Jo meilė – kitokia

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant Jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie Jo, o Jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant.Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ (Jn 8, 1-5)

... vedė mane surištomis už nugaros rankomis. Tiksliau, ne vedė, bet stūmė į priekį iš paskos einanti Rašto aiškintojų ir fariziejų gauja. Kojos linko, žemė slydo iš po kojų, viskas aplinkui sukosi.  Rodėsi, tuoj tuoj parpulsiu. Negalėjau sau to leisti, nes tada tie neapykantos pilni vyrai mane būtų tempę už plaukų... Žinau. Iš jų pasigailėjimo nelauk... Kur tempė? Nelabai ir supratau, kur jie mane tempė. Įstatyme parašyta „Jei vyras būtų sugautas gulint su kito žmona, abu: tiek vyras, tiek moteris turės mirti“. Nors su savo teisėtu vyru nebegyvenau jau daug metų, tačiau pagal Įstatymą kol jis gyvas - buvau „kito žmona“. Tokiu atveju egzekucija vykdavo miesto aikštėje ir nusidėjėliai sulaukdavo akmenų krušos. Mane vedė ne į miesto aikštę. O ir tas vyras, kuris taip neseniai kalbėjo man gražius ir meilius žodžius, guodė ir ramino mane - o kam nemalonu patirti kito žmogaus gerumą? - buvo Rašto aiškintojų ir fariziejų būryje... Kodėl jam nesurišo rankų? Kodėl jo nepastatė šalia manęs? Juk nusidėjome tai abu... Tiesa, jis buvo labai turtingas ir gerai žinomas visoje Jeruzalės apylinkėje...

Priėjome šventyklą. Rašto aiškintojai ir fariziejai įstūmė mane vidun. Buvau sukrėsta ir labai išsigandusi. Paskutiniu metu miestelėnai dažnai kalbėdavo, kad į šventyklą mokyti atvyksta Didysis Mokytojas, kad prie Jo susirenka luošų, aklų, kurčių ir Jis juos išgydo. Ir tikrai: šventyklos priekyje pamačiau Tą, Kurį miestelėnai vadino Mokytoju. Anksčiau Jo niekada nebuvau mačiusi, tačiau dabar nesunkiai Jį atpažinau. Gal teisingiau būtų pasakyti ne „atpažinau“, bet „pajutau“. Jo skvarbus mėlynų akių žvilgsnis mane pervėrė kiaurai ir aš supratau, kad Jis žino viską apie mane nuo pat mano atsiradimo motinos įsčiose pradžios.

Aplink Mokytoją spietėsi žmonių minia, o Jis jiems kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo... Rašto aiškintojų ir fariziejų gauja prasibrovė pro susirinkusius žmones ir stumtelėjo mane prie Mokytojo. Aš praradau pusiausvyrą ir sukniubau prie Jo kojų. Mano skruostas palietė šaltą it ledas šventyklos akmenų grindinį...

„Privalau atsistoti ir žemai nulenkti galvą prieš šį Vyrą... Tik taip galiu Jį pagerbti... Neturiu teisės Jo paniekinti...“, - sukosi mintys mano galvoje.

Sukaupiau visas fizines jėgas, atsistojau, žemai nulenkiau galvą ir stovėjau prieš Jį, Didįjį Mokytoją, nelyginant avis, paruošta vesti  skerdyklon...

„Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ - Rašto aiškintojai ir fariziejai kreipėsi į Mokytoją.

...tu ką pasakysi?.. ką pasakysi?.. pasakysi?.. - kartojo aidas po šventyklos kupolu.

Mokytojas ne iš karto atsakė klausimą uždavusiesiems. Jis pasilenkė taip žemai ir buvo taip arti mano basų kojų, kad man darėsi net nejauku. Pasilenkęs ant akmeninio grindinio pirštu, tarsi Dievas ant Sinajaus kalno akmens plokštėse, Jis piešė širdį ir joje rašė vardus. Nežinau, kieno tie vardai buvo, bet man tai ir nerūpėjo. Mane krėtė drugys, buvau apimta gėdos ir baimės jausmo, pajutau, kad aplink viskas pradeda suktis. Veiksmas vyko čia ir dabar, o man rodėsi, kad jis vyksta kažkur toli, toli... Aš „plaukiau“ kažkur į nežinią, į kažką tokio, ko žodžiais įvardinti neįmanoma... Pro mano akis pralėkė visas mano nugyventas gyvenimas...

-----

...Buvau dar negimusi, kai mano biologinis tėvas „nusiplovė rankas“. Tad man buvo lemta gimti Visatos Kūrėjo tobulai sukurtoje, bet meilės tvarkos tarp vyro ir moters pažeistoje šeimoje. Gimiau iš dviejų vienas kitam neįsipareigojusių žmonių, tuo pat metu neįsipareigojusių ir man, naujai vyro ir moters pradėtai ir į šį pasaulį ateinančiai gyvybei. Mano tėvas tikriausiai buvo tas vyras, kuris nebuvo suinteresuotas papildomai rūpintis dar kažkuo „kitu“, neskaitant savęs, kada tam „kitam“ būtų reikėję kažką atplėšti nuo savęs ir pasiaukoti.

Kurį laiką šalia manęs buvo tik mama, bet greitai ji ištekėjo. Buvau dar visai maža, tačiau tai, ką teko išgyventi per tuos kelis jų bendro gyvenimo metus, niekada nepamiršiu. Naujasis jos vyras turėjo kažkokį lytinį nukrypimą, gąsdindavo mamą, keldavo jai kažkokius reikalavimus ir grasindavo jai tų reikalavimų neįvykdžius, „patvarkysiąs“ mane, mažą mergytę. Šis vyras man kėlė siaubą... Prisimenu jo dideles grublėtas rankas kaip jos lietė mano kūną, aš spardžiausi, rėkiau - manęs niekas negirdėjo... Grįžusi mama rado mane užsirėkusią ir iki raudonumo nutampytomis ausimis...

O vieną dieną jis mamos laukė su peiliu rankoje. Kai mama grįžo, jis ją sugriebė ir dūrė... Mama išsivadavo iš jo rankų, išbėgo į kiemą ir sukniubo kieme... Baltas sniegas nusidažė krauju...

Gydytojai išgelbėjo mamos gyvybę. Iškrypėlis vyras sėdo į kalėjimą. O mano, mažos mergytės atmintis šį vaizdą įsirašė į pasąmonę visam gyvenimui.

Augau. Brendau. Buvau labai negraži ir baikšti. Mokykloje iš manęs visi tyčiodavosi dėl mano apkūnumo. Labai dėl to pergyvenau, įgavau tam tikrų kompleksų puokštę. Baisus atrodė man šis pasaulis su kažkokia keista savo tvarka ir kažkieno diktuojamomis taisyklėmis. Slėpiausi nuo viso to knygų puslapiuose ir vis kažko ieškojau.

Po keliolikos metų mama susirado draugą ir vėl ištekėjo. Ji džiaugėsi, kad surado labai gerą, dorą žmogų, kad dabar laimė ateis ir į jos namus.  Džiaugiausi kartu su ja, tik visiškai nesupratau, kodėl tas „labai geras ir doras žmogus“ paliko savo žmoną, tris vaikus ir ryžosi naujos šeimos kūrimui. Kai šį klausimą uždaviau mamai, negalėjau suprasti ir jos atsakymo: „Tai kad ta jo žmona labai tikinti. Žmogus negalėjo su tokia gyventi...“.

Man, prisiskaičiusiai fantastinių knygų naivuolei atrodė, kad nei vienas išmintingas vyras, suvokiantis, kas yra ištikimybė ir įsipareigojimas, nepalieka jam Dievo duotos žmonos ir vaikų. Vidinė nuojauta kuždėjo man, kad ir šiai porai nebus lemta likti kartu „iki grabo lentos“.  Taip ir atsitiko: po kelerių bendro gyvenimo metų jiedu išsiskyrė.

Vienas iš mano kompleksų buvo šeimos neturėjimo kompleksas. Aš ŠEIMĄ supratau kaip du asmenis - vyrą ir moterį - Dievui ir žmonių akivaizdoje prisiekusius bei vienas kitam įsipareigojusius žmones ir jų meilėje gimusį kūdikį. Tačiau kadangi savo aplinkoje to nemačiau, vis dažniau pagalvodavau, jog visa tai tėra tik knygose jų autorių sukurtas kažkoks fantastinis pasaulis kažkokioje kitoje planetoje, bet ne šioje žemėje.

Pats didžiausias mano troškimas buvo turėti šeimą. Apie nieką kitą taip nesvajojau, kaip apie šeimą, gražius namus, o juose - vienas kitą mylinčius žmones. Manau, kad kiekvienam iš mūsų yra būdingas šis troškimas - mylėti ir būti mylimam.

Nebuvau pratusi prie komplimentų, todėl kai man, dvidešimtmetei naivuolei iš kaimo ir visiškai nepažįstančiai vyrų psichologijos buvo parodytas dėmesys gražuolio mėlynakio „princo“, įsimylėjau ir paskendau jo meilės glamonėse. Ir labai skaudžiai už šį savo naivumą sumokėjau. Mėlynakis „princas“ kaip netikėtai atjojo į mano gyvenimą, taip iš jo ir išjojo toliau ieškoti ir užkariauti dar neužkariautų žemynų...

Pajutau dar didesnį nepasitikėjimą savimi, aplinkiniais, pačia „meilės“ sąvoka, buvau pasimetusi. Ir galvoje, ir širdyje buvo visiška tuštuma ir nežinojimas, kuo gi šią tuštumą užpildyti. Pradėjusi nerimauti dėl šeimos nebuvimo, pasiduodavau trumpalaikėms draugystėms, įsimylėjimams, tokiu būdu realizuodama savo norus ir aistras. Galvojau, kad tikra Meilė, apie kurią rašo pasaulio genijai, nors ir turėtų egzistuoti mano planetoje, būti viso gyvenimo pagrindas, duota ne visiems žmonėms. Bet jeigu Gyvenimas žmogui duotas vieną kartą ir visam laikui, tai nejaugi su Meile turėtų būti kitaip?

Ištekėjau už tokio paties likimo kaip ir aš - žemai puolusio, pasiklydusio, pasimetusio, susigriovusio gyvenimą savo neatsakingais veiksmais žmogaus ir galvojau, kad du pasiklydėliai, suglaudę pečius kelsis ir kurs naują gyvenimą, šeimą. Tik ant kokių pamatų? O jų - tų pamatų - visai ir nebuvo. Pakilo audra ir namas sugriuvo...

Buvau girdėjusi, kad šventuose raštuose buvo rašoma apie kažkokį Izraelio Dievą, ne kartą priminusiam savo tautai per pranašus, kad Jis, Dievas, visada lieka pastovus, ištikimas, savo pažadui ir žmogui - savo Kūriniui. O aš ar jaučiausi esanti Jo kūrinys? Jei taip, tai ar neturėčiau pirmiausiai būti ištikima Jam, pasaulio Sutvėrėjui? O ar aš apie Jį kada nors ką nors žinojau? Ar aš Jį pažinojau kaip savo Dievą? O gal tikroji Meilė ir yra Ištikimybė savo artimui, tam pačiam artimiausiam, kurį Dievas davė Adomui - moteriai? Artimiausiam, paimtam iš Adomo šonkaulio... Mylėti savo artimiausią taip, kad jį pakelti ir nešti... Kaip kad tą šonkaulį, kol jis dar nebuvo išimtas...

- Adomai, kur tu esi?
- Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau.
- Kas tau pasakė, kad tu nuogas?
- Moteris, kurią Tu man davei.
- Moterie, kodėl tu taip padarei?
- Gyvatė mane apgavo.

Pirmasis vyras „nusiplovė rankas” ir vietoj ištarto „Dieve, nusidėjau dangui ir Tau. Atleisk man“, apkaltino savo artimą.

Pirmoji moteris taip pat „nusiplovė rankas“ ir užuot atgailavusi apkaltino žaltį.

Nenutrūkstanti kaltinimų, bet ne atgailos grandinė per kartų kartas…

Bet Dievas ieško žmogaus.

- Adomai, kur tu?
Ir Dieviškos Meilės šauksmas…
-   … rie!!!
- …te…
- Mo…

Staiga krūptelėjau ir sugrįžau į realybę. Sugrįžau iš kažko labai labai tolimo ir gilaus…
------------

…Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį”. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsakė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“

Stovėjau sutrikusi. Didysis Mokytojas manęs nekaltino ir nepasmerkė. Jis manęs pasigailėjo, nes matė visą mano vidinį pasaulį ir žinojo, kad taip elgiausi dėl savo neišmanymo ir netikėjimo. Jei vedama į šventyklą niršau ne tik ant savęs, savo skriaudikų ir paties Dievo, ir man atrodė, kad aš niekada negalėsiu jiems atleisti už man padarytas skriaudas, tai dabar, žvelgdama į Mokytoją, pajutau, kaip Jo atleidime ir begalinėje Meilėje ištirpo mano neatleidimas.

Viešpaties malonės dėka buvau išteisinta ir apvilkta visiškai nauju - dvasiniu drabužiu.

Labai įdėmiai žvelgiau į šį keistą Vyrą, Kuris buvo visiškai ne toks, kaip kiti vyrai. Ir Jo meilė buvo visiškai kitokia...

Jo mėlynose, skvarbiose akyse mačiau Dangų, mačiau dangiškojo Tėvo namus. Mokytojo lūpos tuokart jau nekalbėjo, bet Jo širdis sakė: „Aš, vyras, turiu tą pačią atsakomybę ištikimybei, kurią tau, moterie, žmonės užkrovė… Tavo problema, moterie, yra vidinė. Tavo nuodėmės - tavo vidaus pasaulyje. Tu supratai, kad negerai darei, kad tavo veiksmai yra nuodėmingi ir juos išgyvenai kaip didžiulį nusikaltimą. Tačiau dabar tu laisva. Aš, Dievo Sūnus, tau dovanoju laisvę. Eik ir daugiau nebenusidėk.“

Beribis dėkingumas Mokytojui užliejo mano širdį. Dėkingumas už tai, kad savo Meile Jis palietė mane ir išlaisvino iš nuodėmės vergijos, dėkingumas už tai, kad suteikė tvirtą pagrindą po kojomis, dėkingumas už tai, kad dovanojo naują gyvenimą ir viltį, dėkingumas už tai, kad atvėrė vartus į Amžinąjį gyvenimą. O Amžinasis gyvenimas - tai pažinti Jį, vienintelį tikrąjį Dievą ir Jo siųstąjį Jėzų - Mesiją (plg. Jn17, 3).