Ilgus metus svajojau nuvykti į Izraelį. Šįmet mano svajonė išsipildė – visą savaitę (lapkričio 19–26 d.) su bendrakeleive Janina keliavome po šalį, kurioje gimė, tarnavo ir po kurią vaikščiojo Jėzus Kristus – Dievo Sūnus.
Pirmiausia atskridome į kurortinį Izraelio uostamiestį Eilatą, kuriame praleidome vieną naktį. Kitą rytą apžvalginės ekskursijos po Eilatą metu apsilankėme Izraelio ir Egipto pasienyje. Mums buvo parodyta Kupranugarių ranča, kurioje įkurtas Nuotykių parkas, – jame galima už tam tikrą mokestį pajodinėti kupranugariais. Sužinojome, jog Eilato kurortas yra puiki vieta nardymo pramogoms. Aplankėme brangakmenių pasaulį – Deimantų ir Eilato akmens apdorojimo centrą. Tą pačią dieną autobusu per Negevo dykumą iškeliavome Negyvosios jūros link. Druskų prisotinta Negyvoji jūra skalauja Jordanijos ir Izraelio krantus. Šis vandens telkinys iš tiesų net ne jūra, o didžiulis ežeras, nes neturi tiesioginio ryšio su pasauliniu vandenynu. Negyvosios jūros paviršius yra 423 m žemiau jūros lygio, o jos pakrantėse daug ištirpusio nuo druskos juodojo purvo, kuris kupinas mineralinių nuosėdų ir organinių medžiagų. Atvykę į Negyvosios jūros pajūrį savo kūnus išsitepėme gydančiu purvu, o paskui maudėmės druskingame Negyvosios jūros vandenyje. Tos pačios dienos vakarą pasiekėme Netaniją – vieną gražiausių Izraelio miestų, kuriame gyvena 250 tūkst. gyventojų. Iš šio kurorto kasdien vykome į iš anksto suplanuotas ekskursijas po Pažadėtąją žemę.
Visų pirma vykome į Nazareto miestą ir keliavome po Galilėjos kraštą. Nazaretas – žinomiausia piligriminė vietovė visoje Galilėjoje. Šiame mieste Viešpats Jėzus praleido vaikystę ir jaunystę. Čia Jis augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (Lk 2, 52). Nazarete aplankėme iš visos miesto aplinkos išsiskiriančią Romos katalikų Apreiškimo Marijai baziliką, kuri pašventinta apie 1960 m. Šventovė pastatyta toje vietoje, kurioje, pasak tradicijos, gyveno Marija su savo tėvais. Manoma, kad būtent čia mergelei Marijai pasirodė angelas Gabrielius ir perdavė žinią apie kūdikį, gimsiantį iš Šventosios Dvasios: Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi (Lk 1, 31). Apreiškimo Marijai bazilikoje gausu milžiniškų Marijos paveikslų, mozaikų ir bareljefų iš visų pasaulio šalių. Šioje galerijoje yra ir lietuviško Aušros vartų Marijos paveikslo keramikinė kopija.
Apreiškimo Marijai bazilika Nazareto mieste
Vėliau vykome prie Jordano upės. Manoma, kad Jardenitas – tai vieta, kur Jonas Krikštytojas krikštijo žydų tautą ir skelbė atgailą nuodėmėms atleisti: Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas pakrikštijo Jį Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jis pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (Mk 1, 9–11). Mūsų bendrakeleiviai, su kuriais drauge vykome į kelionę po Galilėjos kraštą, pirko piligrimams skirtus baltus marškinius ir juos apsirengę Jordano upėje atnaujino savo krikšto įžadus. Išties Jardenitas – jauki ir miela vietovė ramiam poilsiui bei susikaupimui.
Jardenitas – Jėzaus krikšto vieta
Vėliau vykome Galilėjos ežero link. Šis ežeras, dar kitaip vadinamas Tiberiados arba Kinereto ežeru – didžiausias gėlo vandens telkinys Izraelyje. Jo ilgis – 21 km, plotis 13 km, o kranto ilgis – 53 km. Pravažiavome Taboro kalną, ant kurio vyko Jėzaus atsimainymas ir apaštalai Petras, Jokūbas bei Jonas, išvydo Jėzų Dievo šlovėje, o Petras sušuko: „Viešpatie, gera mums čia būti“ (Mt 17, 4).
Prie Tiberiados ežero yra ir kalnas, nuo kurio Jėzus pasakė garsųjį Kalno pamokslą ir skelbė palaiminimus bei pamokymus Dievo tautai. Taip pat prie Galilėjos ežero yra išlikęs Kafr Kanos miestelis, kuriame vykusių vestuvių metu Jėzus vandenį pavertė vynu: Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip Jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo Jį (Jn 2, 11). Galilėjos ežero papėdėje Viešpats Jėzus pašaukė į tarnystę pirmuosius apaštalus.
Tiberiados ežeras
Prie Tiberiados ežero krantų Jėzus Kristus padaugino duoną: dviem žuvytėmis bei trimis kepalėliais duonos pamaitino daugiau nei 5 tūkstančių žmonių minią. Ežero pakrantėje įsikūrusiame restorane „Petro žuvis“ galima paragauti vietinių žvejų sugautos žuvies. Mes su bendrakeleive Janina nutarėme pasivaikščioti pakrante ir pasigrožėti ežeru, nuo kurio dvelkė ypatinga ramuma. Tą dieną ekskursiją baigėme lankydamiesi Dvylikos apaštalų cerkvėje, įsikūrusioje šalia buvusio Kafarnaumo miestelio.
Kitą dieną iš Netanijos vykome į Betliejų – miestą, kuriame gimė Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus. Važiavome keliu, kurį vietiniai gyventojai vadina Jeruzalės koridoriumi. Pravažiavome Osmanų imperijos šeicho garbei pavadintą arabų kaimą Abu Gošą – Jėzaus laikais ši gyvenvietė buvo vadinama Emausu (Lk 24, 13). Mūsų kelionės tikslas – Vakarų Kranto miestas Betliejus, priklausantis Palestinos autonomijai. Betliejaus miestas – tai Kristaus gimimo ir Rachelės (Jokūbo žmonos) palaidojimo vieta. Betliejus svarbus tiek krikščionims, tiek judėjams. Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje (Lk 2, 4–7). Svarbiausias Betliejaus pastatas – Jėzaus Gimimo bazilika, kurią prieš 1700 m. toje vietoje, kur, kaip mnoma, buvo Jėzaus gimimo grota, pastatė imperatorius Konstantinas. VI a. imperatorius Justinianas Jėzaus Gimimo baziliką perstatė: pakeitė išplanavimą, grindis. Iki mūsų dienų šventovė išliko beveik nepakitusi. Ji svarbi trims krikščionybės šakoms: Romos katalikų, graikų ortodoksų ir Armėnijos bažnyčioms. Mūsų lankymosi Betliejuje metu bazilikoje vyko remontas, todėl visų šventovės puošybos elementų neišvydome. Tam, kad pamatytume Betliejaus žvaigždę, žyminčią vietą, kurioje, manoma, stovėjo kūdikio Jėzaus prakartėlė, daugiau negu pusantros valandos stovėjome eilėje. Nors žmonių buvo prisirinkę labai daug, Betliejaus žvaigždę visgi pavyko nufotografuoti.
Betliejaus žvaigždė Jėzaus gimimo bazilikoje
Po to, kai apžiūrėjome Jėzaus Gimimo baziliką, gidė Mila mus nuvedė į Šv. Kotrynos bažnyčią, kurios kieme stovi paminklas šventajam Jeronimui. Kurį laiką Bažnyčios Tėvas ir Šventojo Rašto vertėjas į lotynų kalbą Jeronimas gyveno Betliejuje ir panoro šiame mieste būti palaidotas.
Trečioji diena buvo skirta išvykai į Ako ir Haifos miestus. Akas – tai nedidelis miestelis prie Viduržiemio jūros, kuriame skirtingais amžiais gyveno žydai, arabai, turkai, romėnai, graikai, kryžiuočių kariai. Jo senamiestis priklauso UNESCO saugomų objektų sąrašui.
Šventajame Rašte minimas apaštalo Pauliaus apsilankymas šiame mieste (Apd 21, 7). Labiausiai Ako miestą išgarsino 1104–1291 m. jame gyvenę Kryžiuočių ordino riteriai. Miestas buvo tapęs istorine Kryžiuočių ordino sostine. Gidės lydimi Ako mieste pasivaikščiojome po senamiestį, apžiūrėjome kryžiuočių pilies įtvirtinimus, aplankėme Stebuklingąjį sodą muziejaus kieme.
Haifos uostamiestis
Po to vykome į svarbiausią Izraelio uostą – Haifą. Jame išvydome Karmelio kalną, ant kurio pranašas Elijas ryžtingai kovojo su Baalo pranašais (1 Kar 18, 20–40). XII a. ant Karmelio kalno apsigyvenę vienuoliai buvo pavadinti karmelitais. Aplankėme ant kalno pastatytą karmelitų vienuolynui priklausančią „Stella Maris“ bažnyčią, apžiūrėjome Bahajų sodus, kurie yra tapę ypatingąja Haifos miesto puošmena. Bahajų sodai kiekvieną lankytoją stebina savo grožiu, kruopščiai prižiūrimomis terasomis. Sodas įkurtas 1909 m. Bahajų religija atsirado XIX a. viduryje, o pagrindiniai jos principai yra Dievo vienybė, religijos vienybė, žmonijos vienybė.
Bahajų sodai
Ketvirtąją dieną vainikavo kelionė į Jeruzalę. Šventuoju miestu Jeruzalę laiko krikščionys, musulmonai ir judėjai. Izraelis kontroliuoja visą miesto teritoriją ir yra paskelbęs Jeruzalę savo sostine, bet daugybė musulmonų valstybių to nepripažįsta. Evangelijose minimas Alyvų kalnas yra rytinėje Jeruzalės pusėje. Nuo beveik 100 m aukščio kalno atsiveria nuostabus senojo miesto vaizdas. Krikščionims šis kalnas ypatingas, nes mena Viešpatį Jėzų, kuris per Alyvų kalną keliaudavo į Jeruzalę. Alyvų kalnas taip pat yra mūsų Viešpaties Jėzaus žengimo į dangų vieta. Lankydamasis Alyvų kalne, Jėzus pranašavo apie Jeruzalės sugriovimą, šio kalno papėdėje Jis pamokslavo savo mokiniams. Vakariniame Alyvų kalno šlaite yra Getsemanės sodas – išvertus iš aramėjų kalbos tai reikštų „aliejaus spaudyklą“. Iki mūsų dienų išliko tik maža sodo dalis. Bet iki šiol Alyvų sode auga aštuoni dar I a. pasodinti alyvmedžiai. Evangelistas Jonas užrašė, kad po Paskutinės vakarienės Jėzus su savo mokiniais nuėjo į anapus Kedrono upelio buvusį sodą (Jn 18, 1). Šalia Getsemanės sodo, kur Jėzus meldėsi prieš savo kančią, yra pastatyta Agonijos arba Visų tautų bazilika, taip pavadinta todėl, kad ją statė daugelio tautų tikintieji. Dabartinė bazilika pastatyta 1924 m., o prieš tai stovėjusi šventovė buvo statyta IV a.
Getsemanės sode Jėzus meldėsi visą naktį (Mt 26, 36–41). Kai išaušo, pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų. Jo išdavėjas nurodė jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!“ (Mt 26, 47–48).
Visų tautų bazilika Jeruzalėje
Prieš didįjį Visų tautų bazilikos altorių yra atgabenta metaliniais erškėčiais padabinta uola, prie kurios, pagal tradiciją, buvo suimtas besimeldžiantis Jėzus. Ši uola ir Šventąją Dvasią vaizduojantis balandis man ir mano bendrakeleivei Janinai paliko nemenką įspūdį – juk prie šios uolos tūkstančiai tikinčiųjų liejo ašaras bei maldoje atvėrė savo širdis Dangiškajam Tėvui.
Uola, prie kurios Alyvų kalne meldėsi Jėzus
Kristaus kapo ir Prisikėlimo bazilika – viena svarbiausių vietų kiekvienam į Pažadėtąją žemę atvykstančiam piligrimui. Evangelistai nurodo, kad Jėzus buvo nukryžiuotas netoli miesto vartų, o greta buvo sodas su nauju kapo rūsiu. Jeruzalės krikščionys nuo pirmųjų amžių gerbė ir saugojo Jėzaus mirties ir palaidojimo vietą. Senovės Romos laikais Kristaus mirties vietoje buvo pastatyta deivės Afroditės šventykla. Valdant imperatoriui Konstantinui, pagoniška šventykla buvo nugriauta ir 335 m. pastatyta krikščioniškoji bazilika. Vėlesniais laikais ši bažnyčia ne kartą buvo sugriauta, nuniokota gaisrų, o paskui perstatyta ir išplėsta. 1810 m. Kristaus kapo bazilika buvo atstatyta, jos vaizdas nepasikeitęs iki šių dienų. Ši bazilika yra trijų konfesijų krikščionių (graikų, katalikų ir armėnų) nuosavybė. Visgi kape Viešpaties Jėzaus kūno nerasite: Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo (Mt 28, 6), – skelbiama evangelijoje pagal Matą.
Jėzaus kapo ir Prisikėlimo bazilika
Raudų siena, dar vadinama Vakarine siena, yra buvusios senosios Jeruzalės šventyklos sienos, sugriautos 70 m. po Kr., dalis. Judaizme Raudų siena gerbiama kaip vienintelė išlikusi šventyklos liekana. Ji 60 m ilgio, 15 m aukščio, pastatyta iš didžiulių tašytų akmens blokų. Raudų siena žydams yra tapusi vilties, atgimimo simboliu. Tradicinis žydų mokymas skelbia, kad pirmąją Saliamono šventyklą, kuri stovėjo nuo X a. pr. Kr. iki 586 m. pr. Kr., sugriovė babiloniečiai. Dabartinė Raudų siena – dalis išlikusių pagrindinių statinių, kuriais buvo sutvirtintas kalnas, ant kurio stovėjo Jeruzalės šventykla. Sieną statė karalius Erodas. Tradicija melstis prie Raudų sienos yra labai sena – pagal paprotį visi prašymai surašomi ant lapelių ir įkišami į Raudų sienos plyšius tarp plytų. Vyrai ir moterys prie Raudų sienos meldžiasi atskirai. Čia pasimeldžiau ir aš su savo bendrakeleive.
Raudų siena
Pirmą kartą į Jeruzalę atvykusius svetimšalius miestas pakeri balta spalva. Jeruzalė pakerėjo ir mane. Seni ir nauji pastatai, gatvių grindinys, miesto siena, už jos esančios kapinės – viskas baltos spalvos. Bet ne dėl Jeruzalės baltumo dar būtinai sugrįšiu į šį miestą. Nevisos dienos Jeruzalėje man buvo per maža, kad pajausčiau ir išvysčiau tai, ko kupinas šis miestas. Trokštu po tas vietas, kuriomis vaikščiojo mano Viešpats, praeiti ramiai, neskubėdama, apmąstydama, besimelsdama. Manau, kad kitą kartą atvykusi į Izraelį Jeruzalę pamatysiu visai kitokią.
Jeruzalės šventykla
Penktąją dieną keliavome į Jafą ir Tel Avivą. Viduržiemio jūros pakrantėje esantis Tel Avivas – didžiausias Izraelio uostamiestis, finansų ir prekybos centras. Čia gausu verslo centrų, įspūdingų muziejų. Tel Avivas – jaunas, 1909 m. įkurtas miestas, tačiau dalis jo jau įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Apsilankiusieji Tel Avive negali pasakyti, kur pasibaigia Izraelio sostinė ir prasideda Jafa. Kadaise didingojo Jafos miesto priemiesčiu buvęs Tel Avivas laikui bėgant išaugo į didžiulį, modernų miestą, o Jafa liko jo dalimi. Legendos byloja, kad dabartinės Jafos vietoje Nojus statė didžiulį laivą. Kai po Tvano vanduo nuslūgo, Nojaus sūnus Jafetas sugrįžęs į šią vietą atstatė sugriautą miestą ir jį pavadino savo vardu.
Su bendrakeleive Janina senojoje Jafoje
Biblijoje rašoma, kad karalius Saliamonas per Jafos uostą plukdė Libano kedrus šventyklos statybai. Iš Jafos uosto išplaukė pranašas Jona, kurį prarijo ir po trijų dienų „išspjovė“ didžiulis jūros gyvūnas. Senajame Jafos mieste daug šventovių, priklausančių įvairioms konfesijoms. Įspūdingo dydžio Šv. Petro bažnyčia stebina savo turtingu ir prabangiu interjeru. Man asmeniškai ši bažnyčia buvo be galo miela ir jauki. Šventajame Rašte minima, jog lankydamasis Jafoje (Jopėje) apaštalas Petras išvydo pranašišką regėjimą, po kurio suprato, jog Viešpats jį ragina Evangeliją skelbti pagonims (Apd 10, 1–43).
Šv. Petro bažnyčia Jafoje
Jafoje visą grupę gidė nuvedė į Mazal Dagen gatvę, kurioje išvydome vieną iš miesto simbolių – ant lynų kabančiame kiaušinio formos vazone augantį ir vaisius vedantį apelsinmedį.
Garsusis Jafos apelsinmedis
Jafoje didelį įspūdį paliko nuo kalvos atsiveriantis vaizdas į jūrą ir miestą. Kalvos viršūnėje mane ir mano bendrakeleivę Janiną sužavėjo moderni skulptūrų kompozicija „Tikėjimo vartai“, vaizduojanti Jokūbo sapną bei simbolizuojanti žydų troškimą grįžti į Pažadėtąją žemę.
„Tikėjimo vartai“ Jafoje
Paskutinę kelionės dieną iš Netanijos grįžome į Eilatą – pervažiavome beveik visą Izraelį. Autobusu keliavome per Negevo dykumą, kuri iš pirmo žvilgsnio keliautojams gali pasirodyti esanti be gyvybės ženklų. Apie šią dykumą garsus rašytojas Markas Tvenas yra pasakęs, jog tai unikali ir dėmesio verta vieta, užburianti tarsi beribe erdve, uolomis, smėliu bei gyvybe, kuri pasirodo tik naktį. Didžiausią įspūdį Negevo dykumoje paliko Ramono krateris – didžiausia erozinė skylė visame Žemės paviršiuje. Kraterio ilgis apie 40 km, o jo plotis 2–10 km. Giliausia Ramono kraterio vieta siekia 500 m, o kraterio forma primena širdį. Šis krateris savo didybe bei grožiu sužavėjo ir mane bei mano bendrakeleivius.
Jeigu manęs paklaustų, kas kelionėje į Izraelyje patiko labiausiai, vienu žodžiu atsakyti negalėčiau. Tikrai didelį įspūdį paliko Netanijos kurortas prie Viduržemio jūros, kurią kasdien matėme pro savo viešbučio langą. Buvo be galo gera, jog paskutinį rytą Pažadėtoje žemėje su tikėjimo seserimi Janina pasitikome saulę šlovindamos Viešpatį ir besimelsdamos prie jūros. Savo gamtovaizdžiu nustebino Galilėja ir Bahajų sodai Haifoje, sujaudino Getsemanė ir Visų tautų bazilika Jeruzalėje, širdies stygas palietė senoji Jafa ir Ramono krateris. Pamilau Negero dykumą. Visos šios vietovės kviečia mane į Izraelį sugrįžti dar kartą. Jeruzale, aš būtinai sugrįšiu tavęs aplankyti! Dėkoju bendrakeleivei Janinai ir atiduodu garbę Dangiškajam Tėvui, kad mano kojos lietė žemę, po kurią vaikščiojo žmonijos gelbėtojas Jėzus Kristus.
