau, bet... čia pat supratau, tiesiog išgyvenau, jog širdyje įgijau didelį turtą - patirtį, davusią man savybių, kurių anksčiau neturėjau ir jokiu kitu būdu neįgyčiau - tik išgyvendama tą skausmą.

Kai įvairios baimės ar sunkumai beldžiasi į mano namų duris susimąstau - o ką tikintieji patyrė persekiojimų ar karo metu? Juk jiems buvo svarbu išgyventi išlaikant pasitikėjimą Dievu. Tuo tarpu reikėjo išgyventi itin didžiules netektis, sukrėtimus, ir apskritai - reikėjo tiesiog kažkaip išgyventi... Ar mano išmėginimai nors menka dalimi prilygsta tam, ką jiems teko patirti?

Neseniai matytame filme apie stačiatikių dvasininko tarnystę Antrojo pasaulinio karo metu rodomas siužetas, kaip vokiečių kareivis nušauna jauną merginą vien todėl, kad ši jam pliaukštelėjo per žandą, - tai buvo atsakas į vokiečio nepagarbų elgesį. Nacių kareivio ambicijos buvo užgautos, ir jis tą merginą tiesiog nušovė... Motina, radusi savo mirusią dukrą šaukia: „Dieve, kur Tu žiūri?“ Tačiau tuo pat metu dvasininkas aprauda šaudančiųjų nuodėmes, su ašarom akyse klausosi išpažinčių... Vieni keičiasi ir ima tikėti, kiti - dar labiau užkietina savo širdis.

Paradoksas, tačiau būtent audrose daugelis netikinčių atranda Dievą ir pasišvenčia Jam, o tuo pat metu dalis tikinčiųjų audrų metu nuo Jo nusigręžia, nes nusivilia, pyksta, kodėl Jo Apvaizda tai leido... Tuomet kyla klausimas - ar tikiu Dievu tik dėl to, kad Jis mane saugotų, gydytų, aprūpintų? Ar Viešpats yra atsakymas į mano egzistencinius klausimus? Tikiu Juo dėl to, kad Jis yra, ar tam, kad Jis atsakytų į mano poreikius? Neabejoju, kad Dievas mato mūsų skausmą ir atjaučia mus jame, tačiau kai klausiame - Dieve, kodėl tai nutiko man? - prisiminkime, jog gyvename tamsos, nuodėmės pavergtame pasaulyje, kuriame daugelis kančių yra neišvengiamos. Ir jei Viešpats leido, kad patirtume skausmą, tikėkime, jog Jis paguos, sustiprins mus toje kančioje, kad galėtume ją pakelti, o atėjus metui tikrai regėsime Jo šlovę.

Viešpatie, suteik malonės tikėti Tavimi, kad ir kokios audros, negandos pasiektų... Padėk pasitikėti Tavimi audroje. Padėk tikėti, kad net ir sunkiausios situacijos gali išeiti į gera bei romiai atsiduoti Tau jų metu.