Patenkintas troškimas - gyvybės medis
Neišsipildanti viltis mus numarina, o išsipildęs troškimas lyg sugrąžina į gyvenimą. Koks džiaugsmas apima, kai po ilgo ir skausmingo laukimo viskas ima keistis į gera. Mums lyg sparnai užauga, norisi skristi padangėmis ir visiems šaukti, koks Viešpats geras ir ištikimas.
Tai lyg Marijos giesmė Magnificat: Mano siela šlovina Viešpatį, ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę <...>, nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas! (Lk 1, 46-48). Kai savo akimis regi neįmanomus pasikeitimus, tie išgyventi stebuklai tave įkvepia, sustiprina tavo tikėjimą, pagimdo dėkingumą, suteikia jėgų gyventi. Ne tu išaukštintas, bet Viešpats. Tačiau keisčiausia tai, kad kartu su ilgai lauktu atsakymu ateina ir... nenumatytas vargas. Taip, vargas, tik jis savotiškai kitoks - malonus. Kad tai geriau suvoktume, pažvelkime į kelias gyvenimiškas situacijas.
Vestuvės
Daugelis jaunų merginų svajoja sutikti savo svajonių princą, o princas - užkariauti mylimosios širdį. Prabėga nemažai dienų, kol svarbus troškimas sutikti gyvenimo draugę (-ą) išsipildo.
Nors labai norėjau turėti šeimą, man pačiai jos teko laukti dešimt metų... Tuomet aplinkiniai visaip spaudė, ragindami greičiau kurti šeimą, bet aš aiškiai suvokiau, koks svarbus šis sprendimas. Mąsčiau, kad geriau dar palauksiu kelerius metus, nei paskui penkiasdešimt metų kentėsiu, gyvendama su nemylimu vyru - juk nesiskirsi... Bet tuo metu pasirodė ir mano būsimasis vyras, kuriam aš priešinausi net ketverius metus. Kodėl? Ogi dėl savo „tautiškų, lietuviškų" supratimų. Mat jis - lenkas, o aš laukiu lietuvio... Giliai pasikrapščiusi širdyje aptikau, kad jei princas atjotų iš užjūrio, tai priimčiau, bet vietinis lenkas ar rusas - ne, jokiu būdu. „Ot, kvailystė...", - pasakysit. Bet man pamatyti jaunuolio širdį trukdė būtent tokie neteisingi supratimai (tai kartu ir tautos istoriniai momentai, kurių net neįtartum turintis). Štai dėl tų supratimų ir teko pakentėti, belaukiant troškimo išsipildymo. Juk Viešpats čia visai niekuo dėtas - atvirkščiai, Jis apšvietė mano akis ir galiausiai palaimino, suteikdamas laimingą santuoką su mylimu ir tikinčiu žmogumi.
Pagaliau buvau laiminga mergina, sutikusi savo princą. Gerai pamenu, kaip vestuvių dieną susituokusios poros linkėdamos vis įterpdavo „kalambūrą" - „Kai bus sunku,..." Niekaip nesupratau, apie ką jos šneka. Juk pagaliau išsipildė pažadas - aš išteku! Viešpats palaimino ir esu be galo laiminga. Taip, tuo metu nenorėjau suprasti, kad palaiminimas savyje atneša ir dalelę skausmo. Tik vėliau tai suvokiau, kai prasidėjo kasdienybė ir vienas kito kampų šlifavimas, kurį galėtume pavadinti „derinimusi". Ne vienas psichologas teigia, kad vestuvės yra stresas, nes tu pereini į naują, nepatirtą gyvenimą - viskas dabar jau bus kitaip. Tavęs laukia daug asmeninių netekčių, brangių mergaitiškų iliuzijų dužimo, nes susidursi su kitokiu, vyrišku (o vyrai - su moterišku) pasauliu. Ir tuomet kils nuostaba: „Na, kaip jis (ji) manęs nesupranta?" Bet nenusimink. Tuomet prisimink, kaip ilgai troškai šio palaiminimo. Ir prisipažink - juk šiandien tu laiminga (-as)...
Vaikelio laukimas
Natūralu, kad sukūrę šeimą mes trokštame susilaukti vaikučių. Vieniems tai pavyksta greičiau, kitiems užtrunka ilgiau, o tretiems tai virsta neišsenkančia kančia. Tu jau laimingas, kad esi mylimas, reikalingas sutuoktiniui, bet, o varge, negali sulaukti taip trokštamo kūdikio... Tas skausmas taip kankina, ypač kai matai kitas laimingas motinas besilaukiančias ar laimingai auginančias mažylius. Tai lyg nuolatinis nebylus priekaištas, kad esi nevaisinga... (O galbūt jau turi vieną atžalėlę ir tau taip saldu ją auginti, kad norėtum daugiau vaikučių, bet kažkodėl jų nėra...) Tokį skausmą išgyveno ir pranašo Samuelio mama Ona. Ji ilgai laukė palaiminimo, bet jis niekaip jos neaplankė, kol galiausiai moteris iš nevilties ir agonijos dūžta prie Viešpaties kojų - ji taip stipriai išgyvena savo sielvartą, kad kunigas ją palaiko girta. Štai koks didelis sielvartas sukausto moters širdį... Tačiau Viešpats ištikimas - Jis išklauso jos maldą ir gimsta stebuklas - ilgai lauktas Samuelis.
Kaip dažnai ir mes, sulaukę kūdikėlio, patiriame naujus iššūkius, kuriuos pavadinčiau maloniais vargais. Tai pykinimas besilaukiant, bemiegės naktys, nenumaldomas vaiko verksmas valandų valandomis, kai užpuola pilvo diegliai, įvairios mūsų baimės dėl mažiausio kūdikėlio spuogelio ar rimtesnės vaiko sveikatos problemos. Tačiau visa tai ištveriame, pakeliame, nes... labai troškome, norėjome to mielo kūdikėlio.
Nors vargas malonus, vis dėl to tai - vargelis. Kas žino, gal dėl to ir leido Viešpats ilgai laukti, kad nepalūžtume, o džiaugtumės kiekviena dovanota diena?
Naujas būstas
Net mažiausias vabaliukas gamtoje turi savo namelius, kuriuos rūpestingai stato ir saugo. Jau nekalbant apie mus, žmones: kad galėtume kurti gyvenimą, mums reikalingi namai. Dažnai augant vaikų skaičiui nenoromis susimąstome apie didesnį būstą, geresnes gyvenimo sąlygas - juk visiems reikia sutilpti po vienu stogu. Vieni didesnį ar mažesnį turtą paveldi iš tėvų ir greičiau susikuria namus, kiti patys turi tuo pasirūpinti, todėl kartais tai skausmingai užtrunka, nes tam reikia nemažai pinigų. Laikui bėgant tos keturios buto sienos, talpinusios tave vieną, tampa skausmingai per ankštos keturiems, penkiems ar šešiems pagausėjusios šeimos nariams. Ir tai ne kažin kokia nereali svajonė - tai būtinybė! Nejaugi Viešpats nemato ir nežino, kaip aš kenčiu, neturėdama savo ramaus kampelio, kur galėčiau pabūti su savimi ir su Tavimi, Viešpatie? Kai šonas trina šoną, kyla nuolatiniai barniai ir ramybė lieka tik trokštama siekiamybė. Tai kankina. Tačiau ir šioje beviltiškoje situacijoje Viešpats laukia, kada sudužę ištarsime: „Nebegaliu. Viską išbandžiau, bet nesiseka. Jei Tu, Dieve, nepadėsi, aš nesugebėsiu išspręsti šios situacijos".
Galbūt tuomet netikėtai pažiūrėsi laidą „Bėdų turgus" ir suprasi, kaip vis dėlto gerai gyveni, palyginus su kitais vargstančiais, o galbūt laikui bėgant iš Dievo malonės situacija ims keistis.
Pagaliau jūsų šeima kraustosi į naują būstą! Rodos, taip lauktas troškimas išsipildė. Dabar prasideda darbai darbeliai - malonūs įsikūrimo rūpesčiai. Beje, jie kartais vargina, kartais galva plyšta nuo naujų rūpesčių... Bet vis tiek tai kvepia nauju gyvenimu, nauja gyvenimo kokybe. Na ir kas, kad dar nėra laiptų, o aplink maži vaikai rėplinėja, na ir kas, kad porą mėnesių nėra vandens, o atėjus žiemai dar nėra karšto vandens. Na ir kas, kad aplink vien dulkės ir dar trūksta virtuvės baldų, o šeima miega ant žemės... Viską šiaip ne taip ištveriame, nors tenka ir susirgti nuo nepatogumų ar paaimanuoti, kada gi visi tie kraustymosi darbai pasibaigs. Ir vėl mus aplankė troškimo išsipildymas - su savo maloniu vargeliu. Žinoma, galiausiai mes pamirštame tuos vargus ir džiaugiamės pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis.
Sveikata
Kol esi jaunas, retai susimąstai apie sveikatą. Atvirkščiai, net nesupranti, ko tie tėvai vis perspėja ja rūpintis. Tau atrodo, kad amžinai būsi jaunas ir, žinoma, sveikas, koks esi dabar. Bet, deja, gyvenimo realybė ta, kad mes senstame - norime to ar ne. Tad ir sveikatos sutrikimai tampa vis dažnesnis reiškinys mūsų gyvenime, ypač atšventus keturiasdešimtmetį. Tuomet labiau imi suvokti senus žmones ir jų negalias bei troškimą būti sveikam.
Pagalvokime, ką jaučia sergantis, neįgalus žmogus. Visų pirma, jis labai kenčia. Antra, jaučiasi visuomenės atstumtas, nes nebegali atlikti elementarių darbų, jam reikalinga pagalba. Gerai, jei žmogus dar gali savimi pasirūpinti, o jei ne? Prisiminkime žmogų prie Betezdos tvenkinio - jis 38-erius metus serga ir jam niekas nepadeda (negali įkelti į tvenkinį). Jo gyvenimas - ištisa kančia... Kokia jo gyvenimo prasmė? Kam jis reikalingas? Kenčia ir numirti negali. Jo akyse tik neviltis. Bet ne Jėzaus. Štai pasirodė Viešpats - Jis yra šio ligonio atsakymas. Įvyksta neįtikėtinas stebuklas - žmogus pasveiksta! Panašiai pasveiksta ir kitas žmogus, nuo gimimo buvęs luošas ir sėdėjęs prie šventyklos vartų, kai pro šalį ėjo Petras su Jonu. Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok! (Apd 3, 6).
Mes džiūgaujame drauge su tais žmonėmis, bet truputį stabtelėkime ir pamąstykime apie pasveikusiuosius - apie tuos, kurie šitaip stebuklingai sulaukė savo troškimo išsipildymo. Juk jų taip pat laukė... malonus vargas. Visų pirma, keičiasi jų gyvenimo būdas. Jie gali vaikščioti, vadinasi, ir dirbti. Pradžioje artimieji džiaugte džiaugiasi stebuklu, bet ilgainiui pradeda reikalauti, kad šis žmogus imtųsi darbo, išmaitintų šeimą - juk jis sveikas ir gali dirbti.
O kaip mąsto buvęs ligonis: „Ar tiek metų nedirbęs aš sugebėsiu? Gyvenimas nubėgo į priekį, aš stipriai atsilikau..." Kiek daug jam reikia jėgų, kad nugalėtų vidines baimes vėl nesusirgti, ir kiek daug reikia vidinių pastangų grįžti į visavertį gyvenimą, kurį jam dovanojo Dievas. Štai tau ir nauji iššūkiai, sulaukus taip trokštamo stebuklo.
Darbas, studijos
Turėti darbą, ypač šiais krizės laikais, - didelė vertybė, ypač jei jis mėgiamas. Jei turi darbą, gali išlaikyti šeimą. Neturi darbo - kenti, ieškai įvairių galimybių užsidirbti, kai kurie žmonės emigruoja, negalėdami Lietuvoje išmaitinti savo šeimos. Neseniai gavau vienos moters laišką, kuriame ji rašo: „Daug padorių žmonių mūsų bažnyčioje, mano laiptinėje, aplink darbe ir gyvenime labai vargsta, tiesą sakant, vos galą su galu suduria. Pažįstu žmonių (krikščionių), kurie gyvena ant bado ribos, neturi net pinigų vaistams, suka galvą, kaip išmaitinti vaikus vasarą, kai negaus maitinimo mokykloje". Išties kankinamai skaudu, kai badas į akis žiūri. Toks žmogus paprastai džiaugiasi gavęs nors ir menką darbelį.
Pamenu, kaip vienais metais mano mama gavo darbą poliklinikos registratūroje. Kadangi jau buvo pensininkė, jai šis troškimo išsipildymas tapo nemažu iššūkiu, mat reikėjo mokytis dirbti kompiuteriu. Apskritai pagyvenusiam žmogui naujas darbas gali atnešti naujų vargelių: reikia mokėti vairuoti automobilį, mokėti anglų kalbą ar kt. Kiekvienam - ir jaunam, ir senam - naujos pareigos yra kartu ir naujas iššūkis, naujos baimės, ar sugebės susidoroti.
Panašiai yra ir su studijomis. Galbūt jaunas žmogus svajoja apie mėgstamą specialybę ir gyvenimo perspektyvą ją įgijus. Tačiau, savo apmaudui, neįstoja, neišlaiko egzaminų. Troškimas mokytis aukštojoje atsideda dar metams.
Atrodo, kad viskas sustoja. Bet jei esi išmintingas ir laiko neleidi veltui - žiūrėk, sėkmė nusišypso kitais metais. Tu jau studentas! Įkopei į viršukalnę, bet dar nenugalėjai, priešaky dar laukia daug darbo: kruopštaus kasdienio studijavimo, skaitymo, referatų rašymo, egzaminų laikymo. Štai tau ir troškimo išsipildymas! Argi nesvajojai? Svajojai, tik nežinojai, kad bus taip sunku, o kartais gal net nuobodu... Tai nauji iššūkiai, nauji malonūs vargeliai, kad išsipildęs troškimas duotų vaisių.
Atgimimas Kristui
Kai atgimstame į Dievo karalystę, trokšte trokštame šiuo gyvenimo džiaugsmu pasidalinti su artimaisiais. Ir koks sielvartas sukausto, kai esame atstumiami, paniekinami, pažeminami. Praėjo ne viena diena ir ne vieneri metai, bet tavo artimieji dar kreivai žiūri į bažnyčią, kurią lankai, į tavo naujus draugus ar naują veiklą. Tai skaudina ir kankina. Ypač sunku tiems, kurie gyvena santuokoje su netikinčiu sutuoktiniu, kuris ne tik burnoja, bet dar ir geria... O Biblija ragina ieškoti būdų, kaip santuoką išsaugoti. Kokia kančia! Norisi pabėgti, bet negali. Belieka tik dužti prie Viešpaties kojų ir laukti Jo, laukti...
O galbūt tavo paties vaikai, užaugę krikščioniškuose namuose, skaudina tave savo elgesiu, rinkdamiesi nekrikščioniškas vertybes. Tuomet labai paguodžia Augustino mamos malda - ji išmeldė savo sūnų Dievui.
Kai tavo artimasis atsigręš į Dievą ir ims sekti Kristumi, nesistebėk, kad jo nebus, kaip įprastai, namie. Ne, jis vakarais bėgs į bažnyčią, namų grupelę ar puls patarnauti silpnesniam. O tavo įtikėjęs Kristų vaikas galbūt pasirinks kitą bendruomenę. Tuomet tave aplankys naujas džiaugsmas, bet ir nauja patirtis. Jis nebepriklausys tau, jis - Viešpaties. Tavo troškimas išsipildė, bet ir šiek tiek suglumino.
Laisvė
Pati didžiausia žmogaus ir tautos vertybė žemėje - laisvė. Laisvė gyventi pagal savo vertybes, laisvė išpažinti savo tikėjimą, laisvė būti savimi, pačiam kurti savo gyvenimą ir už jį atsakyti. Tokios laisvės trokšta kiekvienas vergas, kiekvienas kalinys, kiekvienas pavergtasis dvasia ir kūnu.
Prieš daugelį metų žydų tauta kentėjo baisią vergystę Egipte: žmonės sunkiai dirbo, jų ką tik gimę sūnūs buvo žudomi, o patys neturėjo jokių teisių. Ir štai Viešpats pagaliau išgirsta ir įspūdingai atsako į tautos šauksmą, šimtmečių troškimą išeiti į laisvę, į Pažadėtą žemę. Tauta mato begales stebuklų, trys milijonai išeina į laisvę. Pažadėtąją žemę jie galėjo pasiekti per keturiasdešimt dienų, bet, deja, jiems teko klaidžioti keturiasdešimt metų!
Jiems buvo sunku pakęsti dykumos sukeltus vargus ir galiausiai jie pamiršo visus Dievo stebuklus. Murmėjimas, nepasitenkinimas užgožė tikėjimą, nedėkingumas - nuolankią poziciją prieš Visagalį. Gaila, kad išėję iš Egipto, sulaukę Viešpaties aplankymo, jie taip ir neišvydo pažado išsipildymo, tai regėjo tik jų vaikai.
Ar tai ne perspėjimas mums? Sunku gyventi dykumoje, bet nemurmėkime, tai juk laikina...
Taip ir mes, lietuviai, prieš dvidešimt dvejus metus tapome laisvi - išsipildė didžiausias tautos troškimas. Tačiau šiandien sunku gyventi laisvėje, nes dar daug ko trūksta. Norisi murmėti, nepasitenkinti valdžia, kaltinti kitą. Bet supraskime, kad gavę tokį didelį troškimą - laisvę, gavome ir truputį nepatogumų, vargelių, kurių išvengti neįmanoma... Keiskimės, kol nevėlu.
***
Troškimų esti įvairių - visų nepaminėsi. Bet kai mums sudužus jie ima pildytis, nepamirškime, kad juos lydi malonus vargas. Tuomet būkime dėkingi Dievui, nemurmėkime, prisiminkime, kad gavome tai, ko taip troško širdis.
Kaip atrodo murmantis Jėzus? Net neįsivaizduojame, nes Jis toks niekada nebuvo. „Ne mano, bet Tavo valia, Tėve", - skausmingai skamba Jo lūpose. Atsakytos maldos ir išsipildę troškimai sustiprina mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu - tai mums būtina. Bet nepamirškime, kad kai Viešpats atsako į mūsų maldas, Jis nepatraukia kryžiaus, ragina jį nešti kasdien. Būkime kaip Jėzus. Ir šiandien Jis mus kviečia: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva (Mt 11, 28-30).
_64x64_9de.jpg)
