Gimę pergalei

44 metų Daina Borusevičiūtė šiandien džiaugiasi nauju gyvenimu. Prieš metus išgirsta negailestinga diagnozė, kad mergina serga onkologine liga, Dainos neišgąsdino. Atvirkščiai, ši patirtis jai prilygo nuotykiui su Dievu. Apie savo gyvenimą, patirtį su Viešpačiu, netikėtą iššūkį pasakoja Daina Borusevičiūtė šiandien gydytojų atlikti tyrimai liudija, kad jos organizme vėžio neaptikta.

 

Daina, ką galėtum pasakyti apie save?

Esu svajonių žmogus. Man kaip mažam vaikui labai patinka stebuklai – aš juos pastebiu savo gyvenime ir labai jais džiaugiuosi. Dievas su manimi bendrauja atsakydamas į kasdienius klausimus, ir tai mane labai džiugina. Sausio 31 d. suėjo 25 metai, kaip aš įtikėjau Kristų. Man tai labai brangu.

Dar prieš įtikėjimą buvau „nelaimingos meilės“ žmogus: nuolatos nelaiminga ir nusivylusi... Tai tęsėsi ir bažnyčioje – man tiesiog nesisekė meilėje. Aš labai troškau šeimos, tas vienišumas skaudino... Gal prieš septynerius metus klausiau savęs, ką aš gyvenime veikiu ir ką man toliau daryti. Netikėtai aplankė mintis: „Kask ten, kur stovi. Lobis – po tavo kojomis!“ Šiandien iš tiesų jaučiuosi taip, lyg būčiau radusi lobį. Ir ne vieną skrynią... Atrodė, kad radau vieną skrynią, bet kasdama toliau radau visą kambarį, o atkasusi kambarį pamačiau, kad ten – visas miestas, o kai atkasi miestą, supranti, kad randi ištisą karalystę... Supratau, kad tas lobis yra Dievo karalystė!

Tai suvokus ėmė keistis mano gyvenimas – lyg iš naujo atradau Kristų... Pasikeitė mano žvilgsnis į gyvenimą – nebėra to taip ilgai mane lydėjusio liūdesio ir nusivylimo. 

Šis apreiškimas apie lobį tave drąsina, stiprina, veda pirmyn?

Taip. Vilniuje lankiau merginų grupelę, kur mes kartu ieškodavome Dievo, gvildendavome įvairiausius  klausimus, bendraudavome... Ilgainiui šis „užsiėmimas“ tapo nuobodus, nes atsakymo į tokį skaudų santuokos klausimą neatradome. Galbūt ne taip ieškojome? Taigi nusprendėme kurį laiką nebesirinkti. Bet kartą man paskambino viena sesuo iš tos grupelės ir išsakė susirūpinimą dėl kitos merginos, kuri susidūrė su rimta problema. Ji tiesiog pasiūlė penktadienį pasninkauti, o vakare susirinkti maldai už tą draugę. Tą pirmą kartą prieš ketverius metus mes susirinkome šešios. Pamenu, kaip lipdama laiptais į penktą aukštą pagalvojau, jog norėčiau taip rinktis maldai dažniau. Panašiai jautėsi ir kitos merginos.

Pasimeldusios už tą draugę, pradėjome nuoširdžiai bendrauti. Supratome, kad mes visos esame vienišumo ir nevilties skausmo prislėgtos, tačiau to neįvardydavome, tarsi bijodamos įžeisti Dievą ar pasirodyti nedvasingos... Nusprendėme vadinti jausmus savais vardais ir sutarėme melstis, pasninkauti ir ieškoti Dievo atsakymų savo gyvenime.

Išsiskirstėme tarsi įgavusios sparnus, lyg jau būtume gavusios tai, ko prašėme. Nuo tos dienos intensyviai kiekvieną penktadienį pasninkaudavome ir rinkdavomės melstis. Jausmas buvo nepakartojamas: mes tiesiog pradėjome „užuosti“ po negailestingos sausros artėjantį lietų. Taip intensyviai meldėmės apie 1,5 metų. Būtent tuo laikotarpiu manyje kažkas labai stipriai pasikeitė – pasikeitė požiūris, pradėjau daugiau pažinti ir patirti Dievą. Dievo žodis man tapo gyvas, prisiminiau kadaise gautus pažadus.

Mes ėmėme melstis už savo būsimus vyrus, bet supratome, kad situacija negali pasikeisti akimirksniu: gal tie vyrai kažkur „įkalinti“: susiduria su įvairiomis problemomis, neįtikėję... Pamatėme, kad reikia melstis plačiau: už bažnyčią, už ganytojus, už Lietuvą, už Lietuvos vyrus...

Tuo laikotarpiu aš susilaužiau ranką ir apie du mėnesius negalėjau dirbti (esu siuvėja). Tad laiką leidau namie: daug skaičiau, klausiausi pamokslų. Būtent tada aš naujai suvokiau Tėvo meilę! Tai buvo tarsi starto linija. Staiga pradėjau suvokti Dievo meilę man per Tėvo meilę Sūnui! Pamačiau be galo didelę ir labai emocingą Tėvo meilę Sūnui – tarsi bombos sprogimas nugriaudė: „TU ESI MANO MYLIMAS SŪNUS! Tavimi Aš gėriuosi! Atiduodu Tau visą Karalystę!“ 

Anksčiau man atrodė, kad jei aš gerai elgiuosi, tai Dievas mane priima, o jei blogai – ne... Nuolat lydėjo neužtikrintumas, ar aš tikrai esu Dieve, ar tikrai esu priimtina... Bet dabar aš suvokiu, kad esu Tėvo meilės dovana Sūnui. Sūnus pamilo Tėvo dovaną iki širdies gelmių, ir aš esu priimtina Mylimajame! Priimdama Sūnaus meilę tapau Karaliaus dukra! Šis suvokimas mane stiprina: aš jau nebesvyruoju, žinau, kad „iškristi“ iš Dievo meilės neįmanoma. Aš ir Kristus esame viena, ir tai yra nedaloma!

Kaip sužinojai apie nelaimę?

Praeitą vasarą atostogavau kaime pas močiutę. Aš mėgstu būti kaime, ten labai graži gamta. Problema tik, kad neturiu savo kambarėlio, kuriame galėčiau nuo visų pasislėpti, pasimelsti. Ėmiau svajoti apie  nedidelį kambarį, namuką ant kalno, ir melstis dėl to. Supratau, kad Dievas išgirdo, kad Jam tai nėra problema.

O mano galvoje ėmė suktis mintys, kaip gauti pinigų tam nameliukui. Pradėjau kurti verslo planą, skaičiuoti, kiek per metus man reikia pasiūti daiktų, parduoti, kad tą namuką pastatytume.

Ir tą pačią 2014 metų vasarą aš apčiuopiau krūtinėje nelemtą guzelį... Mane net pykino nuo tos minties. Visą savaitę negalėjau priimti tokios realybės. Vėliau šnektelėjau su drauge, kuri mane ramino, sakydama, kad čia dar nebūtinai vėžys, kad gali būti kitokių darinių...

Nurimau ir tik po trijų mėnesių nuėjau pas gydytoją. Kai tyrimą, biopsiją, daręs mamologas man paskambino, supratau, kad tai rimta problema. Bet ši žinia manęs neišgąsdino – man buvo įdomu, ką Dievas darys. Žinojau, kad turiu didelius Dievo pažadus, kad jie tikrai išsipildys, kad pažadėtieji dalykai tikrai įvyks, tad buvo įdomu, kaip viskas pasisuks dabar. Tikrai nesiruošiau mirti – mintyse vis skambėjo mintis, kad aš nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu Dievo šlovę.  

O kaip jauteisi tuos tris mėnesius iki apsilankymo pas gydytoją? Turbūt aplankydavo įvairios mintys...

Kartais kaip žaibas nutvieksdavo ir gąsdinančios mintys. Aš jų nepriimdavau, nemedituodavau. Neleidau joms manęs parklupdyti ar sugniuždyti. Pati nusprendžiau gerti sodą, vaistus nuo candidos grybelio... Ar padėjo? Manau, kad sustabdė auglio augimą. Nes nuo to laiko, kai aš jį aptikau, iki operacijos praėjo pusė metų, bet auglys nepadidėjo.

Kaip viskas tęsėsi, kai nuėjai pas gydytoją?

Gydytojas man pasakė: „Vasario 4 d. mes tave guldome operacijai.“ Ta žinia lyg elektra per kūną perėjo. Taip gaila savęs pasidarė... Tą savaitę iki operacijos labai jaudinausi, bet ne dėl operacijos – žinojau, kad viskas bus gerai. Jaučiausi lyg būčiau į tą ligoninę siunčiama... Mat prieš kokius penkerius metus meldžiausi už onkologijos centre gulinčius žmones. Vienas tėčio draugas mirė nuo vėžio – tai mane labai sukrėtė. Aš daug meldžiausi už Vėžio institutą, už sergančius šia liga. Tai man buvo labai gyva. Buvau gavusi žodį iš Viešpaties: „Išlaisvinkite belaisvius, vedamus mirti.“ Jau tada tarsi buvo toks jausmas, kad man teks šioje vietoje pabuvoti... Ir dabar, kai sužinau, kad kas susirgo vėžiu, man kraujas užverda – aš nesutinku su tuo ir noriu juos išplėšti iš vėžio nagų. Kai tai priartėjo prie manęs pačios, supratau, kad bus įdomu... 

Prieš man atsigulant į ligoninę, tą savaitę, kai buvau namie, vieną dieną į kambarį įėjo tėtis su laikraščiu rankose ir juokdamasis paklausė: „Ar žinai, kokia diena yra vasario 4-oji? Tai – pasaulinė kovos su vėžiu diena!“ Abu pasijuokėme, o aš pagalvojau, kad tai labai simboliška – mano Viešpats tikrai kažką darys!

Kaip pavyko operacija?

Operacija praėjo gerai. Man pripažino 2-ą vėžio stadiją, jis dar nebuvo niekur išplitęs. Bet manęs vos neparklupdė žinia, kad gydymą reikia tęsti – laukia chemoterapija ir spinduliuotė. Tuomet aš sudrebėjau. Buvau labai stipriai nusistačiusi prieš chemiją, bet supratau, kad turbūt negalėsiu atsispirti. Jaučiausi tarsi patekusi tarp girnų.

Man paskyrė 8 chemoterapijos seansų kursą, nes rasto vėžio forma buvo sunki ir biologiniai vaistai netiko. Paskyrė pačią stipriausią dozę, procedūras reikėjo kartoti kas tris savaites. Jaučiau didžiulę įtampą, bet sutikau šį gydymą pradėti. Šaukiausi Dievo: „Dieve, man reikia Tavo žodžio... Ką man daryti toliau?!“ Svarsčiau, ar Dievo valia tęsti chemoterapijos kursą.

Po tos pirmosios chemoterapijos man buvo labai bloga. Tai labai didžiulis stresas organizmui. Man pačiai buvo savęs gaila, gailėjo ir kiti... Aš kentėjau. Ir supratau, kad ta kančia visai nereikalinga. Reikėjo žengti žingsnį – parašyti pareiškimą, kad atsisakau chemoterapijos, bet neturėjau vidinių jėgų tai padaryti.  Viešpats nepaliko manęs ir tuo itin svarbiu momentu – netikėtai internete aptikau vieną pamokslą, kurį pradėjusi klausyti apsipyliau ašaromis. Ir verkiau, ir kvatojaus, nes atrodė, kad pamokslininkė mato mane iš ekrano... Galiausiai nuskambėjo žodžiai: „Nebedaugink pikto savo kūne!“ Viskas. Man buvo aišku – kaip kirviu nukirto. Po kelių dienų chemoterapijos atsisakiau – jokio spaudimo ją tęsti iš gydytojų nepatyriau.

Ar tokiu atveju pasiūlo kokią alternatyvą, kitą gydymą?

Ne, man nepasiūlė. Tik po trijų mėnesių reikėjo vėl pasirodyti mamologui. Bet aš žinojau, kad Dievas siųs man gydytoją.

Kaip viskas klostėsi toliau?

Dabar juokauju, sakydama, kad nežinau, kiek chemoterapija padeda pasveikti, bet stilių ji tikrai pakeičia – pati niekada neprisiversčiau nešioti trumpų plaukų šukuosenos...

Tarsi atsitiktinai susipažinau su gydytoja, kuri gilinasi į kinų mediciną. Ji mane konsultuoja, pataria, jaučiu didelį palaikymą ir pastiprinimą. Anksčiau labai skeptiškai žiūrėjau į rytietiškus gydymo metodus, bet, manau, įsižiūrėjus galima atrasti daug išminties. Kinai kitaip žiūri į mediciną – jie žvelgia į visumą ir stengiasi daryti viską, kad operacijos net nereikėtų... Aš pusę metų vartojau vertingus, bet brangius, jų preparatus. Kadangi buvau apsidraudusi, tai susirgusi gavau kiek pinigėlių ir galėjau tuos preparatus įsigyti.

O vėliau lankeisi pas tave operavusius gydytojus?

Taip, tyrimus darė po 3 mėn., bet nieko blogo nerado. Vėliau tyrimus atliko lapkritį, bet, ačiū Dievui, vėžio ir vėl neaptiko. 

Neįtikėtina. Tikrai šlovė Dievui!

Taip. Ir dar – išsipildė mano svajonė turėti namuką močiutės kaime! Man tai stebuklas – Dievo meilės liudijimas. Tas namukas nedidelis, 12 m2 kambariukas. 

Kaip gera neišsigąsti ir į viską žiūrėti kaip į nuotykį, nes Dievas mus saugo. Aš mąstau taip: Kristaus žaizdomis mes esame išgydyti. Jis saugo mus kaip savo akies vyzdį. Mano kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla, o Šventoji Dvasia – tai visa ryjanti ugnis, kuri gyvena manyje. Todėl joks vėžys manyje negali gyventi – jam ten mirtinos sąlygos. Į ką žiūri, toks ir tampi.

Bet buvo sunkių akimirkų?

Žinoma, kad buvo. Ypač sunku buvo, kai atsisakiau chemoterapijos... Buvau sutrikusi, dvejojau. Mane „pargriaudavo“ arba sustiprindavo žodžiai. Jei kas pradėdavo gąsdinti: „Ką tu čia sugalvojai? Tau bus taip ar anaip...“, tada ir aš pradėdavau galvoti: „Oi, tikrai taip bus.“ Bet atsirasdavo žmonių iš kitos aplinkos, kurie stiprindavo ir drąsindavo. Tad aš supratau, kad labai svarbu, ką tu girdi, į ką žiūri.

Dabar aš jau nebebijau onkologinės ligoninės. Anksčiau bijodavau net į tą pusę pažvelgti, bet dabar jaučiuosi kiaurai per ją perėjusi, todėl ji man jau nebaisi. 

Daina, minėjai, kad esi svajotoja. Tavo gyvenime dabar naujas etapas? Kuo dabar gyveni? Turi naujų svajonių?

Taip, gyvenu supratimu, kad Jėzus, mano Jaunikis, yra šalia, kad tie pažadai, kuriuos Viešpats man davė, po truputį pradeda pildytis. Jaučiuosi lyg sėdėčiau saugioje karietoje ir smagiai vėžinčiausi su Tėvu.

Kai grįžau iš ligoninės, po kelių dienų man pakilo temperatūra. Pradėjau nervintis. Bet Viešpats man labai aiškiai pasakė: „Nebijok, nieko nebijok. Aš viskuo pasirūpinau.“ Šiandien aš jaučiuosi puikiai.

Daina, tu gyveni su tėvais. Kaip į tavo ligą reagavo tėvai?

Dar prieš operaciją paklausiau mamos, ar ją slegia mano situacija. Ji atsakė, kad ne, neslegia. Labai išgyvenau dėl tėčio – kaip jis pakels tą žinią. Kai pasakiau jam, kad reikės operacijos, mačiau, kad jam buvo sunku, bet, viliuosi, kad Dievas ir jį sustiprino. Tą akimirką aplankęs nusiminimas, atrodo, pakankamai greitai praėjo. Galvojau, kad man reikės tėtį stiprinti, bet galiausiai jis stiprino mane, o ne aš jį. Man tai taip pat buvo didelė pagalba ir džiaugsmas.

Tave palaikė ir merginų grupelė?

Žinoma, palaikymo komanda buvo nereali. Meldėsi ir merginos, mūsų bažnyčia, ir tikintys iš kitos bažnyčios, meldėsi pažįstami ir giminaičiai Dubline, Londone. Ta palaikymo komanda buvo tikrai didelė. Tai mane labai stiprino. Neturėjau jokių sąlygų išsigąsti, bijoti... Ir kuo toliau, tuo įdomiau... Toks jausmas, kad Viešpats atidaro duris, atsiveria kažkokios naujos galimybės...

Pamenu, kai tėtis vežė mane į ligoninę, atrodė, kad aš išeinu, ir visa, kas sena, baigėsi, kad dabar aš tarsi brendu į upę. To, kas buvo, nebeliks – aš būsiu pakeista. Ir kai po 10 dienų grįžau namo, mano kambarys man atrodė svetimas, šaltas... Apėmė labai keistas jausmas – tarsi nebuvau ten labai ilgai... Tarsi visa, kas sena, praėjo, ir visa tapo nauja. Lyg perėjau per Raudonąją jūrą. Tai buvo labai gilus vidinis sukrėtimas – tarsi ėjimas per mirties šešėlio slėnį, bet ne tam, kad numirčiau, o tam, kad nugalėčiau. Bridau per tą upę lyg nešdamasi pergalę. Labai įdomus jausmas.

Supratau, kad Dievas ir Jo žodis yra realūs. Išmokau atpažinti Jį kalbantį ir įsikibti į Jo žodį. Jei neturiu Jo žodžio konkrečiai situacijai, aš blaškausi, bet jei turiu Jo žodį, tada jau ramu, nors aplinkybės dar ir nepasikeitė. 

Ačiū už liudijimą. Suprantu, kad tas vidinis užtikrintumas gimsta maldoje, tame kambarėlyje, kurio tu taip troškai. Džiaugiuosi, kad tavo svajonės pildosi.

Kalbino „Ganytojo“ redaktorė Sonata Aleksandravičienė

Bendrinti: