Vieniems vaikams patinka gaisrininkai, kitiems žaisti futbolą, tretiems piešti, bet man... man patiko lėktuvai. Nuo tada, kai būdamas vaikas gavau lėktuvą, iki dabar, man patiko skraidyti ir patiko viskas, kas su jais susiję. Kaskart, kai tik išgirsdavau skriejančio lėktuvo garsą virš galvos, žvelgdavau aukštyn, norėdamas pamatyti jo formą, pamatyti, kaip greitai jis skrieja ir bandydamas nuspėti, kurlink jis skrenda.
Gimiau ir užaugau Norfolke krikščioniškoje šeimoje. Mano tėtis labai domėjosi lėktuvais, todėl mūsų šeimoje dauguma žaislų, knygos, filmai buvo susiję su skraidymu, lėktuvais. Man nebuvo sunku užsikrėsti ta aistra. Kai man buvo 15 metų, mokykla organizavo mokinių praktiką, ir kiekvienam iš mūsų buvo suteikta darbo vieta. Mane nukreipė į vietinį prekybos centrą - man tai buvo visiškai svetima ir neįdomu, nes nebuvo susiję su aviacija. Grįžęs namo apskambinau visas skraidymo mokyklas Norwiche oro uosto apylinkėse ir vienoje iš jų sugebėjau gauti savaitę praktinio darbo patirties. Šiai savaitei pasibaigus, prie manęs priėjo savininkas ir pasiūlė man valandą skrydžio dviviečiame lėktuve... aš buvau beveik danguje!
1997 m. vasarą pirmą kartą gyvenime su instruktoriumi skridau mažu lėktuvu ir sėdėjau priekyje! Nuo tada supratau, jog svajoju būtent apie tokį darbą. Kiekvienas mokyklos atostogas dirbau, kad uždirbtus pinigus galėčiau atidėti privataus piloto licenzijai įsigyti. Tam reikėjo tikrai nemažos sumos. Ir kai tik sutaupiau reikiamą pinigų sumą, baigiau kursus, o kai man sukako 18 metų, gavau licenziją. 2001-aisiais įstojau į universitetą studijuoti aviacijos inžineriją ir atostogų metu dirbau, kad galėčiau skraidyti, ir mano licenzija išliktų galiojanti.
Po universiteto baigimo mane aplankė dar didesnė sėkmė - gavau oro linijų paramą komercinių skrydžių licenzijai įsigyti. Įmonė, kurioje dirbau, apmokėjo visas skraidymo kursų išlaidas su sąlyga, kad liksiu dirbti pas juos mažiausiai 5 metus. Tai buvo išties didelė sėkmė, nes iš 1200 norinčiųjų tik 4 buvo laimingieji... ir aš vienas iš jų! Vėliau baigiau Europos lakūnų apmokymus Bournemoutho akademijoje ir įgijau teisę pilotuoti komercinius skrydžius ir tai darau ir iki šiol.
Skamba nuostabiai, tiesa? Jaunas vyras išpildo savo vaikystės svajonę tapti komercinių skrydžių pilotu, prisijungia prie puikios evangelinės Aymand Park Chapel bažnyčios vakarų Londone, čia sutinka nuostabią merginą Rosie, su kuria sukuria gražią šeimą ir džiaugiasi puikiu gyvenimu.
Tuomet atėjo 2013 m. sausio 4-oji, kurios niekada nepamiršiu...„Jasonai, nėra lengva tai pasakyti, bet tai... vėžys”. Tai vieninteliai žodžiai, kuriuos pamenu tą nelemtą dieną ligoninėje. Negalėjau tuo patikėti, klausimai vienas po koto kilo mano galvoje... Kaip gali būti vėžys? Kodėl man? Kodėl taip atsitiko? Kodėl Dievas leido tam atsitikti? Kodėl, kodėl, kodėl?
Viskas prasidėjo vieną įprastą vakarą. Grįžus po darbo, vakarienės metu pradėjus valgyti, labai greitai pajutau ant liežuvio stiprų deginantį skausmą, kuris tęsėsi keletą minučių. Pažiūrėjus į veidrodį pamačiau, kad nedidelė liežuvio dalis pažeista, bet galvojau nieko rimto. Kaip vyrai dažniausiai galvoja, ai, praskalausiu burną sūriu vandeniu ir viskas bus gerai, juk čia nieko rimto! Bet praėjus mėnesiui, skausmas nesiliovė, ir aš nuėjau pas gydytoją. Pirmu atveju gydytojas apžiūrėjęs išrašė vaistų skalauti burną, bet situacijai nepagerėjus, kreipiausi pas gydytoją antrą kartą. Lapkričio mėnesį jis patarė pasidaryti biopsiją. Netgi tada aš nemaniau, kad tai kažkas rimta.
2013 m. sausio 4-oji. Net vykdamas į ligoninę sužinoti tyrimo rezultatų negalvojau, kad manęs gali laukti pačios liūdniausios naujienos. Tada man buvo 30 metų, buvau pilnas energijos ir jėgų, fiziškai stiprus, ir nebuvo nė vieno vėžio susirgimo atvejo mano šeimos istorijoje. Aš sunkiai pamenu save sergantį, niekada neturėjau rimtų sveikatos sutrikimų, o ligoninėje buvau gulėjęs tik porą kartų dėl nesunkių traumų. Tik laukiamajame, kai gydytojas, pakvietęs mane užeiti, pasakė: „Manau, vertėtų pakviesti ir tavo žmoną,“ pajutau, kad tai rimta, bet jokiais būdais nemaniau, kad tai vėžys... Ir išties, tai buvo vėžys. Ir būtent tą akimirką pajutau, kaip mano gyvenimas griūva, ir mintis užtvindė daugybė klausimų.
Manau, kad yra žmonių, skaitančių mano liudijimą, urie galvoja, kad krikščionys nesusiduria su tokiom problemom, nes Dievas yra jų pusėje. Ką gi, galiu pasakyti, kad tai nėra tiesa. Mes susiduriame su tokiais pat sunkumais savo gyvenime kaip ir kiekvienas šioje žemėje. Nors mūsų gyvenime veikia Dievas, Jis leidžia nutikti įvairiems įvykiams.
Vėžio diagnozė turėjo įtakos mano santykiams su Dievu. Buvo labai sunku. Būnant pilotu, tu valdai padėti, žinai pavojus, žinai, kas gali nutikti, ir esi tam pasiruošęs. Bet dabar kilo tik daugybė klausimų ir jokių atsakymų, tu bandai mokytis ir suprasti klausinėjant. Mano maldos gyvenimas pražydo. Iki tol, kaip neretai nutinka - kol esi jaunas, turi gerą darbą, mylimą žmoną, jaukius namus, lankai puikią bažnyčią, ir vis tai tampa įprasta. Labai greitai pradedi pamiršti dėkoti už visa tai Dievui. Pradedi manyti, kad tuo tu nusipelnei, nors iš tiesų tai yra Dievo duota.
Sausio 29 d. buvo pašalinta apie 15-20 proc. mano liežuvio. Pašalintą liežuvio dalį reikėjo užpildyti, tad reikiama dalis buvo paimta tiesiog iš mano riešo ir perkelta į liežuvį. Po operacijos jaučiausi labai silpnai, negalėjau pakelti galvos. Negalėjau kalbėti, ir visiškai neturėjau jėgų, net rašyti ant popieriaus. Dienos slinko, o aš jaučiaus vis blogiau ir blogiau, nebuvo jokio pagerėjimo, visiškai negalėjau valgyti. Galvojau, kas vyksta? Kas bus su manimi? Panašu, kad aš mirštu... Kartais būdavo momentų, kai norėdavau mirti. Esu tikintis, tad žinojau, kad eisiu pas Dangiškąjį Tėvą. Turiu pripažinti, kad norėjau mirti, nes nenorėjau pasilikti su tokiu nepakeliamu skausmu. Bet ir tuomet Dievas buvo su manimi ir sustiprindavo. Kadangi negalėjau valgyti, gydytojai nusprendė maitinti per nosį įvestu maitinimo vamzdeliu. Vieną dieną mane bemaitinant, staiga pradėjau stipriai kraujuoti. Buvo pažeista arterija. Per labai trumpą laiką netekau didžiulio kiekio kraujo. Pamenu gydytoją spaudžiant avarinės situacijos signalą. Labai greitai čia buvo apie 20 žmonių, kurie bandė išgelbėti mano gyvybę. Vėliau man pasakė, kad aš buvau 2 minutes iki mirties... „Kur visame tame yra Dievas?“, - paklausi. Pasakysiu: Jis buvo būtent ten.
Vėliau gijimo procesas nebuvo lengvas. Daugybė klausimų - ar viskas bus kaip ir anksčiau? Ar būsiu visiškai sveikas? Negalėjau šnekėti, valdyti savo liežuvio. Ar nesuabejojau Dievu per visą tą laiką? Atsakysiu - ne, bet to nedaryti buvo tikrai nelengva. Mes esame silpni, žmogiški ir kai esi 2 minutės nuo mirties slenksčio, tavo mintyse kyla minčių audra.
Iš ligoninės išėjau vasario viduryje. Buvau be galo laimingas - savi namai, sava aplinka. Bet po dviejų savaičių mano kaklas pradėjo tinti. Paaiškėjo, kad turiu kaklo infekciją. Vėl privalėjau grįžti prie antibiotikų. Tai dar prailgino mano gijimo procesą. Kovo mėnesį pradėjau fizioterapijos ir kalbos terapiją. Buvo nelengva. Jaučiausi taip bejėgiškai ir nejaukiai, bet privalėjau per tai pereiti, norint kad mano liežuvis vėl galėtų formuoti garsus. Tik po daugybės praleistų valandų galėjau vėl kalbėti, nors dar iki šiol turiu šiokių tokių problemų, bet tai tik laiko klausimas.
Kokias prognozes siūlo gydytojai? Vėžio klausimu ilgalaikė prognozės optimistiškos - tikimybė pasveikti yra 99,7 proc., ir ačiū Dievui už tai. Sausio mėnesį planuoju grįžti į darbą.
Mano ryškiausi atsiminimai yra šie: visa pranokstanti ramybė, vidinė ramybė, kurios niekada anksčiau nesu jautęs ir nežiūrint to, kad situacija buvo labai grėsminga, jutau visišką ramybę. Visišką ramybę? Kaip tai įmanoma? Na, yra vieta Biblijoje, kur sakoma: „Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis bei mintis Kristuje Jėzuje” (Fil 4,7).
Žmonės bandys padėti tau ištikus sunkumams, ar tai būtų alkoholis, draugai, šeima ir pan., bet tu privalai prisiminti, kad yra tik vienas Asmuo, kuris gyveno šioje žemėje, kuris gali išgelbėti tave ir tai yra Jėzus Kristus. Jis vienintelis turi jėgą ir valdžią atleisti nuodėmes ir suteikti gyvenimui ramybę. To niekas kitas šiame pasaulyje tau nepasiūlys. Su Kristumi gali kovoti su visais iššūkiais savo gyvenime, nesvarbu kokie jie dideli ar maži bebūtų, žinodamas, kad Jis rūpinasi tavimi. Gal turi Bibliją savo namuose, kurios niekada nesi skaitęs, kodėl nepaskaičius jos? Kodėl jos neatvertus ir nepažiūrėjus, ką Kristus padarė dėl tavęs? Pažadu, tu nenusivilsi.
_64x64_9de.jpg)
