Galimybė skelbti

Kadangi auginu vaikučius namuose, neturiu daug galimybių bendrauti su naujais žmonėmis. Ir vis dėlto viena kita nauja pažintis neseniai užsimezgė visiškai buitiškoje situacijoje - pvz., perkant maitinimo kėdutę kūdikėliui. Žiūrinėjant prekę nejučia užsimezgė šiltas ryšys su nepažįstama moterimi, kuri taip pat augina vaiką ir patiria panašius išbandymus, kaip daugelis mūsų, mamų. Labai norėjosi ją sustiprinti ir paguosti, todėl prieš važiuodama pirkti kėdutės nusipirkau knygą „Motinystės paslaptys" - mat ketinau ją padovanoti. Ta pačia proga nusprendžiau aplankyti ir senų laikų draugę, kuri taip pat jaučiasi pasimetusi savo motinystėje ir kuriai jau gal metus „vežu" šią knygą dovanų - juk palankesnių aplinkybių gal greitai nesulauksiu.

Tą rytą vežiausi dvi knygas ir du kvietimus į Vilties festivalį. Kadangi buvo rugsėjo pabaiga, supratau, kad tai puiki galimybė pakviesti moteris į šį nuostabų renginį, kuriam ruoštasi metus. Nauja pažįstamoji labai apsidžiaugė tokia gražia knyga ir mielai priėmė lankstinuką - pakvietimą į Vilties festivalį. Visai kitaip sureagavo mano sena draugė, lankanti katalikų bažnyčią ir niekaip nesuprantanti, kaip aš prieš daugelį metų ją palikau... Jos nuostatos ir šiandien nepasikeitusios, todėl išvydusi knygoje pakvietimą į evangelizacinį renginį iškart jį atstūmė. Kai bandžiau keliais žodžiais pristatyti Vilties festivalį, ji nusuko kalbą kita linkme - jaučiausi taip, lyg siūlyčiau kokią nuodingą gyvatę, kuri pasiryžusi kaipmat įkąsti. Nors šį festivalį organizuoja Franklino Grahamo vadovaujama organizacija, padedama vietinių 200 protestantiškų bažnyčių, jai atrodė, kad tai „Tikėjimo žodis", ir, „žinoma", todėl tai labai blogai... Daugiau apie tai nebekalbėjau, nes žmogus blogai jautėsi. Trumpai pasišnekučiavusios apie gyvenimą, išsiskyrėme.

Netikėtai po pietų sulaukiau skambučio - skambino draugė. „Perskaičiau tavo straipsnį," - prakalbo ji, turėdama galvoje mano pasakojimą knygoje „Motinystės paslaptys". Mūsų pokalbis buvo išties turiningas: kalbėjomės apie Dievą, bažnyčias, protestantizmą ir kt. Bet svarbiausia - išgirdau klausimą: „Ar tas bukletukas galioja tik vienam žmogui?" Kaip nustebau! Supratau, kad slaptoje net paprastas bukletas gali prakalbinti širdį. Tuomet pasakiau, kad šis lankstinukas - tai tik informacija apie renginį, o ateiti gali nors ir dešimt žmonių.

Netikėta tai, kad pokalbio telefonu metu draugė prisipažino, jog tądien lankėsi Santariškių ligoninėje, nes darėsi tyrimus dėl auglio... Dažnai mes nežinome tikrosios žmogaus situacijos, bet širdis veržiasi padaryti kažką jam gero. Nenumokime ranka, nors ir atstumia mus, bet ieškokime kelio į jo širdį - jis tikrai yra.

Ir dar - mano pačios vyras Markas įtikėjo Kristų būtent Billy Grahamo tarnavimo metu, kai 1993 metais Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmuose, per palydovinį ryšį buvo transliuojamas evangelistinis tarnavimas. Atgailos malda jis meldėsi šiek tiek anksčiau sekmininkų bendruomenėje, bet iš tikrųjų pasišventė Dievui būtent šio susirinkimo metu - Dievas prisilietė prie jo širdies. Tad tikiu, kad Vilties festivalis mums šiandien suteikia puikią progą pakviesti ne vieną pasimetusią, Dievo ištroškusią sielą. Tesuteikia mums Viešpats išminties, kaip tai padaryti.

Nuotrauka Gintauto Tumulio.