Brangiausias pažadas

„Viešpatie, pas ką mes eisime?" - taip Simonas Petras atsako į Jėzaus klausimą, užduotą dvylikai: „Gal ir jūs norite pasitraukti?" (Jn 6, 67). Šiame klausime ir atsakyme tarsi slypi Evangelijoje pagal Joną atskleistas mokinių, o ypač Simono Petro mokinystės kelias - pažinimo ir tikėjimo kelias: nuo entuziastingo susižavėjimo iki ištikimybės, nuo įsitikinimo savo tikėjimo tvirtumu iki pasitikėjimo Viešpačiu.

Širdies kelias. Nueitas greta Viešpaties. Įkvepiantis ir mus.

Priešistorę galima perskaityt Evangelijos pagal Joną 6 skyriuje. Dar visai neseniai paskui šį mokytoją veržėsi minios. Juk čia tas pats Jėzus, kuris pamaitino minią keliais kepalėliais duonos ir viena kita žuvele. Štai žmogus, kuris vandenį paverčia vynu. Štai mūsų atsakymas, štai geresnio gyvenimo viltis. Jis tikrai yra Tas pranašas. Kaip Mozė... Juk visi žino - kai tauta dykumoje badavo, Mozė meldėsi, ir tauta gavo manos ir putpelių. Štai tikrasis Mesijas, su kuriuo tauta niekada nebealks ir nebetrokš.

Ir paskui Jį plūstelėjo minios. Įkvėptų žmonių. Nuoširdžių... ir susižavėjusių. Pasiryžusių sekti Jėzumi. Daryti Dievo darbus. Aukotis. Kad tik būtų daugiau stebuklų. Daugiau šlovės. Daugiau duonos.

Kaip ir mes savo ir artimųjų gyvenimuose ne vieną kartą esame regėję ir „krintančią maną", ir „putpeles", ir „vyną su žuvim", ir išlaisvinimus, išgydymus. Ir ne tik tai... Patyrę Dievo atleidimą, artumą ir malonę. Ir kas nebuvo išskaitęs Rašte didžių pažadų. Sau. Savo artimiesiems, savo bažnyčiai. Savo tautai. Šlovės, patepimo, klestėjimo pažadų. Jų pilnas Raštas - kartais pakanka atsiverst ir bakstelėt bet kur. Kas gali palikt tokį Dievą? Koks kvailys gali nuo Jo atsitraukt?

Eina laikas. Duona ir žuvys jau suvalgytos, mana iš dangaus nekrinta, euforija blėsta. Vėl reikia grįžti prie kasdienių darbų. Jėzus nebedaugina duonos, o į minios entuziazmą atsako: „Tikėkite!" - duona, tikroji duona, nužengusi iš dangaus, ne ta, kurią valgėt - tai Aš Esu.

Kažką Tu čia painioji, Jėzau. Nusilpo Tavo mokymas. Matyt, jau nebepavyksta duonos su vynu padauginti, ir dar žuvies pridėt prie vyno, tai prisidengi kalbom, kurių niekas nesupranta, ir kaži kuo save laikai. Štai minios nusivilia, ginčijasi, priekaištauja, traukiasi. Bet lieka dvylika - mokiniai, kurie jau pažino ir įtikėjo, kad Jis - Kristus, gyvojo Dievo sūnus. Jie dar nesuvokia „kietų" Jėzaus žodžių, bet jau seka Juo ne dėl duonos. „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius" - šiais žodžiais Simonas Petras atsako į Jėzaus klausimą, užduotą dvylikai: „Gal ir jūs norite pasitraukti?" (Jn 6, 67).

O kodėl seka ir kur? Evangelijos leidžia nuspėti, kad ta šlovinga pabaiga, kurios laukė mokiniai - tai žemiškosios Izraelio karalystės atkūrimas. Galimybė būti šalia Mesijo Jo šlovės valandą. Juk Viešpats atlygina ištikimiesiems. Kodėl, Viešpatie, mes iš Tavo taurės negalėtume gerti? (pgl. Mt 20, 21-23). Negi Tu surasi kitus žmones, kurie sėdėtų Tavo kairėje ir dešinėje ir Tavo taure dalytųsi - o ne tuos, kurie nepaisydami to, kad ne viską supranta, nepaisydami artimųjų pasmerkimo, fariziejų pašaipų ir net grasinimų, Romos grėsmės, pasiryžę sekti Tavim iki šlovingos pabaigos?

Juk daug lengviau iškęsti sunkumus, žinant, kad jie laikini. Kad dar maža, maža valandėlė, ir gausim ko taip trokštam, ko taip ištikimai laukiam. O laukiam tik gerų dalykų, Viešpaties šlovei ir žmonių gerovei, -  kas iš gilaus skurdo meldžia lengvesnio gyvenimo, kas iš kankinančios vienatvės trokšta mylinčios šeimos, kas - talentais ir gabumais apdovanotas - padėties visuomenėje ar bažnyčioje. Jeigu, Viešpatie, Tu tikrai žadi už ištikimybę atlyginti, - o Tu žadi - pakentėsiu, Viešpatie, ištikimai pakentėsiu. Tik prašau, nedelsk labai ilgai, nes ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį (Pat 13,12)... Nejau Tu iš manęs tyčiojiesi, įdėjęs troškimą be atsako? O gal ne tuo keliu einu? Gal verta žengti nedidelį žingsnelį į šoną, ir pačiam pasiimti? 

Laikas bėga. Mokinystės kelias tęsiasi. Tarsi toks, kaip mokiniai įsivaizdavo. Jėzus įžengia pro Jeruzalės vartus kaip karalius - palmių šakomis nuklotu keliu. Įtampa auga - atomazga arti. Jėzus jau eina į šlovę - tikrąją šlovę. Jis jau žadėjo pasiimti su savimi mokinius... tik vėliau. Kodėl vėliau, Viešpatie? Štai Petras visiškai tikras savo pasiruošimu - „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Tave sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu!" (Jn 13,37). Ar nepakankamai jis jau buvo su Jėzumi, ar nepakankamai matė stebuklų, ar neregėjo Jo atsimainiusio ant kalno, ar ir pats neišvarinėjo demonų ir Jo jėga negydė? Ar jis nepasiryžęs ginti Jėzaus? Ar nemyli Jo taip smarkiai, kad neįsivaizduoja be Jo savo gyvenimo? Kiek dar laukti, Viešpatie, ir ko? Kodėl dabar negaliu įeiti į Tavo šlovę? Kodėl nesu vertas būti su Tavimi?

Iš aš kažkada meldžiausi Tau Viešpatie, Tavo akivaizdoje meldžiausi, ir tu Viešpatie, žinojai, kad nemeluoju: „Net jeigu visi Tave paliktų, aš visada būsiu su Tavimi. Išmėgink mane, ir rask mane tinkama." Nes atrodė man, kad taip stipriai myliu, ir taip tvirtai tikiu, kad galiu būti tikra dėl savo širdies.

„Jūs negalite eiti" - sakė Jėzus. Dar negalite. Dar neparuoštas kelias. Dar neparuoštos širdys. Nė vienas iš mokinių dar nepajėgia suvokti, kad kelias į Jo šlovę paženklintas gėdos, pasmerkimo, vergams skiriamų bausmių. Kryžiumi. Ir tu, Petrai, dar negali eiti. Šito kelio dar neatpažįsti. Ir net kur kas lengvesnio neatpažįsti ir nesi pajėgus nueiti - tik žodžiais patvirtinti savo ištikimybę. Tu nebijojai sakyti, kad esi su Tuo, kurį - kas atvirai, kas paslapčiomis - vadino Mesiju ir karaliumi, bet net tris kartus išsigynei To, kuris viešai teisiamas, kankinamas ir pasmerkiamas mirčiai.

Kur žadėtas išlaisvinimas? Kur žadėta šlovė? Kur karalystė, kur Tėvo buveinės? Minia, kuri vakar klojo palmių šakas, šiandien reikalauja mirties. Aukštieji kunigai kaltina, romėnų kareiviai tyčiojasi, o Pilotas nusiplauna rankas. Viskas buvo beprasmiška. Kažkas pražiopsota, kažkur suklysta. Kiek laiko praleista tuščiai. Gal dar ne vėlu grįžti prie savo valties ir susilopius tinklą susižvejoti savo gyvenimo sėkmę?

Ir štai tu vėl prie Viešpaties kojų, Petrai. Prisikėlusio Viešpaties. Jį regi tik tie, kurių širdies akys atviros. Nebėra jau iš paskos sekančių minių. Nebėra Izraelio karalystės lūkesčių. Tu jau nebebūsi Izraelio ministras ar didžio pranašo pirmasis mokinys. „Petrai, Petrai, ar tu myli mane labiau, negu šitie?" - klausia Jėzus. - „Petrai, ar myli mane?". (Jn 21, 15-17). Kokio atsakymo galime tikėtis? Dar visai neseniai šis žmogus neabejodamas šaukė išpažinimus: „Viešpatie, pastatykime palapines" ir kardu gindamas Viešpatį nukirto tarnui ausį. Petrai, Petrai... Ko iš tavęs tikimės? Gal, kad sušuksi - „TAIP VIEŠPATIE - dabar tai jau pasimokiau, nerasi kito tokio ištikimo tarno, seksiu Tavim ir ganysiu Tavo avis iki mirties!"

Kur tas Petras? Regim tik žmogų, kuris kartoja, „Viešpatie, juk žinai, kad tave myliu"... Lakoniškos Evangelijos eilutės alsuoja skausmu. Myliu... nelygindamas savęs su kitais. Nebūdamas dėl savęs tikras... myliu tave Viešpatie. Tu žinai mano kelią, ir dienas žinojai, kai jų dar nebuvo. Bet aš nežinau jų, Viešpatie. Nežinau, ar vėl Tavęs neišduosiu... Tik dėl vieno esu tikras - kad Tu, Viešpatie, viską žinai... 

„Ganyk mano avis, Petrai"... Tuoj Viešpats paguos, padrąsins, atvers didingus vaizdus. Juk jų reikia, taip reikia, tiesa? Kad nesusvyruoti silpnumo akimirką... Juk Viešpats žino, kad šito tarno dar laukia ilgas kelias. Kuriame bus pamokslas Sekminių dieną, kai Šventosios Dvasios jėgoje gims bažnyčia. Bus regėjimas ir apsilankymas Kornelijaus namuose, atvėręs Karalystę pagonims. Šventumas tarsi suėdanti ugnis nužengs ant Ananijo ir Safyros... Ir bus dar bent vienas kritimas, apie kurį pasakos jau kitas Viešpaties apaštalas - Paulius. Ir daugelį amžių Petras žmonių bus vadinamas uola, raktininku, pirmuoju apaštalu...

Bet Viešpats apie tai neužsimena. Nejau Jis nenori įkvėpti, paguosti, kad Jo žodžiais būtų galima remtis sunkią akimirką?.. „Ganyk mano avis. ...sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori" (Jn 21, 18-19). O gal būtent Viešpaties žodžiuose be šlovės pažadų ir didžių darbų pranašysčių, slypi aukščiausias įvertinimas ir didžiausias pažadas:

Kad ir koks bebūtų tavo kelias,
tu išliksi ištikimas iki galo,
pašlovindamas Dievą,
net savo mirtimi.