„Ganytojas“ brendo kartu su bažnyčia ir sykiu brandino bažnyčią

Kalbiname ir dėkojame už triūsą ilgamečiam „Ganytojo“ redaktoriui Valdui Bačkuliui, kuris ištikimai rūpinosi, kad skaitytojų mintys neklaidžiotų, o ganytųsi Dievo pažinimo lankose.

Valdai, nuo 2002 metų iki šio rudens buvai „Ganytojo“ redaktorius. Nueitas išties netrumpas tarnystės kelias. Kaip įvertintum šį savo gyvenimo etapą? Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kokias idėjas pavyko įgyvendinti?

Visų pirma sveikinu tave, Sonata, sugrįžusią į darbą ir vėl perėmusią „Ganytojo“ redaktorės vairą. Jei neklystu, beveik nuo pat „Ganytojo“ leidimo pradžios - 1997 metų, tu buvau jo redaktorė. Pamenu, kad man buvo nemenkas iššūkis pradėti redaguoti laikraštį, tau išėjus motinystės atostogų.

Man pačiam vertinti savo tarnystės kelią būtų neetiška, manau, svarbiausia tai, jog „Ganytojas“ per visus šiuos metus buvo leidžiamas ir bus leidžiamas toliau. Galbūt geriausiai įvertinti „Ganytojo“ reikšmę galėtų jo skaitytojai. Aš tik paminėsiu keletą skaičių, kurie rodo „Ganytojo“ subrandintus vaisius. Per beveik jau 17 „Ganytojo“ gyvavimo metų išleisti 429 šio laikraščio numeriai, o tai - apie 900 autentiškų „Tikėjimo žodžio“ bendrijos pastorių straipsnių rubrikoje „Dvasia ir žodis“; tai 429-ios „Ganytojo“ priedo temos su apytikriai 1300 verstų užsienio autorių straipsnių; šimtai straipsnių daugybėje skirtingų rubrikų, šimtai reportažų ir žinučių iš mūsų bendrijos bažnyčių gyvenimo, užsienio naujienų.

Praėjusiais metais, kai minėjome bendrijos 25-etį, sklaidžiau „Ganytojo“ archyvo numerius ir supratau, kad šis laikraštis yra „Tikėjimo žodžio“ bažnyčių nueito kelio veidrodis. „Ganytojo“ puslapiuose tarsi pamačiau mus visus, augančius Dievo pažinimu, perkainojančius vertybes, besimokančius mylėti Dievą ir brolį (ir ne tik savo bažnyčioje), klumpančius ir vėl iš Viešpaties malonės pakylančius ir einančius toliau. „Ganytojas“ atspindi mūsų tikėjimo kelionę - jis brendo kartu su bažnyčia ir sykiu brandino bažnyčią.

Na, o iššūkių, kaip ir kiekviename darbe ar tarnystėje, visuomet pakanka. Manau, didžiausias iš jų, jeigu kalbame apie šio laikraščio medžiagos pateikimą, - atrasti pusiausvyrą tarp vadinamųjų „sunkesnių“ teologinių straipsnių ir „lengvesnių“, labiau praktinio, pažintinio pobūdžio - kad „Ganytojas“ nebūtų nei perdėtai gilus, nei per lėkštas.

Kas labiausiai džiugino šiame darbe? Kas tau asmeniškai yra „Ganytojas“?

Labiausiai džiugino, kad galiu savo sugebėjimais prisidėti prie viso to nelengvo darbo, kol parengiamas kiekvienas naujas laikraščio numeris ir jis išvysta dienos šviesą. Juk už „Ganytojo“ puslapių „stovi“ nemažai žmonių: straipsnių, reportažų, žinučių autoriai, vertėjai, maketuotojai, stilistai korektoriai, - iš visų jų triūso ir pasiaukojimo gimsta šis laikraštis. Man labai brangu ir malonu, kad „Ganytoją“ mūsų bažnyčių tikintieji skaito, ypač jį vertina mažesnių miestų broliai ir sesės. Ne kartą esu girdėjęs jų kupinus padėkos žodžius: „Kaip gerai, kad leidžiate „Ganytoją“, mes be jo neišgyventume.“

„Ganytojas“ ir man pačiam yra kaip krikščioniško gyvenimo mokytojas ir ugdytojas - sveiko, blaivaus, subalansuoto evangelinio mokymo šaltinis.

Per šiuos 12 metų buvo leidžiamas ne tik laikraštis, bet pasirodė ir viena kita knyga. Kokios knygos buvo išleistos ir kokias planuojama leisti?

Taip, išleidome ne vieną knygą. Iš jų paminėčiau pirmiausia Bibliją - buvo atspausdinti pakartotini penktas ir šeštas jos leidimai. Taip pat - tavo, Sonata, ir Nidos Matiukienės parengta knyga „Motinystės paslaptys“ - aš ją vertinu kaip vieną reikšmingiausių mūsų leidyklos išleistų knygų. Pasirodė Johno Stotto „Šiuolaikinis krikščionis“ ir Dietricho Bonhoefferio „Mokinystės kaina“ - puikios žinomų šių laikų evangelikų autorių knygos. Išleidome dvi pastoriaus Giedriaus Saulyčio knygas: „Papiktinimas ir kvailystė“ bei „Maža plačios širdies tauta“. Aurelijos Umbrasienės pasakų knygą „Murmeklis ir Bambeklis“, kuri buvo maloni staigmena ir vaikams, ir tėvams, bei Elenos Kaminskienės eilėraščių rinktinę „Kitokia meilė“ poezijos mylėtojams.

Artimiausiu metu planuojame pakartotinai išleisti Johno ir Paulos Sandfordų knygą „Krikščioniškos šeimos atstatymas“, vėl išleisime Bibliją ir Naująjį miesto katekizmą, kurį, pasinaudodami Kalvino Ženevos, Vestminsterio mažuoju ir Didžiuoju katekizmais bei Heidelbergo katekizmu, parengė „Gospel Coalition“ ir „Redeemer Presbyterian Church“ atstovai Timothy Kelleris and Samas Shammas.

Paminėjai knygas, kurias leidykla artimiausiu metu planuoja išleisti. Taigi vėl visu pajėgumu kimbi į knygų leidybą? Knieti paklausti: kokias knygas labiausiai norėtum leisti?

Taip, tau, Sonata, perėmus „Ganytojo“ redagavimą, galėsiu daugiau darbuotis knygų leidimo srityje. Krikščioniškos literatūros (ir teologinės, ir populiariosios) laukas labai platus. Anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis yra išleista visa krikščioniška klasika, pradedant nuo ankstyvųjų Bažnyčios tėvų. Lietuvių kalba mes neturime beveik nieko. Man norėtųsi, kad mes galėtume lietuviškai skaityti bent jau Kalviną, Liuterį, gerus Biblijos komentarus. Žinoma, yra gausybė puikių ir šiuolaikinių autorių, kurių knygas galėtume versti ir leisti.

Teko girdėti, kad labai kruopščiai redagavai D. Bonhoefferio „Mokinystės kainą“. Kokias kliūtis tenka įveikti, norint išleisti gerą knygą?

Kruopščiai redaguoti stengiuosi kiekvieną knygą ir visus tekstus, ne tik šitą, kurią paminėjai (juokiasi). D. Bonhoefferio „Mokinystės kaina“ pareikalavo daugiau laiko ir darbo todėl, kad ji pakankamai sudėtinga, nelengvai įkandama net originalo kalba. Verčiant knygas iš kitų kalbų ir jas redaguojant, didžiausias iššūkis yra tiksliai perteikti teksto prasmę taisyklinga, sklandžia, stilistiškai teisinga lietuvių kalba. Vertėjas turi puikiai žinoti kalbą, iš kurios verčia, be to, išmanyti verčiamo teksto specifiką (pavyzdžiui, kažkas gali puikiai versti grožinę literatūrą, bet negalės tinkamai išversti teologinio teksto, jeigu neturės teologinio išmanymo). Redaktorius turi turėti lituanistinį išsilavinimą, gerai suprasti kalbą, iš kurios išverstą knygą redaguoja, ir taip pat išmanyti teksto specifiką. Leidžiant knygą, kuri parašyta gimtąja kalba, redagavimo darbo gali būti mažiau, bet tai priklauso nuo autoriaus - nuo jo rašto kalbos turtingumo, stiliaus.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje padaugėjo krikščioniškų knygų. Pavyzdžiui, žurnalas „Tapati“ ėmė leisti knygas, o ir Bernardinų dienraštis neapsiriboja vien internetu - pasirodė ne viena spausdinta knyga. Kaip vertini krikščioniškų knygų pasiūlą Lietuvoje? Ir ko, Tavo manymu, trūksta evangelinio žodžio sklaidai Lietuvoje šiandien?

Galime tik džiaugtis, kad leidžiamos knygos krikščioniška tematika ir leidėjų gausėja. Skirtingi leidėjai savo knygomis apima platesnį tematinį spektrą: verčiamos ir leidžiamos skirtingų autorių knygos, kuriose gvildenamos įvairios temos. Žurnalas „Tapati“ leidžia galbūt daugiau vadinamąją populiariąją krikščionišką literatūrą, bernardinai.lt - lietuvių autorių, ir ne tik krikščioniška tematika. Taip pasiekiamas platesnis skaitytojų ratas, peržengiami konfesiniai barjerai. Kita vertus, kaip jau minėjau, mes beveik neturime krikščioniškos, ypač protestantiškos, evangelinės, klasikos. Manau, turėtume daugiau savo leidybinių pajėgų kreipti šita linkme. Čia panašiai kaip ir pasaulinėje literatūroje - ar galėtų skaitytojai tenkintis vien šiuolaikiniais, postmoderniais, autoriais, neturėdami galimybės gimtąja kalba skaityti Homero, Šekspyro, Hugo, Dostojevskio, Tolstojaus ir kitų klasikų? Žinoma, nenuvertinu ir šiuolaikinių krikščionių autorių, derėtų ir jų knygas leisti, parenkant įvairias tematines ir žanrines kryptis - mums reikia evangeliškos literatūros ir vaikams, ir jaunimui, ir suaugusiems, reikia ir rimtų teologinių knygų, ir paprastesnių, kuriose paliečiamos pačios įvairiausios krikščioniško gyvenimo temos ir aktualijos.

Kaip manai, kokia rašyto žodžio perspektyva mūsų bendrijoje? Ko palinkėtumei „Ganytojo“ redakcijai, skaitytojams bei rašantiesiems?

Aš neabejoju, kad, kol gyvuoja mūsų bendrija, tol gyvuos ir rašytas žodis. Mes nuo pat pradžių buvome ne tik skelbianti, pamokslaujanti, bet ir rašanti bendrija. Rašytas žodis tikrai ne mažiau reikšmingas ar reikalingas negu sakomas. Mūsų bendrijoje pakankamai daug puikiai rašančių autorių, gerų kalbos redaktorių, mes turime savo interneto svetainę, galime leisti knygas - tad kodėl mums nesidarbuoti toliau?

Rašytas žodis reikalingas mums visiems, nes jis nuolat stiprina, gilina mūsų krikščioniškus įsitikinimus, nuolat primena tai, kuo mes tikime. Man labai patinka šis C. S. Lewiso pastebėjimas: „Jei jau priėmėte krikščionybę, reikia pasirūpinti, kad kasdien sąmoningai skirtumėte laiko krikščioniškoms tiesoms apmąstyti. Nes kasdienės maldos, religinės literatūros skaitymas ir bažnyčios lankymas yra būtinos krikščioniško gyvenimo dalys. Mums reikia nuolatinio priminimo, ką tikime. Nei krikščioniški, nei kitokie įsitikinimai nesilaiko sąmonėje gyvi patys savaime. Juos reikia maitinti.“

Skaitydami rašytą žodį ir jį apmąstydami, mes „maitiname“ savo įsitikinimus. „Ganytojas“ pateikia labai gero maisto mūsų protams ir sieloms, tad visiems mums, ir besidarbuojantiems rašyto žodžio tarnystėje, ir jį skaitantiems, linkiu nenuvertinti šio dvasinio peno. Taip pat linkiu neprarasti tikėjimo džiaugsmo ir ramybės, ieškoti naujų kūrybinių idėjų ir toliau ištikimai tarnauti Viešpačiui bei Jo žmonėms Dievo suteiktais talentais ir dovanomis.

* * *
Mintimis apie Valdą Bačkulį, kaip „Ganytojo“ redaktorių, pasidalino ištikimieji laikraščio rašytojai.

Pastorius Darius Širvys
Valdas ne tik puikiai „gliaudo“ tekstus, išmanydamas lietuvių kalbos gramatikos bei stilių subtilybes, bet yra ir jautrus Dievo žodžio tėkmei, kaip reta, gebantis įžvelgti pabrėžiamas ar nutylėtas autoriaus intencijas bei teologinius akcentus. Nedvejodamas galiu pasakyti, jog šiuos dvylika metų „Ganytojas“ ganė ne tik savo skaitytojus Dievo žodžio ganyklose, bet Valdo Bačkulio tarnystės dėka - ir mūsų bendrijos rašytojus. Kiekvienas, įsiklausęs į Valdo pastabas ir patarimus, turėjo puikią progą aštrinti savo plunksną, įgyti daugiau išminties ir supratimo šioje svarbioje tarnystėje. Jaučiuosi už tai jam dėkingas ir linkiu ko geriausios kloties plačiuose Dievo žodžio sklaidos horizontuose.

Pastorius Ramūnas Jukna
Džiaugiuosi, kad mūsų bendrija jau beveik du dešimtmečius kas dvi savaites išleidžia laikraštį „Ganytojas“, kuriame spausdinami straipsniai ir istorijos, leidžiančios labiau pažinti Dievą, stiprinančios tikėjimą bei skatinančios pasišventimą Viešpačiui. Nesuskaičiuojami pastorių, pamokslininkų, tyrinėtojų, mokslininkų ir paprastų žmonių straipsniai reguliariai pasiekdavo mus. Manau, tik būsimos kartos ir istorija galės deramai įvertinti įdėto darbo vertę ir pamatuoti vaisių.

Deja, bet ne visą laiką pastebime ir deramai įvertiname tuos žmones, kurie ištikimai tarnavo, triūsė ir darbavosi tam, kad visi užrašyti tekstai, tinkamai suredaguoti savo metu atgultų į periodinio leidinio lankas ir pasiektų skaitytojus. Valdas daugiau nei dešimt metų ištikimai tarnavo kaip „Ganytojo“ redaktorius, nešdamas pagrindinę atsakomybės ir darbų naštą ant savo pečių. Tad visų pirma iš visos širdies norisi padėkoti Valdui už ištikimybę Viešpačiui, taip pat už tarnystę, kurią jis atliko. Taip pat norėčiau palinkėti, kad ateinantis laikas atsivertų kitomis tarnystės bei gyvenimo spalvomis. Tebūnie kasdienybė nuspalvinta Viešpaties ir artimo meile bei gausiais dvasios ir tarnystės vaisiais.

Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Pirma mintis ir jausmas apmąstant, Valdai, netrumpą bendradarbiavimą „Ganytojuje“ - dėkingumas Tau. Dėkingumas už daugkartinį paraginimą ir drąsinimą rašyti, profesionalumą ir jautrumą redaguojant straipsnius, paprastą, šiltą, neretai net šmaikštų bendravimą. Taigi, nuoširdus ačiū! Linkiu ir toliau kantriai, vaisingai darbuotis rašyto žodžio laukuose!

Btz.lt svetainės redaktorė Aurelija Umbrasienė
Valdas yra itin profesionalus redaktorius, ir tai - dovana visai mūsų bendrijai. Ši dovana pasitarnavo ir man - kadaise, pamenu, jis „nepraleido“ vieno mano straipsnio: viską gražiai paaiškino ir palinkėjo rašyti toliau. Buvau ir apstulbusi, ir nusiminusi, tačiau šiandien labai dėkinga už tokią patirtį. Valdas būna griežtas, tačiau greitai įsitikinau, jog jo griežtumas kyla iš profesionalumo. Galėčiau drąsiai pasakyti: jei kas norite profesionalios nuomonės, jei norite pasiekti aukštumų kalbos ir literatūros srityje, kreipkitės į Valdą. Pridursiu, kad ir mane, kaip straipsnius rašančiąją, augino tarnystė „Ganytojuje“. Polinkį rašyti turiu nuo seno, tačiau pradžioje mano straipsniai buvo tikrai baisūs. Ir dabar visokių pasitaiko, vis dėlto Valdo (bei kitų redaktorių) dėka įgijau neįkainojamos patirties. Ačiū Dievui už tokius žmones. Belieka palinkėti, kad jie nesustotų ir tęstų tarnystę Viešpatyje. Tikiu, kad mūsų Viešpačiui be galo reikalingi tokie talentai.

Parengė Sonata Aleksandravičienė