Dievo tikėjimas

Belaukiant Kalėdų visai netikėtai širdį pasiekė žinia: „Dievas tiki tavimi“.

„Kuo Jis tiki?“ - tarsi bandau ginčytis ir klausti, ar taip gali būti. - „Manimi...“ - vėl girdžiu tarsi šnabždesį širdin, nuo kurio it nusikaltimo vietoje pagautas rausta mano protas.

Taip, Dievas tiki mumis. Visada tikėjo ir tiki šiandien. Taip sunku priimti tuos žodžius, kai pati ne vieną kartą jau pasakiau: „Nieko nebeišeis, Viešpatie. Nebeturiu jėgų toliau eiti. O gal jau nebenoriu“. Lengviau patikėti, kad tie žodžiai skirti kažkam kitam šalia esančiam, bet tikrai ne man.

Mintimis nuklystu į pačią pradžią. Ten, kur Dievas sukūrė žmogų. Viešpats patikėjo žmogumi ir atidavė valdyti visą savo kūriniją. Net tada, kai žmogus nusidėjo, Dievas nepaliovė tikėti juo.

O Abraomas? Dievas tikėjo Abraomu, kad šis įvykdys Jo valią. Nors buvo įvairiausių pakilimų ir slėnių, skaudžių klaidų ir teisingų sprendimų, galiausiai Viešpaties valia buvo įvykdyta.

Prisimena ir Gideonas, Dievo angelo surastas kuliantis kviečius prie vyno spaustuvo, pasislėpęs nuo midjaniečių (Ts 6, 11). Tas, kuris slėpėsi nuo priešų, ar ne Dievo tikėjimo galia yra pakeliamas ir pastatomas, kad vestų visą tautą į išsilaisvinimo kovą?

Dovydas, Izraelio karalius, pavadintas žmogumi pagal Dievo širdį. Bet pradžioje matau jį paprastą piemenuką, jauniausią šeimoje. Matau Dievo pasirinkimą ir tikėjimą juo, kai Samuelis patepė jį brolių akivaizdoje (1 Sam 16, 13). Matau jo pergales ir nuopuolius, matau jo silpnybes ir stiprybes. Matau Dovydo tikėjimą Dievu ir Dievo tikėjimą Dovydu. Ir Dovydo gyvenimo pabaigoje matau Dievo pergalę jame, ir suvienytą Izraelio karalystę.

Tačiau labiausiai jaudina Dievo tikėjimas žmogumi, kai Jis nusprendžia atiduoti savo Sūnų. Tai, ką Dievas turėjo brangiausio, patiki į žmogaus rankas. Tarsi norisi šaukti: „Tėve, betgi Tu nežinai, ar tie žmonės - Marija ir Juozapas - priims Tavo sūnų, ar juo rūpinsis, ar sugebės išsaugoti ir užauginti...“ Ir tarsi per visą visatą ataidi Dievo atsakas: „Aš tikiu“. „ Aš padarysiu, ką esu numatęs“ (Iz 46, 10).

Dievas tikėjo Abraomu, Gideonu, Dovydu, Juozapu, Marija ir kitais. Šiandien Jis tiki manimi ir tavimi, brangus broli ir sese, kuris skaitai. Jis tiki, jog mes įvykdysime Jo valią. Taip gera žinoti, jog pats Dievas - visatos kūrėjas - tiki mumis. Dievo tikėjimas kelia, o ne žlugdo, stiprina, o ne silpnina, veda į priekį, o ne traukia atgal. Todėl šiandien skamba žinia : „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“ (pagal Mk 10, 49). Kas tas „Jis“, kuris tave šaukia? Tai Jėzus. Jis vėlei šaukia mus - tave ir mane - arčiau savęs, į artimesnį bendravimą su Juo ir sako: „Tu pamatysi dar didesnių dalykų“ (pagal Jn 1,50).

Ar priimsi Jo kvietimą, brangus broli ir sese? Ar priimsi jį, Dievo bažnyčia?