Šventajame Rašte kalbama, kad vaikai – tai didelis palaiminimas, Dievo dovana. Tačiau ką daryti, jei sutuoktiniai nori susilaukti vaikų, bet niekaip negali? Ką išgyvena šeima, ilgesnį laiką laukdama vaikelio? Apie visa tai dalinasi Benas Ulevičius XFM radijo laidoje „Iš mirties į gyvenimą“.
Apsunkę jausmai
Mes su žmona esame susituokę jau beveik penkiolika metų. Trylika metų niekaip nesulaukėme vaikelio. Nors tikėjomės, kad nauja gyvybė ateis į mūsų gyvenimą, tačiau jos kaip nebuvo, taip nebuvo. Kilo nerimas. Nerimas vedė mus pas gydytojus: lankėmės įvairiose klinikose, mėginome išsitirti, išsiaiškinti – gal kažkas ne taip su mumis? Tačiau visais atvejais gaudavome atsakymą, kad esame sveiki. Mums rekomendavo dirbtinį apvaisinimą. Šio būdo negalėjome rinktis dėl mūsų pažiūrų, dėl pasaulėžiūros ir tikėjimo, todėl bandėme susitaikyti su tuo, kad vaikučių gali ir nebūti... Nors vilties nepraradome, tačiau nutarėme neįsikabinti į tą idėją ir viską patikėti Dievui.
Sunkiausia buvo žmonai. Nes mes, vyrai, dažnai tokias problemas spendžiame panirdami į darbus, nukreipdami savo dėmesį kitur. Tačiau man buvo sunku matyti, kad mano žmona nešvyti, kaip galėtų švytėti. Mačiau, kaip viltis atsinaujina ir vėl griūna... Šventės – Kalėdos, Velykos – tapo vienodos, gyvenimą paliko tam tikra dinamika. Atsirado statika, pradėjome lyg nieko ir nesitikėti... Išnyko nuostabos jausmas... Atsirado daugiau pilkos spalvos. Nesakau, kad buvome nelaimingi, nesijuokdavome, nemokėjome linksmintis ar žvelgti į šviesias gyvenimo puses, bet tas nevilties šešėlis buvo kaip nuolat kybanti grėsmė. Turbūt kažkiek supratau, kaip jautėsi Abraomas. Nebesitikėjome žemiškos pagalbos, meldėme Dievo valios...
Nauja viltis
Kartą išgirdome, kad šeimą sukūrę mūsų bičiuliai – amerikietė ir ukrainietis – taip pat susidūrė su šia problema – neturėjo vaikų. Kadangi jie gyveno Italijoje, jiems pagelbėjo viena klinika Italijoje, kuri vadovavosi mums niekad negirdėtu metodu – NaPro technologija. Sužinojome, kad tai yra krikščioniškas metodas, atsiradęs Amerikoje, tačiau Lietuvos dar nepasiekęs. To metodo dėka jie susilaukė vaikelio, nors kitos klinikos nieko negalėjo padėti. Susidomėję tuo metodu, nuvykome į Italiją, tačiau viskas baigėsi nesėkmingai – susidūrėme su komunikacijos problemomis (klinikos darbuotojai prastai kalbėjo angliškai, o mes nekalbame itališkai), be to, kelionė buvo brangi ir tolima. Grįžome nieko nelaimėję. Vėliau sužinojome, kad artimiausia NaPro klinika yra visai netoli – Lenkijoje, Balstogėje. Tačiau mano žmona pasakė: „Gal jau tiek to, užtektinai stengėmės, pagaliau ir mums patiems jau per keturiasdešimt...“
Kai mačiau, kad žmona „sudeda ginklus“, ėmiausi inciatyvos. Pasakiau: „Viešpatie, aš esu šeimos galva. Tėvystė man labai svarbi. Noriu žinoti, kad mes padarėme viską, ką galėjome. Mes esame atviri gyvybei, bet toliau viskas yra Tavo rankose.“
Sėdome į automobilį ir nuvykome į Lenkiją, į NaPro technologijos kliniką. Pradžioje nustebino aplinka: visur ant sienų buvo Jėzaus ir popiežiaus, šventųjų paveikslai, nes klinika katalikiška. Pasijutome lyg evangelizaciniame centre. Mus priėmė labai greitai. Personalas suprato, kad atvykome iš toli, skubiai padarė visus reikiamus tyrimus. Pirmiausia į akis krito profesionalumas ir operatyvumas: Lietuvoje neretai reikėdavo laukti eilėje, o tyrimų rezultatai pasiekdavo mus po savaitės. O Balstogės klinikoje per kelias valandas padarė penkis tyrimus, rezultatus sužinojome tuojau pat (jei tai leido tyrimo specifika). Stebino profesionalumas bei pats NaPro technologijos metodas. Susidarė įspūdis, kad Lietuvoje gydytojai vadovaujasi kita mokykla, t. y. po kelių nepavykusių mėginimų išsiaiškinti nevaisingumo priežastis siūlo spręsti problemą dirbtinio apvaisinimo būdu.
Lenkijoje gydytojas Tadeušas Vasilevskij mums pasakė: „Jūs suprantate, kad jums daugiau nei keturiasdešimt metų, todėl negalime pažadėti, kad viskas pavyks. Turime melstis. Kūdikis – tai Dievo slėpinys. Tačiau pamėginkime pasižiūrėti, kas dedasi jūsų organizme. Net jeigu vaikelio nesusilauksite, bent jau žmona pasijaus geriau. Atstatykime viso organizmo balansą.“
Prieš važiuodami į Balstogę pildėme specializuotas Kreitono metodo moters vaisingumo ciklo stebėjimo lenteles, kuriomis vadovaujasi NaPro technologija. Tai modernesnės lentelės nei mums Lietuvoje žinomos natūralaus šeimos planavimo lentelės. Jau po kelių savaičių tos lentelės pildymo mano žmona pastebėjo, kas negerai. Pažvelgęs į tas lenteles, gydytojas per dešimt minučių suteikdavo išsamią konsultaciją ir liepdavo laikytis nurodymų. Jis išrašydavo medikamentų, ir mes melsdamiesi grįždavome namo.
Balstogės klinikoje teko apsilankyti septynis kartus. Apsilankę septintą kartą mes jau žinojome – laukiamės vaikelio! Iš karto po mūsų į tą kliniką kreipėsi dar penkios šeimos iš Lietuvos, negalinčios susilaukti vaikučių. Kiekviena pora lankėsi skirtingą laikotarpį – mums reikėjo septynių vizitų, kitiems pakako trijų, tačiau visos poros turi gražius ir sveikus vaikučius. Pajutome begalinį norą kalbėti apie šią galimybę, kad yra alternatyva – mes ne tik kalbame apie atvirumą gyvybei, bet, padedant Dievui ir profesionaliems gydytojams, įmanoma sulaukti puikių rezultatų! Spalio 15 d. mūsų dukrytė Teresytė atšventė pirmąjį gimtadienį. Ačiū Dievui!
Patikimas gydymas
Mus prižiūrėjęs gydytojas Tadeušas Vasilevskyj yra žymus nevaisingumo problemų specialistas. Šis gydytojas anksčiau darė abortus. Kartą jis patyrė stiprų dvasinį išgyvenimą, kuris jį labai sukrėtė ir pakeitė jo gyvenimą – gydytojas apsisprendė nebedaryti abortų ir ėmė ieškoti būdų, kaip pagelbėti negalintiems susilaukti vaikų.
Kai žmonės išgirsta mūsų istoriją, mano, kad mums buvo taikomi kažkokie ezoteriniai metodai. Kai kas galvojo, kad toji klinika gamina specialius preparatus... Tačiau gydytojas mus siųsdavo į paprasčiausią vaistinę. Sakydavo, kad tokių vaistų galime įsigyti ir Lietuvoje. Tai nebuvo hormoniniai preparatai, kurie dažnai kenkia moters sveikatai.
Neretai mūsų klausia, ar brangiai kainavo Balstogės klinikos paslaugos. Vienai kelionei vidutiniškai išleisdavome apie 200 eurų (degalams, vaistams). Bendrai paėmus šis nuotykis mums kainavo apie 1500 eurų, nes teko vykti septynis kartus (kitiems pakako mažiau vizitų). Manau, lyginant su Lietuvos privačių klinikų kainomis, tai labai nedideli pinigai. Juo labiau, kad vaikučių apskritai negali nusipirkti... Lyginant su ilgai laukto stebuklo dydžiu, pinigai nebuvo pats svarbiausias dalykas.
Tėvystė – nauja patirtis ir didelis sukrėtimas
Žinia, kad laukiamės, mums buvo didelis siurprizas. Iki Teresytės gimimo visi kūdikiai man atrodė vienodi – garsiai rėkiantys. Staiga viskas pasikeitė: suvokiau, kad šiame pasaulyje yra kūdikių ir jų mamų, – tai visai kitas jausmų bei minčių spektras, kuris visiškai skiriasi nuo tavojo ligtolinio pasaulio, atliekamų kasdienių darbų. Sukrėtimas didelis jau vien dėl to, kad suvoki, koks tas vaikutis nepakartojamas. Tau jis vienintelis. Staiga suvoki, kad Dievo akyse mes visi esame vieninteliai ir nepakartojami.
Išgyvenu didelį norą rūpintis dukryte, norisi patraukti iš kelio viską, kas atrodo pavojinga. Staiga susivoki, kad taip daryti yra neišmintinga, nes vaikas turi pats viską patirti. Tuomet pagalvoji, o kaip jaučiasi Tėvas danguje, kai aš darau tai, kas pavojinga mano sielai. Jis visuomet su mumis, visuomet stebi mus, savo vaikus. Atrandu daug tikėjimo įžvalgų, viskas atrodo kitaip: kitaip skamba žodis tėvystė, kitaip skamba malda „Tėve mūsų“.
Suprantu, kad mano pašaukimas yra rūpintis savo vaikeliu. Man tai nauja, netikėta. Esu sušildytas, tapau „minkštesnis“, bet kartu tam tikrose srityse tapau „kietesnis“ (gerąja prasme). Staiga suvoki, kad mes esame tiltas kitoms kartoms ateiti. Jau negali sakyti: „Po manęs – nors ir tvanas...“ Man rūpi, ar mano dukra pažins Dievą, ar bus laiminga, kokie bus jos draugai. Supranti, kad kontrolę ir rūpestį skiria labai trapi riba...
Kartais atrodo, kad iki tol aš išvis Dievo nepažinojau. Apaštalas Paulius išgyveno dvasinę tėvystę savo tikėjimo vaikams. Jeigu tai buvo tokio intensyvumo išgyvenimas, kurį dabar išgyvenu aš, suprantu, kodėl gimė tiek bažnyčių, kodėl iš garstyčios grūdo išaugo tai, ką mes šiandien vadiname krikščionybe.
Gimus vaikeliui aplanko labai daug dvasinių įžvalgų.
Atidėti į šalį visa, kas „mano“
Gimus vaikui atsirado daug šviesių spalvų, tačiau tuo pat metu keitėsi daug įpročių ir įgūdžių: reikia daug kantrybės, reikia mokytis viską paleisti iš rankų. Ši vasara buvo visai kitokia. Kartą iš intensyvių darbų grįžau namo, pasiruošęs pailsėti, o žmona, kuri visą laiką prižiūrėjo vaikelį, labai apsidžiaugė: „Tėtis namuose, vadinasi, galėsiu daržą sutvarkyti. Tėtis prižiūrės vaikutį.“ Vieną, antrą dieną sėdžiu su dukrele ant žolės ir žaidžiu, o tuomet pagalvoju: „Palauk, o kur mano muzika?“ Jaučiau, kad tuoj trūks tas kantrybės siūlas: „Juk tai mano laisvas laikas, MANO!“ Netrukus supratau, kad turiu keisti savo požiūrį arba teks labai kentėti. Turėjau naujai įvertinti, kas mano gyvenime šiuo metu svarbiausia. Dievas pagelbėjo – be Jo pagalbos tai padaryti būtų buvę labai sunku.
Visą vasarą, išskyrus kelias valandas naktį, kurias skirdavau darbams ir pomėgiams, praleidau su savo dukryte. Atmintin įstrigo akimirka: sėdžiu ant žolės, vaikas rankioja šapus, mes abu juokiamės, kalbame ir staiga mane apima tokia begalinė palaima, užlieja Šventoji Dvasia, tarsi koks numestas džiaugsmo paketas iš dangaus. Nesupratau, kas vyksta. Staiga kaip žaibas perskrodė mintis: „Juk šito tu visada norėjai. Norėjai, kad tave kažkas priverstų paleisti iš rankų viską – savo tikslus, susikurtus paveikslus, įsivaizdavimus, kaip viskas turėtų būti rytoj ar poryt...“ Tu žinai, kad kitur esi pakeičiamas, o vaikas kito tėčio neturi.
Jaunoms šeimoms noriu palinkėti suvokti tą džiaugsmą, kad esate nepakeičiami savo vaikams. Patikėkite, jūsų karjera niekur nedings, tačiau po dešimties metų nebebus tokios akimirkos, kurią galite išgyventi šiandien drauge su savo dukryte ar sūneliu.
Tiems, kurie norėtų vaikelių, tačiau jų nesulaukia, linkiu išgyventi tikrąjį džiaugsmą, kurį teikia Šventoji Dvasia. Tačiau Dievas ragina ir kažką daryti, atsiverti Jo pagalbai, kad būtumėte ramūs ir žinotumėte, į kurią pusę jūsų gyvenimas teka toliau. Linkiu jums Dievo palaimos.
Radijo laida „Iš mirties į gyvenimą“ transliuojama ketvirtadieniais 18.00 val. radijo stoties XFM eteryje. Laidos kartojimo galite klausytis sekmadienį 17.00 val. bei naktimis – pirmadienį 01.00 val., antradienį 02.00 val., o trečiadienį 03.00 val. nakties.
Radijo stotis XFM yra transliuojama Vilniuje (100,5 MHz), Kaune (88,1 MHz), Klaipėdoje (91,4 MHz), Panevėžyje (106,9 MHz), Biržuose (88,5 MHz), internete www.xfm.lt bei išmaniųjų telefonų programėlėse „Tune in“ ir XFM. Radijo laidos įrašų archyvą galite rasti Youtube kanale „Iš mirties į gyvenimą“.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
_64x64_9de.jpg)
