Jėzus mano gyvenimo audroje

Kiekvieno žmogaus susitikimas su Kristumi - unikalus. Vieni Jį sutinka netikėtai, kiti - po ilgų vidinių paieškų. Aš taip pat ieškojau atsakymų į daugybę tikėjimą ir kasdienį gyvenimą siejusių klausimų.Ieškojau gyvo santykio su Tuo, kurio buvimu niekada neabejojau.

Pradėjus sąmoningą tikėjimo kelionę, kurios pradžia - paties Dievo apsireiškimas, įvairiomis formomis pasireiškiantis mūsų širdies gelmėse (supratimu, atradimu ir pan.), tikėjimas „netikėtai“ apima visą mūsų gyvenimą ir visas jo sritis. Tai fundamentalus sprendimas, įsiskverbiantis į kasdienybę taip giliai, kad geriausiai jį įvertinti įstengiame tik patirdami įvairias gyvenimo audras, kai tas pats Apreiškimas kviečia mus palikti saugią aplinką ir tikėjimu „irtis į kitą ežero pusę“.

Jis kviečia keliauti ten, kur mūsų nėra, ten, kur savo noru vykstame retai, nes keliaudami patiriame daugybę audrų, o mes, pasinėrę į tai, ką darome, dažnai net pamirštame, jog Kviečiantysis kartu su mumis plaukia toje pačioje valtyje. Jis kartu ir siaučiant audrai, kuri dažnai nori paskandinti mūsų tikėjimą, kai mus apėmusi baimė užgožia visą turimą patirtį, kai pasimiršta visi tikėjimo kelyje matyti stebuklai ir net užmirštame, kad Jis yra kartu. Ir ši patirtis, šis pažinimas įgyjami ne saugiai medituojant, o kovojant dėl išlikimo; jis „užkabina“ nepatogias mums sielos gelmes ir apreiškia patį Dievą bei leidžia atrasti save.

O audrų būna įvairių. Regis, tiek biblinėse istorijose, tiek mūsų pačių gyvenime dažnai pasitaikanti audra yra ta, į kurią „įstumia“ pats Dievas. Ir visai, manau, ne todėl, kad Jis tik ir laukia progos mus patikrinti ar kitaip pademonstruoti savo valdžią. Tiesiog kuo giliau įsišaknijame Jame, tuo stipresnes audras gebame atlaikyti. Ir - paradoksalu, bet kuo saugesni Dieve jaučiamės, tuo didesnė mus apima apatija ir nenoras ką nors keisti. Tai tarsi užburta spiralė, kuria nuolatos sukamės. Nežinau, ar įmanoma iš jos ištrūkti, nes puolusi prigimtis nepailsdama ieško būdų savajam „aš“ pasireikšti. Gal todėl Dievas ir leidžia ar net inicijuoja išbandymus, kurių metu, regis, toks artimas buvęs Kristus tampa panašus į šmėklą, į neatpažįstamą mums Dievą, ketinantį praeiti pro negandų skandinamą mūsų tikėjimą.

Ką turiu galvoje, sakydama, jog tampame apatiški, kai jaučiamės saugūs Dieve? Kuo „gilesni“, „senesni“ krikščionys esame ar jaučiamės, kai pradedama įsivaizduoti, kad „aš esu saugus Jame“, „jau aš tai niekada...“ - tuo sunkiau ką nors keisti. Tarsi sustabarėji.

Ir apie save tampi per geros nuomonės... Priprantame prie to, kas yra, nenorime nieko keisti savyje. Manome, kad esame saugūs Dieve ir to pakanka; sėdi pvz., bažnyčioje, ir nieko nenori. Bet - esi 20 metų tikintis. O tada kažkas atsitinka. Viskas supurtoma. Ir staiga paaiškėja, kad tavo saugumas - tik įsivaizdavimas, o iš tiesų, tu apkerpėjai ir nenori nieko keisti; įsivaizdavai, kad čia jau taip ir anaip Dievą pažįsti, dovanom Jo aptekęs, o pasirodo - nesugebi net šalia esančio Jėzaus atpažinti.

Kai aplinkui viskas siūbuoja, apima jausmas, kad Jėzus gal paliko. Gal Jam neberūpi. Gal Jis „miega“. O kai Jis ateina į tą chaosą (kaip kad Evangelijoje rašoma - vandeniu, t. y. mums neįsivaizduojamu būdu) - mes Jo neatpažįstame. Esame tiek susitelkę į save, savo audras, tai, kas vyksta aplinkui, kad dažną kartą net nematome, jog tai Tas, kurio pagalbos mums reikia čia ir dabar.

Skaitant Evangelijos pagal Morkų 6 skyriaus 45-51 eilutėse užrašytą istoriją, širdy pasigirsta klausimas: ar aš atpažįstu Kristų savo tamsoje ir audroje? Lengva svarstyti apie tai, kas įvyko kitų gyvenime, tačiau Žodis užrašytas kiekvienam iš mūsų pamokyti (Rom 15, 4). Juk Jėzus, gyvenęs tada, yra gyvas ir dabar. Jis gyvas ir yra šalia, net ir siaučiant audrai mano gyvenime. Jis ir šiandien liepia (ar kartais priverčia) „imti valtį ir irtis į kitą ežero pusę“, neleidžia pasilikti ten, kur esu, nes tik audroje aš pati galiu pasitikrinti, ar sugebu Jį pamatyti ir atpažinti. Tai skatina pasverti savo darbus bei pastangas ir asmeninį ryšį su šalia esančiu Jėzumi. Ir tai tikrai nėra nei metaforiška, nei simboliška. Bandant išsaugoti tikėjimą, kai „pučia priešingas vėjas“, labai lengvai išpučiami visi iki tol regėti stebuklai, pasimiršta suteikta galia piktosioms dvasioms ir demonams išvaryti, o Jėzus atrodo keistai nutolęs.

Ar galima augti tikėjimu, nepatyrus šių pamokų? Ir kiek tikras nepatikrintas tikėjimas? Aš, kaip Petras, veikiau linkusi sakyti: „Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“ (Mt 14, 28). Iš tiesų tarsi sakyčiau: „Viešpatie, kažką įžiūriu savo tamsoje... Jei tai Tu, padaryk stebuklą, įgalink mane kaip nors antgamtiškai nugalėti šią situaciją; padaryk ką nors, kas sugriautų mano netikėjimą.“ Tik problema dažnai tokia gili, kad net mūsų pačių patirtas stebuklas atskleidžia dar gilesnę netikėjimo ir pasitikėjimo savimi bedugnę.

Tikrojo tikėjimo esmė - pavesti save Dievui. Jis tikrai duoda protui nesuvokiamų jėgų įveikti sunkumus, tačiau dažnai mes vis kartojame tą pačią klaidą: į visagalio Dievo vietą statome „visagalę savo gyvenimo audrą“. Todėl ir skęstame. O Jis mums tampa tarsi šmėkla, atveriančia mumyse tiesą apie mus pačius. Tačiau prieš Jį turi suklupti kiekvienas kelis, taigi ir aš, o ne „kas nors“ „kada nors“ ir ne „kažkur aukštai danguje ar po žeme“ (Iz 45, 23 ir Rom 14, 11).

Kai audros siaučia mano gyvenime, Jėzus tikrai yra šalia. Miegantis ar einantis vandeniu beveik „pro šalį“ (Mk 6, 48). Jis yra čia ir dabar. Tai - nelengva nuolankumo pamoka. Ir jos teks mokytis visą gyvenimą.

Iliustracijoje I. K. Aivazovskis „Audra“, 1886 m.