Dvasios vargšai

Su Naujuoju Testamentu susipažinau maždaug prieš 20 metų. Buvo vasaros savaitgalis ir, kaip įprasta, mūsų giminė jį leido kaime. Šiuo laiku aplink namus nuošalių vietų nebuvo. Visur kažkas kažką veikdavo. Atėjus nakčiai jaunimas keliaudavo nakvoti į kluoną, nes namuose trūkdavo vietos. Rytais aš keldavausi anksti. O tą savaitgalį dar turėjau tikslą. Skaičiau nesenai padovanotą Naująjį Testamentą. Ramiausia vieta, apie kurią pagalvojau, buvo tėvo „Žiguliai". Įsėdau, sandariai užvėriau langus ir pasinėriau į knygos tekstą. Kai pagalvoju, kiek neįprastas vaizdelis paaugliui. Gal todėl vyresnė pusseserė mane kartais pravardžiuodavo apaštalu. Toli gražu apaštalo nepriminiau. Šis „apaštalas" su kitais „apaštaliukais" už kampo užtraukdavo dūmą ir išskirtiniu doroviniu elgesiu nepasižymėdavo. Tačiau tas rytas buvo „šventas". Prieš akis turėjau dienos skaitinį iš Mato evangelijos 5 skyriaus - „Kalno pamokslą".

Skaičiau eilutę po eilutės ir galvojau:

Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti (4 eil.).
Tai ne apie mane...

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę (5 eil.).
Greičiausiai tai taip pat ne apie mane...

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti (6 eil.).
Tikrai ne aš...

Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo (7 eil.).
Ne, ne aš...

Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą (8 eil.).
Toliau...

Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais (9 eil.).
Čia prisiminiau savo peštynes su broliu...

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė (10 eil.).
Svetima...

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja (11 eil.).
Pasidarė gėda, nes apie savo tikėjimą draugams nepasakodavau...

Buvo apmaudu, bet šiose eilutėse savęs nesuradau. O taip norėjosi gauti Dievo palaiminimą. Tada pamaniau, kad laimingi, kurie tokie yra.

Prabėgus daugeliui vasarų šį tekstą ir vėl skaičiau it pirmą kartą. Vis dar maniau, kad jis ne apie mane, bet dabar ši mintis buvo slegianti. Ji primindavo, kad gyvenimas galėjo būti ir dvasingesnis. Nuo tos vasariškos dienos kaime nelabai kas tepasikeitė... O yra žmonės, kuriems šie palaiminimai tinka. Kas tie laimingieji? Ar aš juos pažįstu? Mintyse sukosi galimi pavyzdžiai...

Biblijos skaitytojas turbūt pastebėjo, kad nepaminėjau dar vienos eilutės. Tai pirmasis šio teksto palaiminimas. Bet aš negalėdavau suvokti jo esmės, tad įpratau peršokti. Turinys man būdavo per daug keistas, o gal per daug nežemiškas, kad stabtelčiau.
Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė (3 eil.).

Kas tie vargšai dvasia? Kaip jie atrodo realiame gyvenime? Aiškinimų aš taip pat nesuprasdavau. Jie atrodydavo per daug abstraktūs. Per daug reliatyvūs. Beprasmiškai religiški. Pripažinti savo asmeninį bankrotą galima atgailoje. Kartą, kitą, bet kaip įmanoma tame gyventi? Kaip Dievo akyse atrodo vargšas?

Ironiška, bet ši eilutė man tiko geriausiai. Šiuo palaiminimu viskas prasideda. Tai kvietimas, kuriuo savo tarnavimus pradėjo Jonas Krikštytojas ir pats Kristus.

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje, skelbdamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė" (Mato 3, 1-2).

Jėzus pradėjo pamokslauti, skelbdamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė! (Mato 4, 17).

Vargšai dvasia - kurie suvokia gilų savo dvasinį skurdą. Tai tie, kurie supranta ir pripažįsta, kad jiems reikalingas Dievo gailestingumas ir atleidimas. Kristaus žodžiais, tokių yra dangaus karalystė. Dvasinio vargšo reikšmę praplečia kiti Jėzaus žodžiai, kurie užrašyti keliolika skyrių toliau. Ten skaitome, kad dangaus karalystė skirta tik mažiems vaikams: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę" (Mato 18, 3). Dvasiniams vargšams reikia tapti vaikais. Mačiau, kaip kai kurie suaugusieji tai bandydavo suprasti tiesiogiai. Tame jie įžvelgdavo naivaus tikėjimo pagrindą. Tačiau čia kalbama ne apie naivumą. Kristus nebuvo lengvatikis ir tokiais nenorėjo padaryti savo mokinių. Tai pamatyti man padėjo vaikas. Prieš trejetą metų mąsčiau apie šiuos žodžius ir sumąsčiau, kad reiktų sūnaus pagalbos. Tuomet jam buvo septyneri. Aš jo paklausiau: „Jeigu tau reiktų įvardinti vieną savybę, kurią turi tik vaikai, bet ne suaugusieji, kas tai būtų?" Ilgai negalvojęs, jis man atsakė tai, ką suprato ne kiekvienas dėdė: „Priklausomybė nuo suaugusiųjų. Vaikai priklauso nuo tėvų". Manau, kad tai pats paprasčiausiais paaiškinimas, kurį esu girdėjęs iki tol. Ir jis man atėjo iš vaiko lūpų. Tai artima ir ESV Study Bible komentarui: „Vaiko nuolankumas susideda iš vaikiško pasitikėjimo, pažeidžiamumo, ir nesugebėjimo pasirūpinti savo paties dalia atsiribojus nuo tėvų pagalbos, nukreipimo ir išteklių".

Apjungus galima pasakyti, kad dangaus karalystės palaiminimas yra skirtas tiems, kas suvokia savo skurdžią padėtį ir pripažįsta nesugebėjimą tuo pasirūpinti pačiam. Tai tikėjimas, kuris krypsta į Dievą ne todėl, kad tą daryti skatina religija, bet iš nevilties, desperacijos, liūdesio, kad be Dievo žmogus pats nesusitvarkys. Suaugusiųjų problema, kad mums sunku su tuo susitaikyti. Mes vengiame priklausomybės nuo kitų. Tame tarpe ir nuo Dievo. Todėl Kristus pasišaukia mažą vaiką, pastato prieš visas tetas ir dėdes, ir tarsi sako: „Žiūrėkite į šį vaiką, ką jame matote?" Manau, kad jie matė suaugusiųjų nurodymų besiklausantį vaikelį, kuris galbūt, žvilgčiodamas į savo tėvus, laukė kada galės pabėgti nuo minios dėmesio. Kristaus Evangelija kviečia susitaikyti su savo padėtimi. Nebėgti nuo savęs, bet leisti Dievui pasirūpinti mumis. Tokių yra dangaus karalystė.

Gilinantis į Mato evangeliją, paaiškėja ir dar viena aplinkybė. Svarbus, bet netikėtas Kristaus mokymo bruožas. Dvasiniams vargšams ir vaikams priešpastatoma kita kategorija žmonių. Tai grupė, kuri visiškai priešinga dangaus karalystės paveldėtojams. Galima pasakyti, kad būti dvasiniu vargšu reiškė ir tai, kad kažkuo nebūti. Jėzaus akimis, tai buvo to meto religingiausieji. Tame pačiame Kalno pamokslo skyriuje skaitome: Jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, - neįeisite į dangaus karalystę (Mato 5, 20).

Tai buvo dvasiniai, savimi pasitikintys turtuoliai. Laikantys save amžinosios Dievo sandoros vaikais. Tačiau jiems skamba ne Jėzaus palaiminimai, bet vargai. Tam skiriamas didelis ir emociškai sunkus tekstas. Palyginimui:

Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei į ją einantiems neleidžiate įeiti <...> Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų <...> Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?! (žr. Mato 23).

Kristus kviečia pripažinti žmogaus vargą, tik ne jį spręsti, kaip tai darė to meto Rašto žinovai ir fariziejai, bet patikėti jį Dievui. Mūsų laikais fariziejų neliko, bet žmonių noras patiems susitvarkyti savo gyvenimus nepasikeitė. Tačiau toks moralizmas nėra Evangelija, kaip viename savo straipsnių rašo Albertas Mohleris: Dabartiniame mūsų kontekste viena labiausiai viliojančių netikrų evangelijų yra moralizmas. Ši netikra evangelija gali turėti daugybę pavidalų ir kilti iš pačių įvairiausių politinių bei kultūrinių paskatų. Bet kuriuo atveju esminis moralizmo pagrindas yra manymas, kad Evangeliją galima sumenkinti iki geresnio elgesio skatinimo.
Liūdna, kad ši netikra evangelija itin patraukli tiems krikščionims, kurie tariasi, jog įkvėpimo semiasi iš Biblijos. Daugybė tikinčiųjų ir jų bažnyčių pasiduoda moralizmo logikai ir Evangelijos žinią sumenkina iki geresnio elgesio skatinimo. Kitaip tariant, pasimetusiems žmonėms mes skelbiame žinią, jog Dievas trokšta ir reikalauja, kad jie susitvarkytų savo gyvenimą (Albert Mohler, Kodėl moralizmas nėra Evangelija..., www.lksb.lt).

Evangelija yra paradoksas. Timas Keleris yra taikliai pasakęs, kad Kristaus Evangelija apkaltina nereligingumą ir religingumą vienu metu. Šios Evangelijos tikslinė grupė dalinasi į dvi stovyklas - turtuolius ir vargšus, savimi besirūpinančius ir „vaikus". Kas tie palaimintieji vargšai? Evangelijos viltis mums sako, kad tai kiekvienas paprastas žmogus, nepaprasto Dievo rankose. Tai tie, kurie gal dar nėra tokie šiandien, bet būtinai jais taps rytoj.

Iš asmeninio tinklaraščio