Dievas atgaivina net ir giliausias svajones

Mąstydama apie šio mėnesio kūrybos puslapį, ketinau pakalbinti Kauno bažnyčią lankančią menininkę Eglę Kazlauskienę – ji velia puikius dirbinius iš vilnos. Bet, pradėjus tartis dėl susitikimo, Eglė pasiūlė šįkart kalbinti ne ją, o jos vyrą Audrių, kuris išleido nuotykinį romaną. Man tai buvo staigmena. Nors Audrių kiek pažįstu – jis kurį laiką vedė namų grupelę, tarnavo bažnyčioje, bet apie tai, kad rašo ar yra parašęs knygą, nebuvau girdėjusi...

Tad su Egle ir jos kūriniais supažindinsime vėliau, o šįkart siūlome pokalbį su 2016 metų pabaigoje išėjusio romano „Vis major“ autoriumi Audriumi Kazlausku.

Audriau, praėjusių metų pabaigoje pasirodė tavo rašytas romanas „Vis major“. Ar tai pirmoji tavo knyga?

Taip, kol kas tai pirma ir vienintelė mano knyga. Na, nebent dar ir antrą šio romano dalį išleisčiau... Šį romaną parašiau dar besimokydamas mokykloje (1980 m.), o apie 1989 metus perrašiau, ruošdamas spaudai. Tik tuomet iš karto nepavyko išleisti, paskui keitėsi laikai – ne tas rūpėjo...

Na, o praėjusiais metais ši svajonė vėl buvo atgaivinta ir metų pabaigoje jau pasirodė knyga. Žinoma, kaip minėjau, ruošdamas spaudai pirmąją šio romano dalį ją perrašiau, kai ką keičiau... Pirmoji dalis perrašyta tris kartus.

Rašyti pradėjai dar mokykloje? Gal pameni, kada ir kaip kilo noras pačiam kurti?

Pamenu tokį nutikimą: kartą klasės draugas, įkvėptas Hemingvėjaus kūrybos, pradėjo ir pats šį tą rašyti. Paskaitęs jo paaugliškų emocijų persmelktus kūrybos fragmentus, pagalvojau, kad gal ir aš galiu ką parašyti. Ir per kelias dienas (tai buvo apie 1979–1980 metus) parašiau netrumpą apsakymą apie tai, kaip mes su draugu pabėgame iš Tarybų Sąjungos, imituojame savo žūtį gaisre, bet iš tiesų nukeliaujame į Švediją, o po to – į Egiptą. Egipte pagrobiame Irano šachą (kurio tuo metu ieškojo Amerika ir už jo išdavimą buvo pažadėjusi premiją) ir nugabename jį amerikonams.

Vadinasi, nuotykiai tavo galvoje sukosi nuo vaikystės?

Na, taip... turbūt tokia mano proto sankloda. Gal ji gali keistis, o gal taip ir turi būti? Kai pats nedrįsti labai įsitraukti į nuotykius, kai esi didelis namisėda ir apskritai labiau introvertas, tai kitaip tai išreiški...

Audriau, papasakok, kokioje šeimoje augai? 

Mano mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, nors svajojo studijuoti žurnalistiką. Tėtis studijavo linų pramonės technologiją, yra lengvosios pramonės inžinierius. Jis mokėjo piešti, sakyti kalbas, vaidino teatre, o dabar pina iš vytelių.

Ar vaikystėje, paauglystėje daug skaitydavai?

Skaitydavau labai daug – buvau „knygų rijikas“. Man labiau patikdavo nuotykinė literatūra: detektyvai, istoriniai romanai... Mėgstu ir apie tikrus istorinius dalykus paskaitinėti.

Nuo devintos klasės skaičiau ir rimtesnių autorių kūrinius, pavyzdžiui, Hemingvėjaus ar Remarko. Remarkas iki šiol yra mano mėgiamas rašytojas. Pamenu, Remarko kūrinius skaičiau ir prieš įtikėjimą, nes daugelis jo romano herojų ieško Dievo, svarsto, kokia yra šio gyvenimo prasmė ir kodėl pasaulyje vyksta tiek nesąmonių, jeigu yra mylintis, išmintingas, tobulas Dievas.

Bibliotekoje visuomet apžvelgiu rimtesnių knygų lentyną – dažniausiai patraukia kitoks požiūris į gyvenimą.

Audriau, o ką tu dirbi, kuo užsiimi?

Aš esu programuotojas.

Tai nelabai susiję su literatūra...

Na, programavimas visų pirma yra matematika. Čia labai svarbi matematinė logika. Bet esu skaitęs apie  garsų matematiką Davidą Hilbertą, kuris, paklaustas apie vieną mokinį, atsakė: „Iš jo nieko gero – tapo poetu... Matematikai jam trūko fantazijos.“

Programavimas yra kūrybingas užsiėmimas, ten kūrybos tikrai daug.

Kodėl pasirinkai programavimą? Ar baigęs vidurinę mokyklą jau žinojai, kuo nori būti?

Tais laikais programuotojų dar nebuvo, nes dar nebuvo ir kompiuterių. Bet maždaug nuo 9 klasės buvau apsisprendęs stoti į automatiką – mat kažkur buvau perskaitęs, kad automatikai priklauso ateitis (šypsosi).

Tačiau buvo ir kitoks epizodas mano gyvenime: baigiant mokyklą, mane pasiuntė pas rašytoją Edvardą Uldukį, rinkusį jaunuolius, kuriuos būtų galima siųsti į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). Tais metais viena vieta ten buvo paskirta ir Lietuvai – scenaristams. Mus pasiuntė tris, bet, žinoma, praėjo tik vienas – tas, kuris jau buvo tarnavęs armijoje. Tačiau dėl to labai nesielvartavau – man Maskva nepatiko.

Grįžęs iš Maskvos, daug nekvaršinęs sau galvos įstojau į KTU (tada dar KPI). Tik įstojęs mokytis ir, pamatęs kompiuterius, susižavėjau jais ir programavimu.

Grįžkime prie tavosios knygos. Kaip gimė šis romanas?

Kai mokiausi mokykloje, paskutinėje klasėje lietuvių kalbos mokytojas dažnai leisdavo rinktis, kokia tema rašyti: dvi temos būdavo susijusios su tam tikrų autorių kūryba, o trečioji būdavo laisva tema. Ir jis pasiūlydavo įdomių temų, pavyzdžiui: „Skrendu į Marsą“, „Ką aš galvoju apie meilę“, „Tėvų ir vaikų santykiai“... Aš nemėgau literatūrinių temų ir visuomet rašydavau laisvas temas. Tas mokytojas ir pastebėjo, kad aš neblogai rašau... Parodžiau jam ir šį, jau parašytą romaną (parašiau jį mokydamasis 10–11 klasėse). Jis atspausdino to romano ištrauką ir nusiuntė į Jaunųjų literatų sąskrydį. Taip aš pakliuvau tarp jaunųjų literatų. Pamenu, kad daug pastabų gavau iš rašytojo Algimanto Zurbos. Jo pastabos buvo teisingos, nes aš kiek per daug buvau „pagražinęs“, palikęs stiliaus, logikos klaidų... Nors tas klaidas jis rodė kitiems ir mokė, kaip nereikia rašyti, bet pasakė man labai didelį komplimentą: „Vaikine, turi beribę fantaziją.“

Jau daug vėliau vienos mano draugės mama, mokiusi būsimą poetą Kornelijų Platelį, pasiūlė parodyti romaną jam. Ką aš ir padariau. Romanas labai patiko jo vaikams, tad jis drąsino mane: „Eik ir spausdink.“

Tačiau 1989 m. prasidėjo didžiuliai pokyčiai: Sąjūdis, Atgimimas... Rūpėjo kiti dalykai, knyga buvo padėta į šalį...

Romaną parašei 1989 m. – tada dar nebuvai atgimęs, tiesa?

Taip, tuomet Dievo dar nepažinojau... Aš įtikėjau amžių sandūroje, maždaug po 10 metų.

Ir pirmame romano variante buvo užuominų apie Dievą, bet jos buvo grynai iš netikinčio žmogaus perspektyvos. Pavyzdžiui, A. Diuma romane „Trys muškietininkai“ vienas iš herojų sakydavo: „Su ponu Dievu...“ Ši frazė man labai patiko, tad ją pavartojau ir savo knygoje.

Jei kas perskaitytų patį pirmąjį knygos variantą ir dabartinį, manau, suprastų, kad žmogus, rašęs 1989 m., ir tas, kuris perrašė apie 2010 metus, jau nėra tas pats žmogus... Jis akcentuoja jau kitus dalykus. Taip, tikėjimas tikrai pakoregavo romaną...

O kai galvoju apie antrą dalį, kuri taip pat parašyta tais 1989 m., manau, kad ją teks dar daugiau keisti, ten bus dar daugiau tikėjimo apraiškų. Jau turiu įvairių minčių...

Kodėl toks paslaptingas pavadinimas – „Vis major“?

Vis major yra lotyniška frazė, reiškianti Aukščiausioji jėga. Šią frazę radau sename tarptautinių žodžių žodyne. Ji man patiko, ir taip aš pavadinau savo romaną. Kadangi tokiam pavadinimui pritarė ir visi dar sąsiuviniuose užrašytą romaną perskaitę žmonės, tai taip ir liko. Tik iš pradžių aš galvojau, kad ta aukščiausioji jėga yra pats pagrindinis herojus, kuris tarsi daro Dievo teismą, dabar prioritetai persistumia į kitą pusę. Ryškėja, kad tas pavadinimas nebuvo atsitiktinis...

Tai ši knyga – tavo jaunystės svajonės išsipildymas?

Taip, ir tas išsipildymas labai įdomus. Kaip ir minėjau, perskaitę šį romaną žmonės ragino mane jį išleisti. Bet keitėsi laikai, o ši knyga vis gulėjo užrašyta keliuose sąsiuviniuose. Tačiau mano žmonos brolis galbūt net labiau už mane puoselėjo svajonę šį romaną išleisti, tad, prieš kelerius metus užmezgus ryšius su leidykla „Educata“, jis ir pasiūlė ruošti šią knygą spaudai... Visi, prisidėjusieji prie šios knygos išleidimo, yra geri mano draugai: ir maketavo, ir viršelį kūrė, ir viršeliui pozavo man gerai pažįstami žmonės, draugai...

Pamenu, kai žmonos brolis ir dar vienas draugas pasakė, kad yra galimybė išleisti šį mano romaną, pagalvojau, kad jie juokauja. Bet jie kalbėjo rimtai – liepė man paruošti knygą spaudai. Tad aš vėl sėdau prie romano, jį taisiau... Bet po to vėl viskas nurimo. Tad aš ir vėl šią svajonę atidėjau į šalį... Atrodė, kad iš savo pusės aš viską padariau: perrašiau, sutvarkiau, paruošiau spaudai ir laukiau... Nusprendžiau pats daugiau nebesikišti...

Taip praėjo dar vieni, dveji, treji metai... Ir praėjusių metų rudenį draugas atsiuntė man laiškelį: „Ar jau peržiūrėjai knygelę?“ Iškart nesupratau, apie ką jis rašo. Paprastai jis rašydavo dėl knygų, kurias aš maketuodavau, bet tąkart prie jokios knygos nedirbau, tad nurašiau jam klausdamas: „Apie kokią knygelę kalbi?“ Tada ir paaiškėjo, kad dizaineris maketuotojas turėjo persiųsti man peržiūrėti šį mano romaną – pasirodo, jis jau sumaketuotas ir ruošiamas spaudai! Po beveik penkerių metų tylos, kai jau atrodė, kad nieko nebus... Bet, pasirodo, kad reikėjo tik apsišarvuoti kantrybe...

Kaip pats pristatytum savo knygą?

Romanas skirtas tiems, kam patinka nuotykiai, „lengvas“ stilius, veiksmas... Čia nėra labai didelės įtampos. Žinoma, yra ir meilės linija, bet tai visgi nuotykinis romanas ir veiksmas prasideda jau pirmuosiuose puslapiuose... Kai dar pirmąjį knygos variantą perskaitė mano mama, kuri turėjo būti pirmoji stilistė, ji pasakė: „Ne, klaidų aš neištaisiau... Man tiesiog buvo įdomu skaityti...“

Manau, kad šį romaną drąsiai gali skaityti net krikščionys. Nors romanas parašytas ankstyvoje jaunystėje, jį perrašinėjo ir ruošė spaudai jau tikintis žmogus, galvojantis, kad Dievas veikia žmogaus gyvenime, kad ir kokie įvykiai vyktų.

Štai knygos anonsas: Lietuvių kilmės buvęs (o gal ir esantis) Prancūzijos slaptųjų tarnybų agentas atvyksta į Virdžinijos valstiją (JAV), sekdamas savo šeimos žudikų pėdomis. Čia jis įsivelia į kovą su valstiją valdančia nusikaltėlių organizacija ir pakliūva į kvapą gniaužiančių įvykių sūkurį. Susišaudymai, sprogdinimai, persekiojimai, paslaptingos intrigos slenka pro veikėjų akis kaip kaleidoskope... Kas nepatingės perskaityti iki galo, gal net sužinos, kuo viskas baigėsi.

Gal ši knyga nėra to stiliaus, kuri rekomenduojama skaityti tikintiems žmonėms, bet aš galvoju, kad žmonių yra visokių ir turbūt visokių reikia...

Pirmoje romano dalyje dar nesimato, ar pagrindinis veikėjas yra tikintis, ar netikintis. Išvadas reikia daryti pačiam skaitytojui, nes niekur nėra, kad jis tai liudytų ar tiesmukai pareikštų. Reikia skaityti tarp eilučių... Tiesa, yra vieta, kur herojus, išsiskirdamas su mylimąja, nurodo, kokią Šventojo Rašto eilutę perskaityti, jei jam kas nors nutiktų. O kai ji atsiverčia nurodytą vietą, perskaito: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 13). Tokių epizodų šiame romane yra... Na, kad žmonės suprastų, jog rašytojas pažįsta Šventąjį Raštą (juokiasi).

Audriau, ką norėtum palinkėti „Ganytojo“ skaitytojams?

Pirmiausiai kelis žodžius norėčiau tarti „Ganytojo“ leidėjams... Aš įsivaizduoju, kiek reikia įdėti jėgų, norint išleisti kiekvieną numerį – gerai žinau, ką reiškia rašyti, redaguoti, maketuoti... Man visi šie dalykai yra pažįstami, nes spaudos srityje dirbau 17 metų... Ir štai, laikraštį aš pamačiau sekmadienį, šiandien jau antradienis, ir aš jau perkaitęs 28 puslapius iš 32... Čia prisiminiau vieną epizodą, kurį papasakojo mūsų vaikų buriavimo treneris: kartą treneris virė labai skanų guliašą. Jis pirko produktus, ruošė, gamino gal 4–5 valandas, o po to sušoko būrys buriuotojų ir per 15 minučių viską suvalgė... Na, jei aš būčiau tą guliašą gaminęs ir jį taip greitai suvalgytų, priimčiau tai kaip pagyrimą, kad guliašas buvo skanus... Kita vertus tai rodo, kad valgytojai buvo labai alkani...

Tačiau kartais, net ir žinodamas, kiek pastangų įdėta, aš visgi nesugebu perskaityti viso laikraščio iki kito numerio... Perskaitau pagrindinius straipsnius ir kažkur užstringu... Tad „Ganytojo“ leidėjams linkiu ištvermės, o skaitytojams norėčiau pasakyti: „Imkit „Ganytoją“ ir skaitykit“ (šypsosi).

Kalbant ne tik apie „Ganytoją“, drąsinčiau nebijoti svajoti ir puoselėti net ir, atrodytų, keistas svajones... Vis prisimindavau šią savo svajonę ir žinojau, kad Dievas taip pat ją prisimena. Kai įtikėjau, aš tarsi atidėjau ją į šalį, nes galvojau, kad tai paprasta, lengvo turinio, kuris kažin ar yra tinkamas tikinčiajam, nuotykinė knyga... Ir vadintis rašytoju man atrodė labai išdidu – juk esu paprastas žmogus, niekuo nesiskiriantis iš kitų, kurį Dievas pamilo tik todėl, kad Kristus mirė už jį... Tad aš net nelabai laukiau, kada ta svajonė išsipildys... Bet dabar, kai romanas jau išleistas, man atrodo, kad Dievas panoro parodyti, jog ne visos mano mintys yra teisingos... Apie kai kuriuos dalykus aš net nedrįstu pagalvoti ar galvoju ne taip...

Praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo to laiko, kai aš rašiau... Jau galvojau, kad nė nebemoku rašyti... Atrodė, kad mano gebėjimai atrofavosi, nes daug metų to jau nebedariau... (Esu skaitęs, kad Džekas Londonas kiekvieną dieną parašydavo po 200 eilučių, kad neprarastų gebėjimo rašyti...) Bet kai manęs paprašė paruošti romaną spaudai, manyje tarytum vėl viskas buvo sužadinta, tarsi suveikė kiti dalykai... Pavartosiu jau žinomą terminą – vis major – Aukščiausioji Jėga, kuri vėl sužadino tuos gebėjimus, kai nusprendžiau nelaidoti to talento (apie tai pastaruoju metu nemažai kalbama ir bažnyčioje). Atėjo ir padrąsinimas: „Būk drąsus. Eik pirmyn, judėk toliau...“

Taigi Dievas įvykdo net pačias giliausias svajones, kurias esame toliausiai paslėpę ar net užmiršę, kad jas turime.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad kad tavasis romanas atrastų savo skaitytoją ir pavyktų išleisti antrą romano dalį.

Kalbino Žaneta Lazauskaitė

Bendrinti: