Dievas nesikeičia – Jis gydo ir šiandien!

Netikėtai užklupę dideli skausmai

Devynerius metus dėl stuburo išvaržos kenčiau didelius skausmus. Visa tai prasidėjo 2004 m. – vieną naktį besirąžant pajutau didelį skausmą dešinėje kojoje. Skausmas buvo nepaprastai stiprus, bet, kaip daugelis žmonių, į gydytojus neskubėjau kreiptis. Vis dėlto skausmui nepraėjus keletą dienų, vyras iškvietė greitąją pagalbą ir mane išvežė į ligoninę, kur praleidau 11 dienų.

Gydytojas pasakė, kad reikalinga stuburo operacija. Jis susisiekė su Kauno klinikomis ir susitarė, kad pirmadienį mane ten paguldys operacijai. Man buvo neramu, todėl paskambinau keliems pažįstamiems, turintiems panašių problemų. Jie patarė: „Jeigu nors šiek tiek gerėja, stenkis išvengti operacijos.“

Nors tuo metu gulėjau ligoninės neurologijos skyriuje ir negalėjau vaikščioti, sukaupusi visas jėgas išlipau iš lovos ir ramstydamasi sienomis šiaip taip nuėjau iki palatoje buvusios kriauklės. Buvo stipri motyvacija išgyventi nors šiokį tokį pagerėjimą, kad tik nereikėtų važiuoti operuotis. Atėjusiam palatos gydytojus pasakiau, kad nevažiuosiu operuotis, nes „man šiek tiek geriau“. 

Iš Kėdainių ligoninės mane išsiuntė į Abromiškių reabilitacijos ligoninę. Ten aš mokiausi vaikščioti, nes buvo visai sutrikusi koordinacija, darė masažus ir kitas procedūras. Reabilitacijos centre praleidau apie tris savaites. Vaikščiodavau labai atsargiai. Eidama koridoriumi bijodavau sutikti priešakyje žmogų, kad man nereiktų žengti žingsnio į šoną, jog su juo prasilenkčiau. Atrodė, kad jei tik žengsiu nors žingsnelį į šoną, nugriūsiu. Taip viskas buvo sutrikę.

Po tos reabilitacijos gavau trečią neįgalumo grupę ir periodiškai važiuodavau į reabilitaciją Abromiškėse.

 

Klausimai Dievui

Tuo metu man ėmė kilti įvairūs klausimai Dievui: „Dieve, dėl ko man taip nutiko? Juk aš Tau tarnauju bažnyčioje, tarnauju taip, kaip suprantu. Rodos, turiu su Tavimi ryšį...“

Aš prisiminiau daug įvairių pamokslų, mokymų apie išgydymą, ir visa tai taikiau, bet tai neveikė. Melsdavausi, kaip buvau girdėjusi, kad reikia melstis, bet ir tai neveikė. Tuomet supratau, kad man reikia asmeniškai atrasti Dievą savo situacijoje.

Kai pradėjau kiek daugiau judėti, išeidavau į lauką pasivaikščioti, bet visuomet šalia turėjo būti žmogus – jei nugriūsiu, tai jis man bent pagalbą pakviestų... Bet galvoje visuomet sukosi neramios mintys – ieškojau naujo santykio su Dievu. Pastebėjau, kad pradėjo keistis mano maldos, keitėsi jų kokybė. Meldžiausi ne taip, kaip buvau pamokyta, bet taip, kaip šitame savo skausme aš atradau. Manau, kad Šventoji Dvasia padėjo man tai atrasti. Atėjo nauja patirtis, naujas Dievo išgyvenimas.

Išgydymo procesas tęsėsi 9-erius metus. Bėgant laikui man atrodė, kad viską, ką dvasiško buvau surinkusi, sukaupusi, pradedu barstyti. Tuomet pagalvojau, kad man reikėtų mokytis. Tuo metu buvo kviečiama mokytis EBI. Nors mano sveikata dar nebuvo gera ir bylojo, kad gal man nereikėtų niekur važiuoti – bus per sunku, visgi aš nuvažiavau. Dalyvavau pokalbyje su Kristofu (Christoph Haegele) – kuris tuo metu, berods, buvo dekanas. Jis paklausė, kodėl noriu mokytis. Papasakojau, kad susidūrus su šia sveikatos problema, man atrodo, kad aš viską barstau, kad norėčiau pradėti „rinkti su Kristumi“. Tik pasakiau, kad aš dėl nugaros skausmų negalėsiu visą paskaitą išsėdėti. Visgi mane priėmė ir leido man ne tik sėdėti, bet, jei reikia, ir atsigulti ar atsistoti.

Nuvažiavus mokytis, pirmas paskaitas būdavo sunku išsėdėti, tad aš ir stovėdavau, ir ant žemės atsiguldavau. Bet mokslo metų pabaigoje pastebėjau, kad jau galiu išsėdėti visą paskaitą! Man tai buvo laimėjimas.

Dar noriu paminėti, kad negalėdavau pasilenkti į priekį. Jei reikėdavo ką nors pakelti nuo žemės, tai darydavau metodiškai – pritūpdama, o ne pasilenkdama. Aš mokiausi gyventi kitaip, prisitaikiau. Supratau, kad nepasitenkinimas savo fizine būkle mano gyvenimo nepraturtins, bet apribos. Ir tiesiog judėjau, kaip galėjau. Bet per metus mane ištikdavo maždaug du priepuoliai. Naktį užeidavo begaliniai skausmai, panašūs į sąrėmius, skaudėdavo būtent dešinę koją. Tomis naktimis verkdavau, rėkdavau, melsdavausi, atgailaudavau, nes nežinojau, ką daryti. Vyras irgi negalėdavo man padėti, tik melsdavosi. Tie priepuoliai būdavo momentiniai, bet be galo skausmingi. Esu skaičiusi, kad nuo stuburo skausmo žmonės gali net netekti sąmonės. Gerai, kad tie skausmai nuslūgdavo.

Džiaugsmo ašaros

Praėjusių metų pavasarį Kauno krikščionių bažnyčios pastorius Rytis Berūkštis užsiminė, kad jų bendruomenė organizuoja renginį, į kurį pakviestas evangelistas Natan Moris. Pastorius Rytis pakvietė dalyvauti ir mus (su pastoriaus Ryčio Berūkščio šeima mus sieja giminystės ryšiai). Labai norėjau važiuoti į tą renginį, bet dvejojau, nes mane vargino stuburo skausmai, o renginys turėjo vykti tris dienas. Tuo metu dirbau po pusę dienos, leisdavausi vaistus nuo skausmo, o po darbo grįžusi guldavau į lovą. Nežinojau, ką daryti: važiuoti ar gulėti lovoje.

Bet visgi nusprendžiau penktadienį po darbo nuvažiuoti į minėtą tarnavimą. Salė buvo pilna žmonių. Tarnavimo metu pamokslininkas kalbėjo iš Senojo Testamento, o vėliau pasakė: „Salėje yra žmonių, kurie tiki jau per 20 metų, bet dvasioje yra mirę.“ Stovėdama uždaviau sau klausimą: „O kaip yra su manimi? Ar aš jau mirusi, ar dar gyva? Kaip tai galima pamatuoti?“ Kol aš svarsčiau, pamokslininkas toliau kalbėjo: „Tokie žmonės prisidengia darbais: darau tą ir aną, tarnauju Dievui...“ Tuomet evangelistas pakvietė išeiti į priekį tokius žmones. Pagalvojau, kad gal vertėtų išeiti – blogiau juk nebus... Bet kai apsidairiau, išsigandau – aplinkui stovėjo daug pažįstamų, tad svarsčiau, ką man daryti. Ką žmonės pagalvos?! Bet tada susimąsčiau: „Nejau man svarbi žmonių nuomonė? Kai vieną dieną stovėsiu Dievo akivaizdoje, turėsiu asmeniškai atsiskaityti už savo gyvenimą.“ Tai padėjo apsispręsti.

Į priekį išėjo daug žmonių, tad svečias pasikvietė ir tos bažnyčios pastorių, su kuriuo drauge meldėsi už žmones. Pastorius Rytis Berūkštis priėjo prie manęs, uždėjo rankas ir nuėjo toliau. Natan Moris pakvietė žmones, turinčius negalią kūne, ant tos vietos uždėti rankas. Aš, žinoma, uždėjau rankas ant stuburo. Po maldos jis paragino pasitikrinti – gal yra kokių pokyčių? Aš pasitikrinau, bet niekas nepasikeitė. Mintyse ir toliau bendravau su Dievu.

Kai tą vakarą vykome namo, vis stebėjau, ar mano nugaros būklė gerėja. Deja, pokyčių nebuvo. Bet kai grįžome į namus, išlipusi iš mašinos pajutau palengvėjimą – jaučiausi kur kas geriau, nei prieš važiuodama į Kauną. Namuose užlipau į antrą aukštą. Pabandžiau pasilenkti – tiek, kiek galėdavau, bet staiga pajutau, kad galiu daugiau. Taip apsidžiaugiau, kad ėmiau šaukti, kviesdama vyrą. Vyras išsigandęs atbėgo – galvojo, kad mane vėl ištiko priepuolis. O aš jam rodau: „Pažiūrėk, aš galiu pasilenkti!“ Jis mane ramino, prašė nesilankstyti, baimindamasis, kad man blogiau nepasidarytų. Bet aš vis tiek lanksčiausi – galėjau ranka pasiekti priešingos kojos pirštus. Nors buvo jau naktis, bet paskambinau dukrai ir, pasakiusi, kad Dievas mane išgydė, pradėjau verkti iš džiaugsmo.

Praėjo jau beveik pusantrų metų, bet nuo to laiko man nebuvo nė vieno priepuolio, aš galiu pasilenkti, lankstytis. Dėkoju Dievui už šį išgydymą. Nors yra įvairių nuomonių, yra manančių, kad kažkada Dievas gydė, o dabar nebegydo, bet aš liudiju – Dievas yra gydytojas!

 

Pasilik prie Betezdos

9-eri metai laukiant išgydymo – netrumpas laikas. Mane stiprino paralyžiuotojo istorija prie Betezdos tvenkinio.

Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betezda, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, luošų, paralyžiuotų, kurie laukė vandens sujudant. Mat kartkartėmis maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas, vandeniui pajudėjus, pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga sirgdavo. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar nori pasveikti?“ Ligonis Jam atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats einu, kitas įlipa greičiau už mane“. Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok!“ Žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti (Jn 5, 2–9).

Žodis Betezda reiškia „Dievo malonės namai“. Tai yra bažnyčios atitikmuo. Šiandien galiu pasakyti kiekvienam: „Nesvarbu, kaip tu šiandien jautiesi, išlik ištikimas „Betezdai“, Dievo namams, nes tai yra viena iš didžiausių vertybių. Ištikimybė yra Dvasios vaisius, tad brandink šį vaisių – būk ištikimas Dievui, o Dievas savo laiku reikiamoje vietoje tau atsakys. Kaip tam ligoniui prie Betezdos – jis sirgo 38 metus, bet nesitraukė nuo tvenkinio, ir išgelbėjimo diena atėjo į jo gyvenimą. Paralyžiuotasis buvo išgydytas, kai atrado santykį su Jėzumi – Jėzus atėjo ir jį užkalbino. Jėzus paklausė jo: „Ar tu nori būti sveikas?“ Tada ligonis jam atsakė, kad neturi žmogaus, kuris įvestų jį į tvenkinį, kai vanduo sujuda, o kai jis pats eina – kas nors kitas įlipa pirmiau. Dažnai mes arba tikimės žmonių pagalbos, arba patys kaip nors kapanojamės, tačiau nieko nevyksta. Bet kai tu lieki ištikimas Dievui ir turi asmeninį ryšį su Kristumi, ateis atsakymo valanda. Man prireikė 9-erių metų...

Aš nežinau, kas laukia ateityje, bet žinau, kaip buvo sunku ir kaip viskas pasikeitė. Šiandien aš galiu pasilenkti, skausmo priepuoliai nesikartoja. Žinoma, metai daro savo: mūsų kūnai dėvisi, tik dvasia atsinaujina. Bet šiandien garsiai skelbiu, kad Jėzus mane išgydė, kad vakar, šiandien ir per amžius Dievas yra tas pats! Stebuklai vyko ne tik anksčiau, bet vyksta ir šiandien. Jame nėra jokios tamsos. Tiesiog mes patys kažko nesuvokiame – tai mūsų problema, bet ne Dievo – Jis nesikeičia.

Post scriptum

Dabar labai suprantu ir užjaučiu žmones, turinčius nugaros problemų, stuburo išvaržų. Pamenu, kaip gydytojas Kėdainiuose man sakė, kad negalėsiu važinėti dviračiu... Vėliau gavau trečią neįgalumo grupę, bet Abromiškėse patekau pas nuostabų gydytoją Vidmantą Mickevičių (1995 m. jis buvo išvykęs kaip misionierius į Afriką). Jis labai protingai pasakė, jog, turint tą pačią problemą, vienam žmogui padeda vieni dalykai, kitam – kiti, tad patys ligoniai turi atrasti, kas jiems padeda. Jis paragino mane pabandyti važiuoti dviračiu, neapsileisti. Aš taip buvau tų skausmų išvarginta, kad bijojau pajudėti. Kai to gydytojo paklausiau, ar galiu gauti neįgalumo grupę, jis atsakė: „Neįgalumą jūs galite gauti, bet tai apsunkina dvasią...“

Vis dėlto vėliau aš pasinaudojau gydytojo patarimu neapsileisti ir pabandžiau važiuoti dviračiu. Pradžioje buvo sunku, uždusau, bet po truputį pradėjau važinėti, pradėjo stiprėti raumenys. Svarbu nepasiduoti suvaržymams, apribojimams – kiek įmanoma, judėkime. Kiekvienas turime atrasti tai, kas tinka man asmeniškai. Kviečiu mokytis, nepasiduoti. Šiandien aš mokausi, darau tai, ko, maniau, jau niekada nebedarysiu... Stengiuosi nesustoti, gyventi mokydamasi – juk to mokė ir Kristus.