Vykdydami labdaros misiją ką tik buvote Filipinuose. Papasakokite, kokiais tikslais buvote išvykę? Ar vykote su didele grupe?
Ričardas: Pirminiai tikslai buvo labai abstraktūs - tiesiog prisidėti prie amerikiečių įsteigtos labdaros organizacijos „Hope centers“ ir padėti jiems pamaitinti vaikus. Ši akcija turėjo vykti apie dvi savaites. Iš Lietuvos vyko penki žmonės. Nuvykę prisijungėme prie trijų asmenų grupės iš JAV, taip pat buvo daug vietinių organizacijos savanorių. Dar ruošdamiesi kelionei supratome, kad tai bus „pasninkas“, apie kurį kalba pranašas Izaijas: „Ar ne toks pasninkas, kurį Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius, suteikite laisvę prislėgtiesiems, sulaužykite kiekvieną jungą. Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį, nesislėpk nuo savo paties kūno.“
Kaip kilo mintis tapti „Hope centers“ savanoriais? Be to, keliavote už savo pinigus... Kaip radote vieni kitus, tai yra kaip susiformavo jūsų grupė?
Ričardas: Pirmiausia reikėtų paminėti vieną žmogų: Andrius Markevičius yra geras mano draugas ir bičiulis, kuris 14 metų gyveno Filipinuose, susituokė su filipiniete, dabar gyvena Vilniuje, augina du vaikučius. Andrius yra „Hope centers“ darbuotojas. Jis ir pakvietė mane būti savanoriu. Įtraukti lietuvius į labdaringos misijos laukus - sena jo svajonė. O aš jau seniai svajojau nuvykti į Filipinus. Taigi mūsų abiejų svajonės susitiko ir labai gražiai „pasilabino“.
Aida: Vieną sekmadienį, po susirinkimo, Ričardas man užsiminė apie galimybę vykti į Filipinus. Prasitarė apie kelionę organizuojantį, daug metų ten gyvenusį Andrių, kelionės tikslus nusakė tik užuominomis. Jei būčiau žinojusi, kad Filipinuose reikės rauti dantis, ko aš labai nemėgstu, kažin ar smalsumas būtų nugalėjęs. Netrukus susitikome su Andriumi. Daugiau sužinojau apie „Hope centers“ organizaciją, jų veiklos kryptis, siekius ir globojamus vaikus.Turėjo vykti apie dešimt žmonių, bet keičiantis kelionės laikui, keitėsi ir kompanija. Likome dviese su Ričardu. Po kurio laiko sužinojau, kad prie mūsų prisidės Tadas ir visai prieš pat kelionę ryžosi važiuoti dar viena sesuo.
Tadas: Į šią kelionę važiuoti prikalbino Ričardas. Esu mąstęs apie savanorystę vienoje ar kitoje misijoje, mintys sukdavosi apie trečiojo pasaulio šalis. Tad pakalbintas ir kiek pasvarstęs, gan greitai sutikau. Manau, jog kiekvienas turime padėti ir patarnauti šalia esančiam. Mane visuomet stebina, kaip dažnai tik išvykus svetur ir ten padarius tam tikrus darbus, supranti, kiek daug galėjai atlikti būdamas savo šalyje, savo bendruomenėje, savo mieste.
Tikriausiai parsivežėte nemažai įspūdžių? Papasakokite plačiau: kuo ir kaip patarnavote žmonėms? Kaip į jus reagavo filipiniečiai? Kur gyvenote, su kuo bendravote?
Ričardas: Buvome labai arti žmonių, jų problemų ir rūpesčių. Tik atvykus, misijos vadovė Sue Yeager pasakė, kad svarbiausias žodis mums darbuojantis yra „flexibility“, t. y. lankstumas. Iš pradžių buvo nelabai aišku, ką reikės daryti, bet netrukus mes, skirtingi žmonės, tapome kaip vienos dėlionės dalys. Veikėme išvien, užpildydami vieni kitų spragas, vieningai. Pavyzdžiui, amerikiečiai turėjo atsivežę stomatologinės įrangos, bet tarp jų nebuvo stomatologo, o mūsų komandoje buvo stomatologė (Aida Šumskytė - red. past.), bet ji neturėjo instrumentų. Mes atvežėme vaikams dantų pastos, bet neturėjome dantų šepetukų, tačiau jų atsivežė amerikiečiai.
Aida: Įspūdžių tikrai labai daug. Pati kelionė buvo kupina visokių netikėtumų - viskas vyko visai kitaip, nei buvome suplanavę, tad tai išbandė mūsų kantrybę. Reikėjo išminties ir greitų sprendimų. Keturias dienas ilsėjomės Barakay saloje. Kai atvyko Andrius ir kita komandos dalis iš JAV, skridome į Mindanao salos šiaurinę dalį. Tai buvo pirmoji misijos diena, ir aš supratau, ko iš manęs tikisi misijos vadovai - buvo parūpinta visko, ko reikia dantų rovimo procedūroms. Nors, kaip minėjau, to labai nemėgstu, visgi neišvengiau... Teko imti senokai rankose laikytas reples ir pasitikėti Viešpačiu. Džiaugiausi, kad šalia buvo Ričardas ir Tadas. Tokių gabių ir sumanių asistentų reiktų paieškoti - jie nudirbo du trečdalius visų mano darbų. „Pasisekė“, - pagalvojau vakare, kai gražiuoju džipu važiavome į viešbutį. Kasdieną mūsų darbo vieta vis tobulėjo - atsirasdavo vis geriau pritaikytų daiktų: kėdė pacientui, kurią galima paaukštinti ar sumažinti, reguliuojama šviesa be šešėlio... Vos tik ištardavau, kokio instrumento reikia, ir jis tuoj pat būdavo mano rankoje. Dirbome lauko pavėsinėje, tad greitai pripratau prie daugybės smalsių stebėtojų, atidžiai sekančių kiekvieną judesį. Man labai patiko jų migdolo formos akys ir šypsenos. Labai stebėjausi neradusi nė vienos plombos: dantys arba sveiki, arba likę tik šaknys, arba atvirais nervais ir skaudantys. Jie žino vienintelį gydymo būdą - problemų keliantį dantį išrauti. Pamaniau, kad būtų naudinga paruošti paskaitėlę su nuotraukomis apie kasdienę dantų priežiūrą.
Filipiniečiai labai paslaugūs ir draugiški, ypač amerikiečiams. Mes taip pat jautėme didelį dėmesį ir prielankumą. Susidūrėme ir su apgavystėmis, bet kur jų nepasitaiko... Nustebino minios žmonių. Visur. Žmonių amžių sunku nuspėti. Daugybė vaikų laksto be priežiūros. Itin ekstremalus eismas gatvėse. Nesvarbu, ar būtų didmiestis, ar kaimelis - nesilaikoma jokių taisyklių. Jie įsivaizduoja, kad visada važiuoja pagrindiniu keliu. Kaskart, įsėdus į taksi, vairuotojas paglosto ant veidrodėlio kabantį rožančiaus kryželį, jį pabučiuoja ir persižegnoja, o atvežęs klientą į vietą tą patį padaro dar prieš paimdamas pinigus.Tadas: Įspūdžių parsivežėme pilnas kišenes - jos tokios pilnos, kad reikia laiko dar susigaudyti, kas ten jose pridėta. Atkreipiau dėmesį į žmones - jie labai atviri ir daug šypsosi. Nors patarnavome tikrai vargingose vietovėse, tačiau girdėjome daug juoko, matėme daug šypsenų. Tai itin krenta į akis atvykus iš jau rudeniškos nostalgijos apimtos Lietuvos.
Sužinojau savo ūgį ne Britų imperijos matavimo skalėje (6,3 pėdos). Žmonės lengvai pasakoja, kaip gyvena, kiek turi vaikų ir pan. Tad nereikia nustebti, jeigu ir patys būsite apipilti daugybe klausimų. Manęs dažnai klausdavo, koks mano ūgis, mat visos kelionės metu neteko matyti aukštesnių už mane žmonių. Dauguma filipiniečių man buvo iki peties ar dar mažesni, tad jaučiausi kaip filistinas.
Ar teko Filipinuose sutikti daugiau lietuvių?
Ričardas: Vienoje saloje išgirdome lietuviškai kalbant gatvėje, tačiau neužkalbinome, žinojome, kad čia du vaikinai, lietuviai, yra įkūrę nardymo ir buriavimo centrą. Tačiau su jais nesusitikome. Beje, su mumis keliavo dvi merginos, kaip turistės, - jų kelionės datos sutapo su mūsų, tad grįždami dalinomės įspūdžiais.
Tadas: Labai įdomu pastebėti, jog jei kalbėdami su jaunais filipiniečiais pasakydavau: „I’m from Lithuania”, jie nesuprasdavo, bet jei pasakydavom „I’m from Lietuva”, jie suprasdavo, iš kur mes. Lietuvą jauni žmonės žino ir greitai išvardija NBA žaidžiančius mūsų šalies krepšininkus: J. Valančiūnas, L. Kleiza. Krepšinis Filipinuose taip pat populiariausia sporto šaka. Turbūt būtų sunku rasti kitą šalį, kuri savo meile šiam žaidimui būtų tokia panaši į Lietuvą.
Buvote susitikę ir su Lietuvos konsulu?
Ričardas: Konsulą Romą (Romualdą Vildžių - red. past.) puikiai pažinojo Andrius Markevičius, kuris ir pats kurį laiką darbavosi konsulate. Būtent jam, Garbės konsului Romui, turėtume būti dėkingi, kad lietuviams nereikia Filipinų vizos. Apskritai Romo gyvenimo istorija verta atskiro pasakojimo: per 82 metus jam teko gyventi Lietuvoje, Vokietijoje, JAV, Filipinuose, bet šis žmogus neprarado ne tik meilės savo tėvynei, bet ir puikiai kalba lietuviškai su vos juntamu akcentu.
Aida: Su konsulu susitikimą suorganizavo Andrius. Atvykę prie buto durų pamatėme didžiulį herbą su užrašu Lietuvos Respublikos Konsulatas. Nedideliame kambaryje buvo keturios didelės vėliavos, prie lango augo didelis žalias augalas ir bėgiojo lojantis mažas šuniukas. Atrodė labai jauku, supratau, kad šis žmogus myli gamtą. Konsulas Romualdas Vildžius kalba gražia lietuvių kalba, aš neišgirdau jokio akcento. Giedros nuotaikos ir juokauti mėgstantis žmogus - vis rasdavo progą į pokalbį įterpti smagių istorijų. Džiaugėsi, kad atsirado galimybė pakalbėti lietuviškai. Maždaug valandą paviešėję ir nusifotografavę atminimui, išvykome.
Jūsų kelionė sutapo su šį kraštą užklupusia audra. Ačiū Dievui, kad nesutapo kelionės ir taifūno maršrutai... Ar nebuvo baisu? Ričardas: Baisu visai nebuvo. Apie taifūną sužinojome iš naujienų agentūrų bei artimųjų žinučių. Visgi mūsų misiją Dagupano mieste (250 km į šiaurę nuo Manilos) teko nutraukti - per pusvalandį turėjome susikrauti daiktus ir anksti ryte skubėti į sostinę. Jei būtume delsę, dėl stipraus vėjo būtume negalėję automobiliu pasiekti Manilos, o vėliau ir išvykti iš šalies. Laimei, mūsų ir taifūno keliai nesusikirto.
Aida: Taifūnas Joglanda (taip taifūną vadino vietiniai) dar prieš pasiekdamas Filipinus parodė savo išskirtinumą: TV programos ir laikraščiai pirmuosiuose puslapiuose skelbė taifūno nuotraukas ir perspėjimus apie grėsmę, jo jėgą ir keliamą pavojų. Nerimo būta, bet jis daug kartų buvo mažesnis už tą, kurį aš patyriau prieš kelionę. Didžiausia ir grėsmingiausia žinia mus pažadino vieną rytą, kai turėjome vykti į vietovę, kur buvo numatytas paskutinis mūsų misijos etapas. Labai to laukėme, nes išvakarėse jau apsilankėme vaikų bažnyčioje, tad diena turėjo būti ypatinga. Bet taifūnas pakoregavo mūsų planus - pabijoję, kad taifūnas nepakeistų krypties ir potvyniai nesutrukdytų mums nuvykti į Manilą, anksti ryte išvykome. Kilo vėjas, palmės siūbavo, pradėjo lyti, keliuose daugėjo mašinų. Maniloje buvo paskelbtas antrojo laipsnio pavojus (didžiausias yra ketvirto laipsnio pavojus). Naktį, kai žvelgiau pro viešbučio langą, siūbuojančios nepaprastai gražios palmės dar nebuvo vėjo sudraskytos. Dvyliktame aukšte esančio kambario langus sudrebindavo tik pavieniai gūsiai. Rytas taip pat buvo pakankamai ramus. Rimtesnių grėsmių nepatyrėme, tik apgailestavome dėl to paskutiniojo suplanuoto misijos pusdienio. Jautėmės lyg ko būtų pritrūkę, lyg taško sakinio gale. O gal tai raginimas dar sugrįžti, nepamiršti šios šalies.
Tadas: Baisu nebuvo. Paprastai tokios stichijos baisios, kai matai jų padarinius, o to mums regėti neteko. Tas siautęs taifūnas sukėlė sukrečiančių padarinių, - telieka palaikyti ir melstis už žmones, kurie atsidūrė tokioje beviltiškoje krizėje.
Aida, užsiminei apie vaikų bažnyčią. Papasakok plačiau, kas tai per bažnyčia? Ar teko daugiau pabendrauti su tikinčiais filipiniečiais, lankytis jų bažnyčiose?
Prieš paskutinį misijos dienos vakarą važiavome į vaikų bažnyčią. Sužinojau, kad ten renkasi vaikai, remiami Vilties centro. Jiems sudaromos sąlygos lankyti mokyklą; jie kartą per dieną maitinami, gauna uniformą ir nuvežami iki mokyklos. Kiek pamenu, ten surinkti vaikai iš labai skurdžių šeimų. Kokie atrankos kriterijai-nesužinojau, tik paaiškėjo, kad vienam vaikui per metus reikia skirti mažiausiai 270 dolerių.
Takeliu tarp skurdžių namelių, tiksliau būtų lūšnelių, patekome į nedidukę salę, pilną vaikų. Visokio amžiaus jie buvo, nuo šešerių iki penkiolikos. Smalsūs ir besišypsantys. Susirinkimas prasidėjo šlovinimo giesmėmis. Vėliau vaikai iš salės pašoko keleta šokių. Sveikinimo kalbos mums, paaukojimai, pamokslas ir skaniausia vakarienė svečiams. Žodžiu, kaip ir visose protestantiškose suaugusiųjų bažnyčiose . Su visais atsisveikinome tardami iki rytojaus. Rytojaus laukėme kaip niekad, bet jis nusikėlė į tolimesnę ateitį.
Tikintys žmonės mus supo visą laiką. Iš bažnyčių savanoriai mums padėdavo dienos metu. Sterilizavo instrumentus, dalino vaistus, skirstė pacientus specialistams, tvarką prižiūrėjo, vertėjavo. Labai man patiko, kai visą dieną mūsų sukurtoje „poliklinikoje“ skambėjo šlovinimo giesmės, buvo meldžiamasi už ligonius.Kai atvykome į Manilą,sekmadienio rytą buvome „Vynuogyno“ bendruomenės susirinkime.
Ar planuojate vykti ateityje?
Ričardas: Dar būdami Filipinuose mąstėme ir dalijomės svajonėmis vėl apsilankyti Vilties centruose. Šios kelionės metu įgijome patirties, tad tikrai norisi ją naudoti, o taip pat raginti prisijungti ir kitus mūsų draugus.
Aida: Jau skrendant namo kilo daug minčių ir idėjų, kaip kitą kartą galėtume dar daugiau pasitarnauti ir padėti vargstantiems. Norėjosi duoti daugiau, nei šįkart pavyko.
Tadas: Visgi konkrečių planų dar nekuriame. Reikia dar apdoroti esamą minčių srautą, sudėlioti viską į vietas. Žinoma, būtų smagu svečiuojantis svetimoje šalyje ten ir pasitarnauti.
Labai dėkoju už pokalbį.
Kalbino Aurelija Umbrasienė
Nuotraukos Aidos Šumskytės bei Pong Balinquit
_64x64_9de.jpg)
