Adventinis skaitinys
Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką matėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums šį amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai rašome jums, kad jūsų džiaugsmas būtų tobulas. Tai yra žinia, kurią išgirdome iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės. ( 1 Jn 1, 1-5)
Apmąstymas
Pasak apaštalo Jono, ir Žodis, ir Gyvenimas, yra dieviškasis Asmuo – Kristus. Šiuo atveju, jam rūpi ne metafizinės, filosofinės sąvokos apie mintį ar gyvenimą, bet Evangelija, kurios svarbiausia ašis yra Dievo Sūnus, gimęs žmogaus kūne, kuriame buvo įvykdytas atpirkimas. Nors krikščionybės inkarnacijos (įsikūnijimo) doktrina buvo apibrėžta tik VI – V a. visuotiniais bažnyčios išpažinimais, tačiau apaštalai tikėjo Kristumi, kaip tikru Dievu ir tikru Žmogumi, kentėjusiu už mūsų nuodėmes. Jie tikėjo, jog Atpirkimui įvykdyti lygiai buvo reikalingos abi prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji. Dieviškoji prigimtis užtikrino Atpirkėjo šventumą – Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės, o žmogiškoje prigimtyje buvo pasmerkta nuodėmė – ką mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį.
Apaštalas Jonas savo Pirmajame laiške, kurio įžangą apmąstome šiame adventiniame skaitinyje, atmeta jo laikais plintantį gnosticizmo klaidžiamokslį, kuris teigė, kad Kristus buvo tik dvasia, ir neturėjo žmogaus kūno. Šį klaidžiamokslį Jonas vadina įkvėptu antikristo dvasios (1 Jn 2, 22-25; 4, 1-6; 5, 5-12) ir vadina jį nekrikščionišku. Juk gyvenimo žodis, kuris buvo nuo pradžios, pasirodė ir įsikūnijo Kristuje. Jo kūną apaštalai regėjo, jų rankos lietė Kristų, jų ausys girdėjo Jėzų pamokslaujant. Amžinasis gyvenimas įgijo materialų kūną, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums, prie kurio galėjo prisiartinti kiekvienas žmogus, kas troško Dievo ir atleidimo, o Jis tapo atpirkimu už visų nuodėmes.
Šiandien Kristaus, Dievo Sūnaus, įsikūnijimo doktrina išlieka pagrindine tiesa krikščioniškajame tikėjime, paremta Evangelijos žinia ir vėlesne krikščionių tikėjimo praktika. Mat be kraujo praliejimo, nėra nuodėmių atpirkimo. Todėl vien tik dvasinė būtybė teoriniu būdu negalėjo išgelbėti pasaulio. Kita vertus, vien žmogiško kūno nebūtų užtekę, juk kiekvienas žmogus iš prigimties yra sugedęs, todėl atpirkime privalėjo dalyvauti pats Dievas, kitos prigimties, nei žmonija, Asmuo.
Abi Kristaus prigimtys nuolat regimos Evangelijose ir apaštalų laiškuose bei nuo pirmųjų krikščionybės amžių skelbiamos bažnyčių pamaldose. Šiandien siūlau pasimelsti Jono Auksaburnio malda Himnas Vienatiniam Dievo Sūnui (IV – V a.), kuris plačiai paplitęs Rytų stačiatikių ir Bizantijos katalikų bažnyčiose.
Malda
Vienatini Dievo Sūnau ir Dievo Žodi,
Tas, kuris esi amžinas,
Atiduotas mūsų išgelbėjimui
Tapęs kūnu
Per amžinąjį Dievą ir mergelę Mariją,
Gimęs žmogumi;
Nukryžiuotas už mus.
O Kristau, mūsų Dieve,
Savo mirtimi Tu sutrypei Mirtį,
Esi Trejybės Asmuo,
Pašlovintas kartu su Tėvu ir Dvasia –
Gelbėk mus!
Amen.
_64x64_9de.jpg)
