Į kampą įvaryti maldininkai

Ilgą laiką galvojau, kad dievotumas glaudžiai susijęs su tuo, kiek laiko krikščionis skiria maldai. Tikintieji, kurie melsdavosi reguliariai, tai yra kiekvieną dieną, man keldavo pagarbą vien jau dėl to, kad iš patirties žinau, kaip nelengva puoselėti asmeninį maldingumą.

Ir kita vertus, krikščionis, kuris tik kalba dvasinėmis temomis, o asmeniniame gyvenime neturi maldos, apie save per daug gerai galvoja. Kartais ir manęs paklausia - „O kiek laiko tu skiri maldai?" Tačiau aš susimąstau: „O kodėl klausiate?" Man norisi paklausti atgal - „O kam melstis?"

Richardas Dawkinsas savo knygoje „Dievo iliuzija" pateikia šmaikštų Ambrozo Birso (Ambrose Bierce) veiksmažodžio „melstis" apibrėžimą: „prašyti, kad visatos dėsniai būtų anuliuoti dėl vieno prašytojo, kuris pripažįsta to nevertas" [1]. Ar tai yra malda? Mes meldžiamės, kad Dievas dėl mūsų pakeistų gamtos dėsnius? Iš krikščionių galėtume išgirsti įvairiausių (teisingų) atsakymų. Tačiau įdomu, ar mes galime sąžiningai pasakyti, kad jau supratome maldos paskirtį? Kad būtų aiškiau, pabandysiu pailiustruoti pavyzdžiu iš asmeninio gyvenimo. Mano patirtyje įstrigusios keturios maldos: viena atsakyta, dvi - ne, o likusi - su klaustuku. Pastarasis atvejis prieštaringas. Po maldos aplinkybės susiklostė mano naudai, tačiau jose dalyvavo ir kitų žmonių, kurių atžvilgiu mano „atsakymas" nebuvo teisingas. Neįprasta, bet geriausi dalykai į mano gyvenimą atėjo be asmeninės maldos. Turiu omeny žmoną ir du mūsų vaikus. Tikrai prisimenu, kaip paauglystėje meldžiau Dievo vedimo kunigo ar vienuolio pašaukimui, bet, kad būčiau prašęs žmonos ar vaikų - neprisimenu. Žiūrėdamas į savo (apgailėtinai skurdžią) maldos praktiką, galėčiau savęs paklausti: „Mindaugai, ar pastebi, kad kai meldi vieno, gauni kita? O geriausia ką turi - ne tavo maldų nuopelnas." Nežinau ar aš vienas toks. Greičiausiai ne.

Kam prašyti kažko Tą (visažinantį ir visagalintį), kai patys net nežinome ko reikėtų prašyti? Supranti - kaip kažkas mąsto - Dievui reikia atrišti rankas. Jo reikia melsti ir dar konkrečiai. Kitaip Jis bejėgis tavo gyvenime kažką pakeisti. Ar tam reikalinga malda? Kad Dievas galėtų daryti tai, ką Jis nori?

Apmąstant Biblijos mokymą ir asmenines patirtis, atsakymą norėčiau pradėti teiginiu, kad blogas maldininkas yra ne tas, kuris mažai meldžiasi. Blogas maldininkas yra kiekvienas, kuris meldžiasi.

„Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią" (Romiečiams 8, 26-27).

Silpnais maldininkais mus daro ne maldos stygius, tačiau dar ir tai, kad nežinome, ko ir dėl kurios priežasties turime melstis. Komentuodamas šią Biblijos ištrauką, mūsų sumaištį aiškiai parodo C. H. Sperdženas (C. H. Spurgeon, 1834-1892):

„...mes net nežinome, kokių mums reiktų vaistų. Peržvelgiame daugybę dalykų, kurių galėtume prašyti iš Dievo, ir suprantame, kad kiekvienas jų galėtų būti naudingas, bet nė vienas nebus tiksliai tai, ko mums reikia (...) Mums leista prašyti ir kitų dalykų, bet abejojame, ar jie iš tikrųjų patenkins mūsų poreikius, todėl taip pat jaučiame nenorą dėl jų melstis (...) Kartais ši nuolankumo dvasia padidina mūsų dvasios apsunkinimą, nes nenorime prašyti nieko, kas prieštarautų Dievo mintims, bet kažko prašyti turime. Esame įvaryti į kampą minties, kad turime melstis..." [2]

Mes turime melstis. Ir ši mintis mus „įvaro į kampą." Mes meldžiamės, bet nesuvokiame nei ko turėtume melsti, nei pačios maldos paskirties. Sutinku, jog gali nuskambėti perdėtai. Neabejoju, kad kiekvienas krikščionis galėtų pateikti Biblija pagrįstas maldos intencijas bei priežastis. Tačiau nesenai aptiktas straipsnis mane privertė susimąstyti, jog maldingas žmogus galbūt nespinduliuoja dievotumu taip, kaip man atrodydavo anksčiau.
Praėjusią savaitę dėmesį patraukė britų dienraščio „The Telegraph" straipsnis. Jo antrašė skelbė: Kenterberio arkivyskupas paprašė katalikų vienuolės sesers Rachel parašyti knygą [3]. Kaip teigė straipsnio autorius Christopheris Howse - Kenterberio arkivyskupo (Anglikonų bažnyčios vadovo) prašymas katalikų vienuolei stebina.

„Tai neeilinė vienuolė. Ruth Burrows vardu ji yra parašiusi kelias perkamiausias knygas apie maldą. Viena iš šių knygų „Mistinės maldos gairės" (angl. - Guidelines for Mystical Prayer) prieš 40 metų pakeitė dr. R. Williamso (Kenterberio vyskupo) gyvenimą. Jis buvo priblokštas jos „nuoširdumo ir tikrumo" (...) Sesuo Rachel, kaip ji yra pažįstama karmelitų bendruomenėje Norfolke (Rytų Anglijos grafystėje), iš kurios niekada nekelia kojos, mėgina gyventi maldingą vienuolės gyvenimą jau 65 metus. Kiekvieną rytą 6.30 ir 17.00 val., ji valandą skiria maldai, šalia to septynis kartus per dieną kalba psalmes, bei dalyvauja mišiose. Ir ką po viso to ji turi parodyti? Jos žodžiais tariant: tamsą ir kančią, ir jausmą, jog Dievas neegzistuoja.

„Neįmanoma suprasti mano gyvenimo, kol jis nematomas gilios depresijos fone, - ji rašė prieš 36 metus. - Nelengviau ir dabar. Tiesiog aš tuo nebesirūpinu. Gyvendama skurde esu laiminga."  Skamba pavojaus signalas, tačiau tai, ką surandu vieną ankstų Norfolko rytą, yra linksma, gyvybinga, pagyvenusi moteris (...) jos neturtas nereiškia, kad ji niekada nevalgo mėsos ir tuščiai švaisto laiką. Tai skurdas, rodos, iš nepasiekiamo centrinio jos gyvenimo uždavinio: maldos (...) „Žmonės galvoja, kad norėdami pažinti Dievą, jie turi palikti savo kūną ir tapti „dvasiniais". Bet tik susitelkdami ties tuo, kas apreikšta prisikėlusiu Kristumi, mes galime būti tikri, kad mūsų Dievas yra tikras, o ne vien mūsų projekcija. Dievas atėjo per žmogų - ir mums tai nepatinka. Mes norėtume, kad Dievas ateitų, kaip mūsų Dievo idėja" [4].

Ši vienuolė turi parodyti kažką nepaprasto. Ypač mums - šiuolaikiniams protestantams. Mes per daug girdėjome apie maldas, kurios „įkraudavo dvasinius akumuliatorius". Mus padarydavo dvasingesniais (už kitus). Tačiau ši sesuo, kurios gyvenimo tikslas yra malda, ateina tuščiom rankom, bet tuo pačiu atsineša maldingo gyvenimo patirtį. Toks „skurdas" ir tikroviškumas žavi. (Planuoju įsigyti vieną iš jos knygų ir apie tą patirtį sužinoti daugiau).

Malda yra kažkas daugiau nei vien prašiau - gavau. Juk jei pasigilinsime, mes turime daug daugiau pasakyti nei vien „paliudyti Dievo atsakymus", kurie tikrovėje kartais pasirodo ne tokie jau įkvepiantys. Arba teisingiau - įkvepia ne tuo, kuo mes norime, kad įkvėptų. Leisdamiesi į mūsų maldos keliones, geriau vienas kito paklauskime ne apie maldai skiriamą laiką, o ką per ją atradome.
__________________________________________________________
[1] Richard Dawkins, Dievo iliuzija, 81 psl.
[2] C. H. Spurgeon, Sperdženas apie Šventąją Dvasią, 85-86 psl.
[3] http://www.telegraph.co.uk/news/religion/8884332/Who-says-that-you-cant-pray.html
[4] Ten pat.

www.teologika.lt