Kalėdos ir Pelėdos

O dar toliau vandenyne, pasisukus į šiaurės vakarus, yra Pritanijos sala. Hekatėjas teigia ją esant tokio dydžio ir pavidalo kaip Sicilija, bet ji didesnė, ir pavadinęs ją trikampe žmogus neprašautų pro šalį. Šią salą tankiai apgyvendinę žmonės vilki panašius drabužius kaip ir kiti barbarai, valdantys Europos šiaurės vakarų plotus, tačiau jų kalba kitokia.
Salos gyventojai, pranokstantys visus mums žinomus žmones kantrybe ir ištverme, laikosi tam tikrų papročių.

Viduržiemį, kai gausiausia rūko ir lietaus, jie švenčia didžiulę šventę, vadinamą Pelėdomis, o jai ruošiasi penkiasdešimt dienų tokiu būdu, kokiu čia nupasakosiu. Visų pirmiausia kiekvienas gyventojas privalo išsiųsti visiems savo draugams ir pažįstamiems po standaus popieriaus stačiakampį gabalėlį su paveikslėliu, jų kalba vadinamą Pelėdų atviruku. Paveikslėliai vaizduoja ant šakų tupinčius paukštelius, medelius tamsiais dygiais spygliais, trobeles apsnigtais stogais arba žmones, pasipuošusius tokiais apdarais, kokiais pritai įsivaizdavo protėvius vilkint prieš du šimtus metų, ir važinėjančius tokiuose vežimuose, kokiais naudojosi jų protėviai. Pritai nenori atskleisti, ką bendro tie paveikslėliai turi su švente - bent jau mano manymu, taip jie saugo tam tikrą šventą paslaptį. Visi žmonės turi siųsti atvirukus, todėl turgus pilnas juos perkančių žmonių, tad triūso netrūksta - visiems tenka pavargti.

Prisipirkę, jų manymu, pakankamai atvirukų, pritai sugrįžta namo ir pašto dėžutėje randa daugybę panašių atvirukų, kuriuos jiems atsiuntė kiti. Radę atvirukus nuo tų, kuriems jau išsiuntė atvirukus, juos tiesiog išmeta ir dėkoja dievams, kad bent jau iki kitų metų šis darbas yra baigtas. Tačiau jei randa atvirukų nuo tų, kuriems jie atvirukų nesiuntė, mušasi į krūtinę, rauda ir siunčia prakeiksmus siuntėjui, o po to, iki soties apraudoję savo nelaimę, apsiauna batus ir per rūką bei lietų eina pirkti jam atviruko. Taigi tiek apie Pelėdų atvirukus.

Salos gyventojai vienas kitam siunčia ir dovanas, dėl kurių tenka iškęsti tokias pat kančias, kaip ir dėl atvirukų, o gal net dar didesnes. Nes kiekvienas gyventojas turi atspėti, kokios vertės dovaną jam draugas atsiuntė, kad galėtų nusiųsti tokios pat vertės dovaną - nesvarbu, gali jis sau leisti tai dovanoti, ar negali. Ir jie perka kaip dovanas vienas kitam tokius dalykus, kokių nė vienas žmogus sau neperka. O pardavėjai, žinodami tokį paprotį, kaip Pelėdų dovanas sugeba parduoti bet ką - juokingą ir nereikalingą šlamštą, kurio negalėjo iškišti ištisus metus. Ir nors pritai pripažįsta, kad neturi pakankamai metalo, odos, medienos ir popieriaus, vis dėlto kasmet iššvaistoma neįtikėtina gausybė įvairių iš šių medžiagų pagamintų smulkmenų, vadinant jas dovanomis.

Per šias penkiasdešimt dienų seniausi, neturtingiausi ir vargingiausi gyventojai prisiklijuoja netikras barzdas, apsivelka raudonais rūbais ir vaikštinėja po turgų, mano manymu, vaizduodami vieną iš titanų - Kroną. Nuo rūko ir spūsčių tiek dovanų pardavėjai, tiek dovanų pirkėjai tampa tokie išblyškę ir pavargę, kad atvykusieji į Pritanijos miestus gali pamanyti, jog šią šalį užklupo visuotinė nelaimė. Šias penkiasdešimt pasiruošimo dienų gyventojai savo barbariška kalba vadina Pelėdų Karštine.

O kai ateina pati šventės diena, tada dauguma Karštinės išvargintų gyventojų iki pusiaudienio guli pataluose. Vakare jie suvalgo penkiskart daugiau nei įprastomis dienomis ir, pasidabinę popierinėmis karūnomis, svaiginasi. Kitą Pelėdų dieną jie ima labai sielvartauti, juos vargina virškinimo sutrikimai ir suvokimas, kiek daug pinigų jie išleido dovanoms ir vynui. Pritams vynas toks mielas, kad žmogus jo geria tol, kol gerai apsvaigsta.

Taigi per Pelėdas šios salos gyventojai laikosi tokių papročių. Tačiau kai kurie pritai švenčia kitokią šventę - Kalėdas, ir švenčia tą pačią dieną kaip ir Pelėdas. Švenčiantys Kalėdas elgiasi kitaip nei dauguma pritų, keliasi anksti rytą ir, dar neprašvitus, švytinčiais veidais skuba į šventyklas - kad sudalyvautų ypatingoje puotoje. Daugumoje tų šventyklų yra prakartėlė, vaizduojanti puikią moterį su Kūdikiu ant kelių, apsuptą gyvulių ir Kūdikį garbinančių piemenų.

Teko šnekėtis su vienu iš tų šventyklų dvasiškių. Klausiau, kodėl jie Kalėdas ir Pelėdas švenčia tą pačią dieną, - man tai pasirodė labai nepatogu. Tačiau dvasiškis atsakė: „O svetimšali, mums neleistina keisti Kalėdų dienos. O kad pritai švęstų Pelėdas kuriuo nors kitu laiku ar apskritai jų nešvęstų, tikriausiai tik Dzeusas galėtų padaryti. Pelėdų Karštinė įsuka visų mintis, nukreipia visų dėmesį nuo šventų dalykų. Mes išties džiaugtumės, jei per Kalėdas žmonės būtų linksmi, tačiau švenčiant Pelėdas linksmybių visai nėra likę.“ O kai jo paklausiau, dėl kokių priežasčių jiems reikia kęsti šią karštinę, jis atsakė: „O svetimšali, jie tiesiog išsikrausto iš proto“, - atsakė jis, kalbėdamas kažkokiais nesuprantamais orakulo žodžiais (nes man nesuprantama, kaip galima išsikraustyti iš tos vietos, kurios neįmanoma apčiuopti).

O Hekatėjo teiginys, jog Kalėdos ir Pelėdos yra tas pats, yra nepatikimas. Visų pirma, paveikslėliai ant Pelėdų atvirukų neturi nieko bendra su šventa istorija apie Kristaus gimimą. Ir antra, didžioji dalis pritų, nors ir nesilaiko mažumos religijos, vis tiek siunčia dovanas, atvirukus, sukasi Karštinės verpetuose ir švenčia, pasipuošę popierinėmis karūnomis. Sunku patikėti, kad žmonės, ypač barbarai, turėtų tiek daug ir taip stipriai kentėti dievo, kuriuo visai netiki, garbei. Taigi tiek apie Pritaniją.

Iš www.khad.com vertė Jurga Domarkaitė

Iliustracija iš http://amatukai.lt