Jis yra mano drąsos ir stiprybės šaltinis

Esu Danielė Palionytė, Naujosios Akmenės pastoriaus Mindaugo Palionio dukra. Užaugau nuostabioje krikščioniškoje šeimoje. Man buvo visiškai įprasta, kad Dievas su manimi yra visur ir visada. Aš nuo mažens sapnavau pranašiškus sapnus. Jau ketverių metų girdėjau Viešpaties šaukimą, į kurį, deja, neatsiliepiau. Kai neatsiliepiau į Dievo kvietimą daug metų naktimis mane atakuodavo piktasis: pabusdavau šlapia ir bėgdavau pas tėvus į lovą, ir taip vos ne kiekvieną naktį. Tačiau galiausiai vieną naktį aš lioviausi bijoti piktojo ir pasipriešinau jam Dievo žodžiu. Bet iki tol teko nueiti ilgą kelią.

Mano, kaip sąmoningos krikščionės, kelias prasidėjo pradėjus lankyti mokyklą. Mokslai nuo pirmos klasės man sekėsi labai sunkiai. Kai reikėdavo mamai pasirašyti pažymių knygelę, ji visada verkdavo. Aš stengiausi mokytis, bet man tikrai nesisekė. Pradinių klasių mokytoja mamai sakydavo: „Danielė – gera  mergaitė, bet mokytis jai sekasi sunkiai.“ Aš norėjau geriau mokytis, tad užsispyriau vasarą mokytis su močiute ir pasivyti savo bendraklasius. Kiekvienas vasaros rytas baigdavosi ašaromis, nes močiutė bardavosi, kad nesugebu išspręsti matematikos uždavinio. Bet aš nepasidaviau ir kiekvieną vasarą, ketverius metus su močiute mokiausi papildomai. Tad kiekvienais metais mano rezultatai gerėjo, ir ketvirtoje klasėje, mano auklėtoja, kuri dirbo mokytoja jau 40 metų, pasakė, kad tokios pažangos per visą savo mokytojavimo laiką dar nėra mačiusi. Na o šiuo metu aš jau esu trečiakursė medicinos studentė.

Mokykloje man problema buvo ne tik mokslai, bet ir bendravimas. Nuo pirmos klasės turėjau vieną gerą draugę, su kuria puikiai sutardavau, tačiau vos pradėjusi lankyti mokyklą patyriau patyčias ir taip kankinausi apie 10 metų. Viena klasiokė manęs labai nekentė, tik aš nesupratau kodėl. Vis šaipydavosi iš manęs dėl aprangos ar išvaizdos, vis atrasdavo, prie ko prikibti. Kai mokėmės penktoje klasėje, geriausia mano draugė nebenorėjo draugauti su manimi, nes draugauti su manimi buvo ,,ne lygis“, ir tapo geriausia priešiškai nusiteikusios klasiokės drauge. Buvo laikas, kai beveik visa klasė buvo prieš mane nusistačiusi. Baisus jausmas, kai pamokose visi sėdi po du, o tu – viena. Skaudžiausia būdavo, kai mokytoja liepdavo kokią užduotį daryti dviese, o aš neturėdavau, su kuo daryti...

Vienintelė mano stiprybė buvo Dievas – žinojau, kad šalia manęs sėdi mano angelas sargas, tad man dar geriau nei mano bendraklasiams. Tikėjimas stiprino mane, nors kartais aš visgi palūždavau ir grįždavau namo apsiverkusi. Kai pasakodavau tėvams, matydavau, kaip jiems skaudu. Ne kartą klausiau Dievo, kodėl man taip gyvenime nesiseka: mokydamasi turiu dėti daug pastangų, o va netikintiems – viskas einasi lyg sviestu patepta... Taip pat neturiu draugų... Tėtis su mama visada ragino melstis už savo priešus ir prašyti, kad Dievas suteiktų draugų, tad aš taip ir dariau. Nebuvo lengva, ir viskas per dieną ar savaitę neišsisprendė, bet po truputį viskas ėjo geryn. Klasėje mane priėmė viena grupelė merginų, kurios ir šiandien yra geros mano draugės. Priešiškai nusiteikusi klasiokė, baigusi dešimt klasių išėjo iš mokyklos (kiek žinau, jos gyvenimas šiandien tikrai nėra lengvas). Paskutinėse klasėse su klasiokais puikiai sutariau ir tie, kurie daug metų iš manęs tyčiojosi, pradėjo mane gerbti. Tai – ne mano nuopelnas, o Dievo.

Dar tuo laiku, kai neturėjau draugų, tikėjau, kad krikščioniškoje stovykloje jų tikrai susirasiu: juk ten susirenka krikščionys. Deja, mano iliuzijos dužo, kai pamačiau savo namelio kambariokes. Ko jos tik neprisigalvodavo: naktį sugebėjo pro langą nusileisti iš antro namelio aukšto ir patekti į berniukų namelį! Pamačiau, kad Dievo čia niekam nereikia – svarbiausia smagiai praleisti laiką. Ir vėl pasijaučiau lyg balta varna. Toje stovykloje suvokiau, kad tikėjimas nėra paveldimas, kad krikščionių vaikai nėra krikščionys, kol realiai neatsiverčia. Krikščioniškose šeimose augę vaikai – tokie patys kaip ir netikintys, ir nereikia iš jų tikėtis daugiau.

Kaip grįžau iš stovyklos, naktį mačiau regėjimą, vaizdavusį pirmąją psalmę. Ši psalmė kalba apie prie upelio pasodintą medį, kuris metui atėjus duoda derlių, kurio lapai nevysta... Ir tikinčiam žnogui, kuris panašus į tokį medį, viskas sekasi. Nors savo gyvenime aš dar nemačiau jokios sėkmės, aš tikėjau, kad vieną dieną šie žodžiai pradės pildytis.

Viena iš mano sėkmių buvo tai, kad geriausiai iš dvyliktokų baigiau mokyklą ir įstojau į Lietuvos Sveikatos mokslų universitetą – tai buvo viena iš didžiausių mano svajonių. Tačiau kartu atėjo baimė, nes buvau girdėjusi, kad medicinos studentai labai pasipūtę ir yra visiški individualistai. Kaipgi, Dieve, vėl reiks susirasti draugų? Tai buvo didžiausias mane neraminęs klausimas, bet tėvai ir vėl ragino melstis. Žinote, įvyko stebuklas: nuo pat pirmos studijų dienos susiradau tiek puikių draugų, su kuriais ir šiandien puikiai sutariu! Niekada nebūčiau patikėjusi, kad Medicinos universitete turėsiu krikščionių draugių ir dar grupiokių...

Universitete aš ne tik įgyju vis naujų žinių, bet ir augu, stiprėju dvasiškai. Praėjusiais metais mums buvo dėstoma filosofija. Per šias paskaitas supratau, kad nebegaliu tylėti, nes, kaip Šventajame Rašte parašyta, pradės šaukti akmenys. Kiekvieno filosofijos seminaro metu turėdavau ginti krikščioniškas nuostatas. Prieš kiekvieną filosofijos paskaitą melsdavausi, nes žinojau, kad ir vėl reikės kovoti. Nepamiršiu, kai per vieną seminarą filosofijos dėstytojai paklausus mano draugės „Koks tavo gyvenimo tikslas?“, ji atsakė: „Labiau pažinti Dievą.“ Tai išgirdę visi pradėjo juoktis. Baisiausia buvo, kad po draugės aš turėjau eiti ir kalbėti iš Jobo dramos apie kančią. Norėdama nusiraminti sakiau sau, kad apie Dievą šiandien tikrai nekalbėsiu. Tačiau juk tai kalbant tokia tema neįmanoma! Dėstytoja klausė: kokia kančios prasmė? Kodėl gimsta apsigimę vaikai? Aš neturėjau atsakymų, galėjau tik remtis Biblija, bet baimė prieš visus išpažinti Dievą buvo didžiulė. Žinojau, kad visi pradės iš manęs tyčiotis ir juoktis, tačiau ši eilutė iš Šventojo Rašto „O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 33) buvo stipresnė nei žmonių baimė. Tad į dėstytojos klausimus atsakiau, kad visos žmonijos nelaimės yra Adomo ir Ievos  nuodėmės pasekmė. Kaip ir tikėjausi, visi pradėjo juoktis, kad cituoju Šventąjį Raštą. Po šios paskaitos abi su drauge ėjome nuleidusios galvas: pykome ant žmonių ir ant Dievo. Tačiau pasikalbėjusi su tėčiu supratau, kad Dievas mumis didžiuojasi, o visas dangus džiūgavo, kad mes neišsižadėjome Viešpaties. Pasaulio akyse mes atrodėme kaip pralaimėjusios, bet Dievo akyse mes buvome nugalėtojos.

Kitam filosofijos seminarui reikėjo parašyti esė apie gyvenimo prasmę. Rašydama ją rėmiausi filosofais krikščionimis ir ateistais. Na o pabaigoje parašiau, kad Dievas čia ir dabar yra gyvas! Ir žinote, tik du žmonės gavo dešimtukus, ir vienas iš jų buvau aš. Per šias filosofijos paskaitas išmokau nebebijoti, ką apie mane pagalvos kiti. Ir tai yra vienas iš svarbiausių laimėjimų.

Pavasarį atėjo kitas išmėginimas. Savo paskyroje socialiniame tinkle paskelbiau įrašą „Gėjų paradams ne!“ Tikrai negalvojau, kad toks įrašas sulauks tiek komentarų... Per vieną vakarą sulaukiau apie 200 komentarų. Tai buvo siaubinga, nes perskaičiau tokių baisių žodžių savo atžvilgiu. Komentavo daug žmonių, bet daugiausia mano grupiokai ir kursiokai. Nepajėgiau viena atsakinėti į jų įžeidinėjimus mano ir Dievo atžvilgiu. Kai kurie akivaizdžiai tyčiojosi ne iš manęs, bet iš Dievo, juos piktino cituojamos Šventojo Rašto eilutės. Džiugu, kad atsirado krikščionių, kurie nepabijojo ir stojo man į pagalbą – užvirė tokios diskusijos, kad buvo neįmanoma nė minutei pasitraukti nuo kompiuterio.

Gailėjausi, kad paskelbiau šį įrašą, bet tai buvo mano tikėjimo išbandymas. Aš taip patogiai gyvenau,  universitete buvau visų mylima, kol prireikė pareikšti savo įsitikinimus ir stoti į kovą. Pamačiau tikruosius žmonių veidus: vieni buvo prisitaikėliai ir veidmainiai, kiti bailiai, o treti draugai. Nepamiršiu jausmo, kai kitą rytą ėjau į paskaitas – norėjosi pabėgti. Dievo malonė, kad turiu gerų draugių, kurios mane drąsino ir stiprino, ragindamos nesijausti pralaimėtoja. Grupiokai sėdėjo ir laukė, kada aš ateisiu, o man įėjus laidė replikas, vadindami „vakaro žvaigžde“.

Dievas buvo ir yra mano stiprybė ir paguoda. Išlaikiau ir tą išbandymą, tad šiandien jau visi žino, kad esu krikščionė. Suprantu, kad kova dar nesibaigė – ją tenka kovoti kiekvieną dieną, nes vis sulaukiu kokių nors išpuolių: jei ne iš žmonių, tai dvasinio pasipriešinimo. Tačiau nėra didesnio džiaugsmo, kaip atstovauti Dievui ir ginti Jo vardą čia ir dabar. Dabar suprantu, kad visi išbandymai, kuriuos man teko patirti vaikystėje,  mane subrandino: aš jau nebebijau išsiskirti iš kitų ar būti žmonių atstumta. Kai kurie žmonės sako, kad aš labai drąsi, bet mano drąsos ir stiprybės šaltinis yra Jis. Ir dabar skaitydama pirmąją psalmę aš matau: viskas man iš tiesų sekasi!

Bendrinti: