Audronė Juozauskaitė: „Kūrybos procesas – man iki šiol didžiulis slėpinys...“

Audrone, retai kada kūrėjai rengia kūrybos vakarus bažnyčioje... Kaip kilo mintis autorinę popietę surengti būtent bažnyčioje?

Paprastai tokie žmonės kaip aš, t. y. pianistai, kūrybos vakaruose negieda autorinių giesmių, tiesa? Mes, pianistai, koncertų metu apskritai nedažnai kalbame. Seniai svajojau ne tik pristatyti savo iki šiol viešai niekur negiedotas giesmes, bet ir surengti koncertą, kuriame tarp kūrinių skambėtų ne sausi, oficialūs pranešimai, bet su kūriniais susijusios dvasinės įžvalgos, kai kurių giesmių sukūrimo istorijos. Norėjau, kad būtų išvengta oficialumo, norėjau šiltesnės, betarpiškesnės aplinkos, todėl ir pasirinkau bendruomenės salę. Noriu, kad tai būtų jaukus, šiltas pabendravimas iš širdies į širdį ir, manau, kad bažnyčios aplinka tam tinkamiausia. Esu be galo dėkinga pastoriui Giedriui Saulyčiui už mano idėjos palaikymą, padrąsinimą ir visokeriopą pagalbą. 

Ko tikiesi iš šio vakaro ir kokius žmones į jį kvieti?

Ateina laikas, kai norisi išeiti iš saugumo zonos ir ryžtis prabilti apie tai, kas gyva širdyje. Žinau, kad toks mano amplua bus daug kam netikėtas.
Noriu padovanoti dovaną, surengti mažą šventę bendruomenei, draugams, visiems, kas tik panorės ateiti į mano popietę. O kadangi labiausiai vertinu savo rankomis padarytas, širdies šiluma sušildytas dovanas, tai ir pasirinkau štai tokią formą. Noriu paraginti kiekvieną prisiminti ir pasidžiaugti tuo, ką esame gavę iš Viešpaties malonės, ir visų pirma pasidžiaugti Gyvenimo dovana.
Kokius žmones kviečiu? Tuos, kurie moka klausytis širdimi, tuos, kurie mieliau renkasi jaukų pokalbį nei triukšmingą šou. Tokius, kurie pavargę nuo gyvenimo naštų, nuo kasdien dėvimų kaukių, nuo dirbtinumo, nes nežinau geresnio vaisto nei muzika. Kviečiu visus, kurių širdys atviros.

Prisipažinsiu, ilgą laiką giesmės „Pakilk ir šviesk" autorystę per klaidą buvau priskyrusi kitam žmogui. Nuščiuvau sužinojusi, jog tai tavo kūryba. Kaip gimsta giesmės? Juk sukūrei jų nemažai...

„Pakilk ir šviesk" yra viena seniausių mano sukurtų giesmių. Ji tarp maniškių „padarė didžiausią karjerą". Štai CD „Tu gimei iš mergelės" ją gieda Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos choras, o fortepijono partiją atlieka Modestas Pitrėnas. Nors disko viršelyje prie pavadinimo ir nėra mano pavardės... Taip jau būna su krikščioniška muzika - ne visi žino giesmių autorius, bet pačias giesmes gieda. Ir šiuo atveju manęs tai nė kiek nepiktina. Priešingai - aš tyliai džiaugiuosi, girdėdama, jog mano širdyje suskambėjusi muzika gyvena savo gyvenimą ir randa atgarsį kitų žmonių širdyse, juos keldama ir stiprindama.

Kūrybos procesas - man iki šiol didžiulis slėpinys, galėčiau jį prilyginti gimties paslapčiai. Negalėčiau pateikti instrukcijos, kaip sukurti giesmę. Kai kurios jų gimsta skaitant Dievo žodį ar apie jį mąstant, kai kurios - grojant, o kai kurios išsilieja kaip širdies rauda. Dažnai jos atsiranda iš vieno motyvo, išauga tarsi gėlė iš mažyčio grūdelio. Tarkime, „Pakilk ir šviesk" sukūriau vienu ypu, skaitydama Izaijo pranašystės 60 skyrių (daugiau istorijų čia nepasakosiu - jas išgirsite popietės metu). Matyt, esu iš tų žmonių, kurie mąsto garsais, todėl nenuostabu, kad žodžiai ir melodija susipina į vieną. Taip jau yra su kūrėjais - vieni savo širdies gelmes išreiškia tapydami, kiti kuria eilėraščius, o man visa tai prabyla giesmėmis.

Esi pianistė, įvairių konkursų laureatė, akomponuoji žymiausiems Lietuvos atlikėjams. Bet taip pat augini du jau gerokai ūgtelėjusius sūnus... Kaip suspėji suktis ir namuose, ir darbe, ir tarnystėje? Juk, neabejoju, turi kasdien skirti laiko ir grojimui.

Niekad nesureikšminau apdovanojimų. Ir jie, ir kiekvienas pasisekęs koncertas - tai praeitis, tvarkingai sudėliota segtuvuose (juokauju - kad anūkai galėtų pasidžiaugti). Džiugu, kai pasiseka. Bet išaušta nauja diena ir tu vėl privalai judėti pirmyn, privalai dirbti vienas savo „slaptame kambarėlyje". Klausytojas žiūrės ne į tavo diplomus, jam svarbu, ar tavo atliekama muzika jaudina jo širdį. O juk tai ir yra vienas pagrindinių muzikos tikslų.
Tiesą sakant, jei mano darbų ir užsiėmimų būtų tik tiek, kiek čia išvardijai, suktis tarp jų būtų vieni juokai. Aš mėgstu intensyvų gyvenimą, todėl lengviau išvardinti tai, kuo neužsiimu, nei tai, ką gyvenime veikiu. Tačiau norint viskas įmanoma. Esu kilusi iš tikinčių, stiprių moterų, gebančių gerai planuoti savo laiką, giminės, taigi tai, kad suspėju suktis tarp daugybės įsipareigojimų, - ne mano nuopelnas, gavau jį su motinos pienu.

Turiu tokią „problemą" - erdvinį laiko suvokimą, matau jo ribas. Skiriu laiko apmąstymui, aiškiai susidėlioju motyvus ir prioritetus į jiems skirtus „stalčiukus", išdėlioju juos perspektyvoje. O tuomet tereikia spėriai žengti ir išsaugoti šviesią galvą, kad spėčiau viską atlikti laiku. Žinant atsakymus, kodėl darai viena ar kita, nekyla bereikalingų klausimų, kurie verstų gręžiotis atgal. Mano gyvenime tai yra Dievo dovana. Tačiau manau, kad tokį gebėjimą galima ir išlavinti. Be to, nesyk pasitvirtino taisyklė, kad kuo daugiau gyvenime turi užduočių, tuo daugiau padarai.

Svarbiausia - išvengti chaoso ir inertiško mąstymo, žinoti savo jėgų ribas. Taip, daug ko tenka atsisakyti. Kai kam toks gyvenimo būdas gali pasirodyti netgi perdėm asketiškas. Bet man taip gyventi be galo įdomu! Kartais pasvajoju, kaip būtų šaunu, jei kas prailgintų paros laiką ar mane klonuotų, nes yra dar tiek daug dalykų, kuriais norėčiau užsiimti...

Užsiminei apie tarnystę. Man visas gyvenimas - tarnystė. Pro jos prizmę žiūrint ir save dalijant kitiems, ir jėgos visai kitu saiku matuojasi, nes tuomet džiaugiesi ne tik dėl to, ką pats turi, bet ir dėl to, kad galėjai pradžiuginti vieną, kitą, trečią - o čia jau ištisi neišsemiami džiaugsmo klodai slypi.

Ir vėl grįšiu prie giesmės „Pakilk ir šviesk" - regis, ši giesmė skirta bažnyčiai padrąsinti. Ar toks pats vakaro pavadinimas reiškia, kad nori padrąsinti bažnyčią? Ką tau pačiai reiškia bažnyčia, būti bažnyčios dalimi?

Pats pavadinimas „Pakilk ir šviesk" man yra labai talpus - dėl to jį ir pasirinkau. Jei kalbėtume apie giesmę „Pakilk ir šviesk", tai ji jau senokai tapo mano vizitine kortele. Nesyk yra tekę prisistatyti kaip būtent šios giesmės autorei, nes ne visi mane pažįsta pagal pavardę, o šią giesmę puikiai žino. Tai tarsi savotiškas ženklas klausytojui, kokia muzika skambės popietėje. Kita vertus, taip, man be galo patinka raginti, drąsinti, būti tuo petimi, į kurį galima atsiremti! Kartais pusiau juokais, pusiau rimtai sakau, kad Dievas paskyrė mane būti lokomotyvu aplinkiniams. Esu tikra, kad kiekvienas turime troškimų ir galime šitą gyvenimą padaryti gražesnį sulig kiekvienam iš mūsų skirta dovana.

Matau bažnyčioje glūdintį didžiulį kūrybinį potencialą, todėl noriu raginti brolius ir seseris neslėpti už devynių spynų savo dovanų, kad ir kokios mažos jos atrodytų, nesikuklinti, veikti, būti drąsiems ir įgyvendinti savo širdies troškimus daugelio palaiminimui.

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kuri pripratina, jog normalu yra norėti tik gauti. Tačiau toks susikoncentravimas į save dažnai ir tampa didžiausių problemų priežastimi. Neretai tenka guosti sielvarto ištiktuosius, ir nesyk esu raginusi, užuot skundusis, pradėti dalintis tuo, ką turi, apsidairyti aplink ir pamatyti, kokiai daugybei žmonių gali padėti pats. Taip gyvenant ilgainiui pamatai, kad tavo asmeninės problemos susitraukė, o ankštos tavo širdies kambarėlio sienos išnyko ir aplink siaučia įvairiaspalvis gyvenimo verpetas.

Būti visuotinės Bažnyčios, Kristaus kūno, dalimi man yra didžiulė atsakomybė. Juk mes, krikščionys, esame pašaukti būti matomi, būti miestu ant kalno, šviesa pasauliui, žemės druska. Esame pašaukti parodyti kitokią gyvenimo kokybę, nes galime semtis jėgų iš Golgotos kryžiaus aukos, kur įsikūnijusi Meilė už mus paaukojo save, nereikalaudama jokio užmokesčio. Žinau, kad yra daugybė puikių žmonių, kurie to siekia. Ir žinau, kaip būna nelengva, visiems kartais pristinga jėgų. Štai todėl noriu kalbėti ir giedoti padrąsindama - pakilkit, netylėkit, švieskit!

Na, o vietinė bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė, man yra ta vieta, kur aš galiu jaustis saugi kaip namuose, kuriuose, žinau, jog būsiu priimta tokia, kokia esu - netobula, ir niekas manęs nepasmerks. Tai yra vieta, kur galiu augti išganymo malonėje, eiti Kristaus mokinystės keliu.

Būti bažnyčios dalimi - tai tarsi tvirtai stovėti ant abiejų kojų, jaučiant pusiausvyrą. Tai sustiprina, paguodžia, praplečia tarnavimo ribas, padeda pažvelgti į kasdienes situacijas iš amžinybės perspektyvų ir susidėlioti gyvenime prioritetus. 

Dar noriu paklausti, kokia muzika, kompozitoriai tave labiausiai įkvepia?

Perfrazuojant Ekleziastą - kaip kiekvienam įvykiui, taip ir kiekvienai muzikai yra savas laikas. Sunku būtų atsakyti dviem žodžiais. Muzika mane supa nuolat, nuo ryto iki vakaro, todėl, manau, kaip ir dauguma muzikantų, neturiu poreiko, grįžusi namo iškart įsijungti grotuvą. Turbūt labiausiai man patinkanti muzika yra tyla. Bet tai nereiškia, kad gyvenu su ausų kamštukais.

Būna laikas, kai norisi klausytis Rachmaninovo fortepijoninių opusų, kartais norisi Vagnerio, Pučinio operų ar Richardo Štrauso dainų. Būna laikas Čaikovskio simfonijoms, o būna, kad klausau Johno Michaelio Talboto OFM giesmių. Viskas priklauso nuo nuotaikos, nuo emocinės būklės.

O jei kalbėtume apie kompozitorių asmenybes, neabejotinai semiuosi stiprybės iš Johano Sebastiano Bacho, kuris nemąstė apie tai, ar jo kūriniai sulauks pripažinimo, neieškojo šlovės, o tiesiog kūrė, grojo, gyveno muzika, kuri jam buvo daugiau nei amatas. Tai buvo jo dvasinė tarnystė. Štai viena iš jo minčių: „Buvau įpareigotas dirbti sunkiai. Kiekvienam, kuris bus toks pat darbštus, seksis lygiai taip pat, kaip ir man." Mane tai paguodžia ir įkvepia jėgų, žiūrint į aplankus su naujų programų kūriniais.

Kartais pagalvoju, kad profesionalai prieš renginius tikriausiai nesijaudina. O kaip yra iš tikrųjų? Ar artėjant renginiui ramiai miegi naktimis?

Pradėkime nuo to, kad kūrybos vakarų iki šiol apskritai nesu rengusi. Be to, tai - ne vienintelė programa, kurią šį pavasarį turiu paruošti. Tad apie kokį ramų miegą galime kalbėti?
Kažkada, kai buvau mokinukė, ir aš galvodavau, kad gerai tiems, kurie jau daug metų scenoje - jie visai nebesijaudina. Anaiptol! Bėgant metams uždaviniai sudėtingėja, didėja ir sau keliami reikalavimai. Kuo daugiau esi pasiekęs, tuo labiau jaudiniesi. Tik tas jaudulys gimsta ne iš baimės ar pasimetimo, o iš atsakomybės prieš žiūrovą, iš pagarbos savo profesijai.

Scena man yra ta vieta, kur galiu būti pati savimi. Dažną kartą, ruošdamasi koncertui, jaučiuosi kaip kunigas, besirengiantis atnašauti auką ant aukuro - jaučiu pareigą apsivalyti ir išeiti į sceną švaria širdimi, kad aukos dūmas būtų priimtinas. Kalbu perkeltine prasme, bet tai bene tiksliausiai apibūdina mano požiūrį į atlikimą.

Man tai - ir tarnystės vieta.  Vėl pacituosiu J. S. Bachą: „Visos muzikos tikslas ir pirminė prigimtis turi būti ne kas kita, kaip Dievo šlovinimas ir žmogaus dvasios atsinaujinimas." Tarnystės Dievui neįsivaizduoju atsietos nuo tarnystės žmonėms. Todėl ir stengiuosi tarnauti tuo, ką geriausia sugebu.

Ačiū už pokalbį.

Susirašinėjo Aurelija Umbrasienė