Depresija – mano sielos naktis

Į mano sielą atėjo naktis. Buvau tik vaikščiojantis ir kalbantis kūnas. Netgi vaikščioti nesinorėjo, o tik susisukus į kamuoliuką - embriono pozoje - lindėti ir drebėti, pasislėpus po antklode.
Tokiomis akimirkomis galvojau apie pranašą Joną, tris dienas ir tris naktis tūnojusį banginio pilve. Tokia tamsa! O dar taip neseniai mačiau ŠVIESĄ, skaistesnę už saulę. O dabar visiška tamsa! Toks jausmas, tarsi būčiau kambaryje išjungusi elektrą - visiškai nieko nebematančios akys, grabaliojimasis patamsyje...

Netgi kalbėti nesinorėjo. Aplink skambantys žodžiai buvo tokie tušti ir beprasmiai. Jie skambėjo ne kaip pati gražiausia prieš kelis mėnesius girdėta MUZIKA, o kaip klaikus pjaunamo metalo garsas. Man atrodė, kad regiu net šito garso spalvą. Ji buvo pilka... Todėl norėjosi tik tylėti, tylėti, tylėti...

Netgi mylėti nebemokėjau - nei savo pačių brangiausių artimųjų, nei tiesiančių pagalbos ranką sesių Kristuje, nei bendradarbių. Man atrodė, kad niekada nieko nesugebėsiu mylėti tokia MEILE, kokią patyriau vos prieš kelis mėnesius. Palyginus su tąja MEILE, manoji buvo pati mažiausia dalelytė visoje Visatos vibracinėje būsenoje...

Prasidėjo bemiegės naktys. Niekada gyvenime nebuvau patyrusi nemigos. Tai baisiau nei baisu! Naktimis atrodė, tarsi sustojo laikas. Negalėjau nieko skaityti. Negalėjau melstis. Negalėjau apie nieką mąstyti. Mane ramino tik „Marijos radijas“, transliuojantis laidas visą naktį.

Viena bemiegė naktis... Antra bemiegė naktis... Trečia bemiegė naktis... Išaušus dienai, po kelių bemiegių naktų jaučiausi kaip „zombis“. Laukdama su baime ketvirtosios nakties, siunčiau trumpąsias žinutes į Pažaislio vienuolyną savo draugei vienuolei Mildutei ir prašydavau už mane melstis. Siųsdavau žinutes ir užtarimo maldos grupės sesutėms Ramunei, Zuzanai ir Virginijai. Rašiau maldos poreikį savo bendruomenei. Visi meldėsi ir prašė Dievo patraukti nuo manęs depresiją.

Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai... Bėgo metai... Atrodė, kad niekada nuo manęs nebepasitrauks ši tamsa. Jaučiausi įskaudinusi Dievą. Norėjau padaryti kažką gero, kad tik Jis man atleistų. Bet ką? Ką aš, žemės dulkė, galėjau padaryti dėl savo Tėvo danguje?

Nusprendžiau nebegerti antidepresantų, nes pajutau, kad nuo jų man darosi dar blogiau. Apie tai pasakiau gydytojai. Buvau išbarta, tačiau nepalikta likimo valiai. Ji man leido rinktis. Pasirinkau tikėti, kad Dievas mane išgydys. Vaistų nebegėriau, tačiau dabar jau vadavausi ne tik iš depresijos, bet ir iš priklausomybės nuo antidepresantų bei migdomųjų. Ėjo į pabaigą  tretieji mano dvasinių kančių - vadavimosi iš depresijos- metai.

Vieną vakarą skaičiau 86-ą psalmę. Žvilgsnis vis grįždavo ir grįždavo prie 16 ir 17 eilučių: Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs! Duok stiprybės savo tarnui ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų! Parodyk ženklą, kad mane globoji, kad matytų tie, kurie manęs nekenčia, ir susigėstų, nes Tu, Viešpatie, esi mano gelbėtojas ir guodėjas!.

Skaičiau ir vis kartojau: „Parodyk ženklą ... Parodyk ženklą... Parodyk ženklą...“. Užsirašiau šias dvi 86-osios psalmės eilutes ant lapelio ir nešiojausi su savimi. Kartojau jas, eidama į darbą ir grįždama iš jo.

Porą kartų darbe atsitiko kažkas stebėtinai keisto, tačiau aš to nesureikšminau, maniau, jog tai tiesiog atsitiktinumai.

Buvo 2010 metų vasario mėnuo. Mano įstaiga šventė 30-ies metų jubiliejų. Šventė pasibaigė vėlai vakare, ir aš skubėjau į autobusą. Kad sutrumpinčiau kelio atkarpą, ėjau per kiemus. Staiga išgirdau paskui save kažką bėgant. Panašu buvo, kad bėgo ne vienas. „Kažkas labai skuba“, - pagalvojau ir pasitraukiau, kad skubantieji galėtų mane pralenkti. Tačiau niekas manęs nepralenkė. Aš sulėtinau žingsnį, sulėtino ir jie. Tada kažkur labai giliai savo viduje išgirdau balsą: „Atsisuk“. Atsisukau. Už mano nugaros stovėjo vyras, o jo akys buvo nukreiptos tiesiai į mano rankinę. Aš apkabinau rankinę savo glėbyje ir pradėjau melsti Jėzaus švento kraujo apsaugos. Vyrai buvo du. Jie atsistojo vienas iš mano dešinės, kitas iš kairės pusės ir ėjo kartu su manimi. Nešaukiau, nerėkiau, o jiems girdint, meldžiau Jėzaus švento kraujo apsaugos. Pastebėjau vyrų pasimetimą. Jie girdėjo, kad kažką kalbu, tačiau nesuprato, ką kalbu. Dar kažkiek paėję šalia manęs, su sarkazmo gaidele balse riktelėjo: Liudi, spasaite, agrabliajet...(žmonės, gelbėkite, plėšia) ir pasuko į kitą gatvę.

Atėjau į stotelę, įlipau į autobusą ir tik grįžusi į namus, suvokiau, kas atsitiko. DIEVAS PARODĖ MAN ŽENKLĄ, kurio taip meldžiau kelias savaites, kad užsitikrinčiau, jog Jis manęs nepaliko ir neapleido. Supratau, kad ir tie du, mano manymu visai nereikšmingi įvykiai darbe taip pat buvo Dievo siųsti ženklai, kuriuos aš priėmiau kaip atsitiktinumus. Šitokio dėkingumo dar niekada ir niekam nejaučiau. Verkiau iš džiaugsmo ir dėkojau Jam, vieninteliam Gelbėtojui iš tamsos.

Tą pačią naktį įvyko kažkoks lūžis mano sieloje. Į mano namus sugrįžo miegas, o iš namų pasitraukė depresija. Supratau, kad nors ir buvau tikinti aštuoniolika metų, tačiau mano prioritetai buvo sudėlioti neteisingai. Tą naktį supratau, kad GYVENIMO TIKSLAS yra JĖZUS, nes Jėzus ir yra pats Gyvenimas. Tikslas ne pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti vaiką, išlošti milijoną, o JĖZUS. Pastatytus namus gali sugriauti žemės drebėjimas ar cunamis, pasodintus medžius gali išlaužyti uraganai ar iškirsti žmonės ir liks plynlaukė, kurioje nebečiulbės ir lizdų nebesuks paukščiai. Vieną dieną užaugę vaikai paliks tėvų namus, kurs savo gyvenimus ir eis tik jiems vieniems skirtais kelias. Išloštas milijonas greitai išgaruos kaip dūmas ir liks tik suskilusi gelda... Įvykdžius numatytus gyvenime uždavinius, gyvenimas tampa beprasmis. Prasideda didžioji depresija...

Norintis eiti paskui Jėzų turi suprasti, kad GYVENIMO TIKSLAS yra ta vieta, į kurią planuojama patekti ir kuri tęsiasi jau už LAIKO ribų. GYVENIMO TIKSLAS YRA AMŽINYBĖ. Tąkart atėjo ir atsakymas į mano pačios sau užduotą klausimą: „Ką aš, žemės dulkė, galiu padaryti dėl savo Tėvo danguje?”. Tikėti! Tikėti, kad GYVENIMAS  šiuo gyvenimu nesibaigia. Tikėti, kad mano tikrieji namai yra ten, kur gyvena mano Tėvas.

P. S. Nuoširdžiai dėkoju man padėjusiems vaduotis iš depresijos gniaužtų: savo vaikams ir artimiesiems, gydytojai Astai, kunigui Mindaugui, sesėms Kristuje Virginijai ir Irenai, visai „Tikėjimo žodis“ bendruomenei, meldusiai man išgydymo, „Marijos radijui“, užtarimo grupės sesutėms Ramunei ir Zuzanai, Pažaislio vienuolyno sesutei Mildai ir visoms vienuolėms, psichologei Agnei, Vilniaus kolegijos 2008 m. laidos vakarinių Įmonių ir įstaigų administravimo studijų grupės draugams ir dėstytojams, neleidusiems man mesti studijų, savo darbovietės direktorei ir visam nuostabiam kolektyvui, palaikiusiam mane geru žodžiu.