Iš dienoraščio

Prisiminiau maždaug prieš pora metų sapnuotą sapną. Sapnavau vaikiną, su kuriuo draugavau dar iki įtikėjimo. Draugystė truko neilgai, bet per tą neilgą laikotarpį aš sugebėjau labai pažeminti žmogų, kuris taip nuoširdžiai mane priėmė.Aš jį įskaudinau, paniekinau ir galiausiai palikau jį, pilną vilčių, kad galėsime kurti gyvenimą drauge. Tuomet man neatrodė, kad aš kažkaip labai blogai pasielgiau, bet įtikėjusi suvokiau, kaip stipriai aš jį įskaudinau, o labiausiai įskaudinau savo Viešpatį...

Bet grįžkime prie sapno. Taigi sapnuoju tą vaikiną ir sapne jis mane taip žemina, niekina, šaiposi iš manęs, tarsi tai būtų tūkstančius kartų stipriau ir baisiau už tai, ką aš jam kadaise padariau, ir mane siaubingai skaudina visi jo žodžiai. Sapnas buvo toks tikroviškas, kad net pabudus visą dieną kankino slogi nuotaika ir pykino. Tačiau nepaisant širdyje esančio slogulio atėjo labai aiškus suvokimas, ką dėl manęs padarė Kristus. Jis pasiėmė sau visas mano nuodėmes, visus piktus ir egoistinius poelgius, viską, kas įskaudino kitus žmones, ir visa tai iškentėjo tam, kad visa tai negrįžtų man atgal su tūkstantį kartų baisesne jėga, kaip atsakas į mano veiksmus. Ir jei ne Kristaus auka, aš turėčiau iškęsti visas tas patyčias, skaudinimus, pažeminimus ir daug kitų baisių dalykų, kuriais anksčiau svaidžiausi gyvenime pati ir kuriuos teko patirti tame sapne. Jis tarsi kempinė sugėrė visas mano piktadarystes ir visa tai užnešęs ant kryžiaus numirė kartu su mano nuodėmėmis, kad aš būčiau laisva, kad galėčiau viską pradėti iš naujo, kad patirčiau Dievo malonę ir atleidimą.

Kokia didelė ir nuostabi Jo meilė! Koks Jis kantrus ir gailestingas, kiek Jame meilės mums, tokiems nedėkingiems, amžinai besiginčijantiems, nepaklusniems, išdidiems Jo vaikams, o Jis vis laukia, kada jau mes atsigręšime į Jį. Kiek daug reikia kartų suklupti ir pasiginčyti, padaryti blogai, kad suprastum, jog nieko už Jį geresnio nerasi, kad niekas gyvenime taip nedžiugins, nenuramins, nepaguos ir nesustiprins kaip Jo artumas. Ir kaip gera glaustis prie Jo, jausti Jo malonę, globą ir tą Didelę Meilę... Ir tiek nedaug tereikia padaryti, kad pamatytum tą Meilę, tokį nedidelį žingsnį žengti taikos su Juo link, bet tiek daug žmonių pasididžiuoja tai padaryti... Kaip tai skaudu...

Ačiū Tau, mano brangus Viešpatie, kad atvėrei mano akis, kad leidai aiškiai pamatyti Tavąją šviesą, kad suteikei galimybę viską pradėti iš naujo Tavyje ir su Tavim. Prašau, nepasitrauk niekada, ką besakyčiau, kiek beburbėčiau, nepasipiktink savo silpna, neišmintinga, maištaujančia dukra, nes nieko už Tave nuostabiau per amžius nerasiu. Neapleisk mano širdies, padėk man artėti prie Tavęs, o Viešpatie, pakelk, kai klumpu, paguosk, kai skauda ir vieniša, gydyk ir keisk mano širdį, pripildyk ją dėkingumo ir meilės, kad su kitais galėčiau dalintis Tavo nuostabiais lobynais. Tesilieja Tavo gyvybės vanduo ir teplauna jis mano sielą, kad laikui atėjus, atskirčiau Tavąjį balsą nuo apgavikų ir nuolankiai bei ištikimai sekčiau Tave į amžinąjį gyvenimą. Meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, Amen!

E. D.