Tačiau kuriuos iš jų tėvais pavadintume dar ir natūralia šio žodžio prasme? Abraomas Biblijoje vadinamas tikinčiųjų tėvu. Tačiau būtent Abraomo tėvystėje, tėvo ir sūnaus santykyje, tikėjimo pavyzdys atsiskleidė ryškiausiai. Sekundei pamirškime Abraomą ir pasvarstykime, kaip turėtų atrodyti universalus idealaus tėvo pavyzdys? Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti visų tėvų tėvas? Rūpestingas? Išmintingas? Pasiaukojantis? Įkvepiantis?.. Ar tokiu tėvu buvo Abraomas? Koks yra Abraomo tikėjimo pavyzdys, kuris buvo pavaizduotas santykyje į jo sūnų Izaoką?
Įspūdingiausias Abraomo tikėjimo poelgis aprašytas Pradžios knygos 22-ame skyriuje. Autoriaus stilius nėra toks jaudinantis, kaip įvykių vyksmas. Tai gali priblokšti šiuolaikinį skaitytoją, nes turinys yra neįprastas. Ne visai moralus bendražmogiška prasme. Kažkas gal pasakytų - nehumaniškas. Pasakojimas dėstomas tiesiai ir konstruktyviai, bet už teksto formos - vieno tėvo gyvenimo audra.
Veiksmas prasideda svarbia įžanga: Po šių įvykių Dievas mėgino Abraomą (22, 1). Skaitytojas supažindinamas su dviem reikšmingom aplinkybėm.
Pirma, autorius ženklina naują istorijos puslapį - „po šių įvykių...". Čia pat iškyla klausimas - po kokių įvykių? Anot ESV Study Bible, Pradžios knygos istoriją galima padalinti į dvi dalis. Pirmuose 11-oje skyrių aprašomos žmonių giminės, daugelio kartų eilės. O nuo 11-o skyriaus pabaigos pasakojimas telkiasi ties 4-iom kartom ir tam skiriami likusieji 39 skyriai. Tai kalba apie išskirtinį šių 4-ių kartų vaidmenį. Ši giminės grupė prasideda Abraomu. Kaip vėliau sužinome - žydų ir Dievo tautos protėviu. Biblijos istorijoje Abraomas pasirodo iš stabmeldiškos aplinkos (Jozuės 24, 2). Būdamas 75-ių (Pradžios 12, 4) Abraomas palieka savo namus ir iškeliauja į nežinią, palaikomas vien tik Viešpaties pažadų. Pradžios 11-22 skyriuose aprašoma Abraomo kilmė, šeima ir jo tikėjimo kelionė. Tačiau 22-o skyriaus istorijai skiriamas atskiras dėmesys. Tai, kas vyko anksčiau, keičia naujas pasakojimas, kuris prasideda „po šių įvykių". Antra, tolesnė mintis atskleidžia visos istorijos pagrindą - Dievas mėgino Abraomą (22, 1). Skaitytojui pranešama, kad visas pasakojimas yra Dievo sumanymas, per kurį išmėginamas Abraomo tikėjimas. Tačiau norėdami geriau pažinti Abraomą, turime prisiminti, kad jis to nesuvokia. Jo situacijoje antra eilutės dalis neegzistuoja. Bent jau ne taip aiškiai.
Kaip rašoma ankstesnėse istorijose, Abraomas buvo ateivis ir svetimšalis tose vietovėse, į kurias Viešpats jį pašaukė. Su žmona Sara jie negalėjo susilaukti vaikų - palikuonio, nors abu jau buvo senyvo amžiaus. Saros iniciatyva, per tarnaitę gimęs sūnus Izmaelis, išvaromas iš namų (Pradžios 21, 10-11). Abraomui pasakoma - Izmaelis nebus paveldėtojas. Viešpaties pažadai skirti Izaokui - jų vieninteliam su Sara gimusiam vaikui: Savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais (Pradžios 17, 21, t.p. 17, 16.19). Nėra jokių dvejonių dėl Viešpaties pažado: Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys (21, 12). Atsarginio plano nėra. Izaokas yra vienintelė ateities viltis. Abraomui ta viltis buvo saugiausioje įmanomoje vietoje. Jos garantas yra Viešpats. Iki šios akimirkos.
Viešpats kreipiasi: Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šali, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu! (22, 2). Dievas nepamiršta pažadų, Jis parodo, kad supranta, jog tai vienintelis Abraomo sūnus. Jis parodo, kad mato, jog Abraomas myli savo sūnų. Tačiau nepaisant logikos ir dėsningumo, Viešpats jam sako tai, dėl ko Abraomas pavirstų tėvu pabaisa, ne visų tėvų tėvu, o visų tėvų monstru. Kaip pastebi vienas klasikinių Biblijos komentatorių Matthew Henry, Abraomas turėjo ne tik sudeginti sūnų, bet nužudyti paaukodamas - dievobaimingai ir iškilmingai. Laikantis tam tikro ceremoniškumo, ritualo.
Bet Abraomas nedelsia, nebando nors kiek harmonizuoti artėjančio košmaro. Abraomas vykdo Viešpaties žodį: Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir išėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs (22, 3). Nuo šio momento, kaip niekad anksčiau išryškėja pasakojimo emocinis sausumas. Jei nebūsime dėmesingi, tekstas gali nuskambėti beveik rutiniškai. Visiška priešingybė Jobui, kuris išgyvendamas didžiausią gyvenimo sukrėtimą, ieškojo žodžių, kurie galėtų nors kiek išreikšti vidinį skausmą: O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus! Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius (Jobo 6, 1-2). Tačiau apie Abraomą mes žinome tik tiek, kad jis „prisiskaldė malkų deginamajai aukai". Palaukite... prisiskaldė malkų deginamajai aukai? Tik pagalvokite kokio tirštumo emocijas turi išgyventi mylintis tėvas, kuris skaldo malkas „deginamajai aukai" - savo sūnui. Jei kas nors nori būti ateistu, tai yra ypatinga proga. Štai priežastis!.. Tačiau neskubėkite, tai dar ne visa istorija.
Abraomas keliavo į Morijos šalį. Kiekvienas asilo žingsnis buvo Abraomo tikėjimo žingsnis. Diena po dienos. Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą. Abraomas tarė savo jaunuoliams: „Pasilikite čia su asilu, o mes su sūnumi nueisime ten ir pagarbinę sugrįšime pas jus" (22, 4-5). Sunku nuspėti, ką tiksliai galvojo Abraomas sakydamas, kad „mes su sūnumi... sugrįšime". Galbūt jis tikėjo, kad Dievas Izaoką prikels, kaip laiške Hebrajams šį įvykį komentuoja Naujojo Testamento autorius: Jis (Abraomas) suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties (11, 19).
Nuo 9-os mūsų teksto eilutės istorija pasiekia aukščiausią įtampos laipsnį: Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro. Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų (22, 9-10). Daugelis žmonių atėję iki šio taško jaustųsi padarę viską. Čia kelias baigiasi, toliau tik bedugnė, beprotybė. Tačiau ne Abraomui. Jo tikėjimas skrodė sveiko proto ribas. Jis teisingai suprato Dievo žodį. Kadangi pats esu tėvas, negaliu suvokti kaip tai įmanoma, - surišti sūnų, uždėti jį ant aukuro ir užsimoti peiliu, kad išpildyti Dievo valią... Tačiau čia Dievas jį ir sustabdė: Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: „Abraomai! Abraomai!" Tas atsakė: „Aš čia!" „Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus" (22, 11-12).
Nepaisant vienintelės prasmingesnės istorijos atomazgos, Viešpaties atsakymas skamba paslaptingai. Ką gi sužinojo Dievas? Ką Tu, Dieve, sužinojai, ko nebūtum žinojęs iki tol? Kodėl tokiu būdu reikėjo tai sužinoti? Pastorius Timas Kelleris komentuoja, kad Dievas panorėjo, kad mes pasakytume - „dabar mes žinome". O ką gi mes žinome?
Verskime tūkstantį Biblijos puslapių į priekį. Į Naujojo Testamento pradžią. Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo Sūnaus, kilmės knyga (Mato 1, 1). Štai mūsų geroji žinia - Kristus yra Abraomo palikuonis. Dar iki Abraomo ir net iki pasaulio sutvėrimo Dievas buvo numatęs savo Sūnų: Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą (1 Petro 1, 20). Mes sužinome, kad Abraomo istorijoje Viešpats pavaizduoja numatytojo Kristaus - Viengimio Dievo Sūnaus - modelį. Priartinus Abraomo istoriją, pasakojimo linijos pasirodė esančios punktyrinės. Jomis turės būti nubrėžta didingiausia Tėvo ir Sūnaus santykių istorija.
Abraomas keliavo į Morijos šalį. 2 Kronikų 3, 1 skaitome: Saliamonas pradėjo statyti Viešpaties namus Jeruzalėje ant Morijos kalno. Manoma, kad tai ta pati vieta Jeruzalėje (t. p. Pradžios 22, 14). Galimas dalykas, kad tai ta pati vieta, kurioje viename iš kalnų buvo paaukota Didžiausia Auka. Jau pačioje istorijos pradžioje mes sužinome, kad Dievas mėgino Abraomą. Dievas neturėjo ketinimo pareikalauti smurtinės Izaoko mirties. Tačiau tokia intencija buvo Dievo Sūnui. Galbūt viename iš tų kalnų, į kurį Abraomas vedė Izaoką.
Taigi, po viso to, ką pasakėme, ką gi mes žinome? - Tai, kad Tu, Viešpatie, nepagailėjai mums savo vienintelio sūnaus (plg. Pradžios 22, 12). Izaokas buvo išpirktas. Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmokšnį. Jis paėmė jį ir aukojo deginamąją auką savo sūnaus vietoje (22, 13). Avinas buvo numatytas Abraomo sūnaus vietoje. Dabar mes žinome, kad Dievo Sūnaus vietoje avino nebuvo. Kristus tapo Morijos kalno avinu.
Viešpats nepareikalavo Abraomo sūnaus, bet atidavė savąjį. Abraomo vietoje, Izaoko vietoje ir dabar mes žinome - mūsų vietoje. Abraomo tėvystės istorija priartina Trivienio Dievo, atiduodančio savo vienintelį Sūnų, auką. Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta (Izaijo 53, 10). Abraomo tikėjimo kelias atveria Kryžiaus kelią, kuriuo ėjo Atpirkėjas, vedamas Jį siuntusio Tėvo. Abraomo tikėjimu, suverenus Dievas nusileidžia iki mūsų lygio ir prakalba apie ateinantį Emanuelį - Dievą, kuris yra su mumis (Mato 1, 23).
„Pasakyk man per savo gailestingumą, Viešpatie, mano Dieve, kas tu man esi. Pasakyk mano sielai: „aš esu tavo išganymas". Pasakyk taip, kad išgirsčiau. Štai mano širdies ausys atgręžtos į tave, Viešpatie. Atverk jas ir pasakyk mano sielai: „aš esu tavo išganymas". Atbėgsiu išgirdęs šį balsą ir apkabinsiu tave. Neslėpk nuo manęs savo veido: mirsiu, nemirsiu, kad tik jį pamatyčiau" (Aurelijus Augustinas, „Išpažinimai").
Iš asmeninio tinklaraščio
_64x64_9de.jpg)
