.jpg)
Ankstyvą balandžio 29 rytą Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ tikinčiųjų grupė, maždaug 50 žmonių, išsiruošė į pažintinę kelionę po Palenkės vaivadiją. Kėlėme sau nemenką užduotį – susipažinti su buvosiomis lietuvių etninėmis žemėmis, pamatyti tas vietas, kuriose kažkada gyveno išnykusi baltų tauta jotvingiai, išsiaiškinti, kas gi iš tiesų yra toji Palenkė, kiek joje šiandien likę lietuvių ir Lietuvos.
„Kaip Rusija turi Mažąją Lietuvą – Karaliaučiaus kraštą, taip ir Lenkija turi savo Mažąją Lietuvą – Palenkę“, – artėjant prie unikalaus Punsko regiono, vienintelės vietos už Lietuvos ribų, kur lietuviai vis dar sudaro daugumą (~80 proc.), pasakojimą pradėjo ekskursijos gidas dr. Deimantas Karvelis. Šiose vietovėse lietuvybė jaučiama netgi labiau nei Lietuvoje: prieš kiekvieną miestelį daug lietuviškų arba dvikalbių užrašų, prie namų iškeltos Lietuvos valstybinės vėliavos, ant tvorų kabo Gedimino stulpai.
Punske mus pasitiko lietuviškos „Aušros“ leidyklos direktorius, poetas, vertėjas, fotografas, žurnalistas, knygų sudarytojas ir redaktorius Sigitas Birgelis. Jis papasakojo šio krašto istoriją. Palenkės vaivadija – išnykusios baltų genties, kovingųjų jotvingių, teritorija. Manoma, kad ši tauta VIII a. pr. m. e. – XIX a. gyveno Jotvoje (taip pat vadintoje Dainava ir Sūduva) – dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, dalyje Vakarų Baltarusijos, dalyje lietuviškos Suvalkijos ir Dzūkijos. Jotvingių pėdsakus rodo gyvenviečių tipai ir piliakalniai. Įdomiausias yra 9 km nuo Punsko į šiaurę nutolęs Eglinės piliakalnis. Jotvingius XIII a. pradžioje nukariavo kryžiuočiai. Tačiau šio krašto nepajėgta intensyviai apgyvendinti, todėl iki XV a. čia ošė miškai. Tik XV a. pradžioje pradėta naujai šiame krašte kurtis. Naujieji krašto šeimininkai buvo lietuviai, kilę nuo Merkinės ir Punios. Jie čia tyvuliuojantį ežerą ir pavadino Punia, nuo kurio ir gyvenvietė gavo vardą. Istorikai teigia, kad jotvingių kalba buvo labai panaši į prūsų ir į lietuvių kalbas.
Sigitas Birgelis pasakojo, kad 1597 metais pastačius Punske bažnyčią ir čia įsteigus parapiją, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarija išleido Žygimanto III dokumentą, kuriame sakoma, kad Punsko parapijos klebonu gali būti skirtas „ne tiktai lietuvis, bet ir lietuvių kalbą mokantis“. Šio reikalavimo laikomasi iki šių dienų (bet dabar klebonas tai lenkas). Mišios Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje kasdien vyksta tik lietuviškai ir tik sekmadieniais vienerios iš trijų – lenkiškos. Šalia bažnyčios įsikūrę du lietuviški muziejai: Juozo Vainos etnografinis ir Punsko istorijos.
Iš Punsko vykome į muziejų po atviru dangumi – už 2 km esančią prūsų-jotvingių gyvenvietę Ožkiniuose. Punsko lietuvis verslininkas Petras Lukoševičius, save vadinantis jotvingiu-prūsu, šiame kaime paveldėjo maždaug 8 ha žemės sklypą ir jame nuo 1999 savo lėšomis pradėjo statyti etnografinę gyvenvietę. Gyvenvietę jau sudaro medinė pilaitė, apsupta vandens griovio, tvenkiniai, gynybos bokštai, nameliai, aukurai, akmenys, ant kurių iškalti prūsų genčių ir žymiausių karo vadų – Barto, Glapo, Manto, Glando, Pipino, Skomanto portretai bei vardai. Šioje gyvenvietėje vyksta poezijos pavasariai, vaidinimai, bei kiti meno kolektyvų pasirodymai, švenčiamos joninės, oninės, vyksta gyvosios archeologijos dienos, kelias dienas čia gali praleisti ieškantys ramybės gamtoje.
Nors skeptikai sako, kad šiame „muziejuje“ nėra jokios autentikos, o gyvenvietė pastatyta visai ne taip, kaip buvo statoma XII amžiuje, taigi neverta čia lankytis, man, šio straipsnio autorei, ši pažintis sukelia tik gerus jausmus, juk čia lankosi turistai iš viso pasaulio ir sužino, kad jotvingių kultūra ir kalba buvo artimiausios lietuviams, jog jotvingiai garsėjo narsa ir šiai tautai būdinga nepriklausoma dvasia – taigi jie ieško savo šaknų ir susimąsto, kas buvo jų protėviai.
Iš jotvingių gyvenvietės pasukome link nedidelio, tarp trijų ežerų išsidėsčiusio kurortinio miestelio Augustavo, lenkų dar vadinamo „Šiaurės Venecija“. Augustavu 1561 m. miestą pavadino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, suteikdamas jam Magdeburgo teises. Pagrindinės šio nedidelio miestelio siūlomos pramogos – pasiplaukiojimas įvairių tipų laivais 1823 metais iškastu Augustavo kanalu. Minėtas kanalas tapo XIX amžiaus technikos stebuklu ir daugelį metų buvo svarbus vandens transporto kelias, jungęs Baltijos jūrą su šalies upėmis. Mes plaukėme Jotvingiu laivu, gėrėjomis gražiais vaizdais, mėgavomės kava, arbata, laivo kapitonui ir gidei pageidaujant padainuoti lietuviškai, šlovinome savo Viešpatį.
Pasiplaukioję Augustavo kanalu, aplankėme 8 km nuo Augustavo esančią Lenkijos piligrimų pamėgtą vietą Studenicą. Piligrimai šioje vietoje pradėjo rinktis XVIII a. I pusėje pasklidus gandui, kad Studenicos ežero saloje rastas Mergelės Marijos paveikslas. Maždaug 1780 metais saloje apsigyvenęs atsiskyrėlis Vincentas Motavskis iš surinktų aukų pastatė koplytėlę, vėliau bažnyčios statybą finansavo kiti mecenatai. Studenicos ežero salą buvo pamėgęs popiežius Jonas Paulius II, kuriam saloje pastatytas paminklas.
Palikę Studenicos ežero salą, keliavome į Tikociną, kuriame stovi dar XVI a. Goštautų giminei priklausiusi pilis. Kadaise Narevo upės vandenų apsemtoje stūksojo saloje medinė pilis, bet dėl nesibaigiančių Goštautų ir Radvilų nesutarimų, medinė pilis buvo padegta, ir tik po Žygimanto Augusto santuokos su Barbora Radvilaite buvo atstatyta, į ją buvo perkeltas ginklų arsenalas, biblioteka ir karališkasis iždas. Nuo tada ši tvirtovė tapo viena stipriausių žemutinėje Lenkijos dalyje. 1572 metais mirus paskutiniam jogailaičiui Žygimantui Augustui, jo kūnas Tikocino pilyje buvo kelis mėnesius ruošiamas laidotuvėms.
Be Tikocino pilies šiame miestelyje dar buvo galima pasigrožėti 1763 metais Jano Klemenso Branickio pastatytu didingu, antruoju pagal senumą Lenkijoje (po Žygimanto kolonos Varšuvoje) paminklu lenkų patriotizmo ir karinės galybės simboliui Stefanui Čarneckiui. Iš gido D. Karvelio sužinojome, kad 1522 metais Tikocino valdovo Alberto Goštauto pakviesti miestelyje apsigyveno žydai, kad XVI a. esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo tėvas Markas Zamenhofas pastatė Tikocino Senąją sinagogą, o Sinagogos muziejuje saugomas judaikos palikimas, kad Tikocino Švč. Trejybės bažnyčia garsėja savo vargonais.
Po labai intensyvios pirmos dienos kelionės apsistojome Tikocino viešbutyje.
Gerai pailsėję, skaniai papusryčiavę, sekmadienio rytą iškeliavome į turistų pamėgtą Palenkės vaivadijos miestą Supraslę, vardą gavusį nuo į Narevą įtekančios Supraslės upės. Kol vykome į Supraslę, visą kelią šlovinome Viešpatį, nes vienas brolis buvo pasiėmęs gitarą. Diena prasidėjo puikiai!
Nuo Va. pr. m. e. iki X a. šiose vietose gyveno jotvingiai, o nuo XIII a.-XIV a. iki 1795 m. teritorija priklausė LDK Trakų vaivadijai. 1501 m. buvo pradėtos Supraslio stačiatikių vienuolyno statybos, kurias 1504 m. savo įsaku patvirtino Aleksandras Jogailaitis, o po kelių metų šias statybas dar kartą patvirtino Žygimantas Senasis. Supraslė ilgainiui tapo LDK stačiatikiškos kultūros židiniu. Vienuolynas turėjo žymiausią pasaulyje biblioteką (~1800 knygų) – čia buvo baigtas vienas didžiausių XVI a. dvasinių sumanymų – Šventojo Rašto teksto vertimas į rusėnų kalbą, kurį išleido Pranciškus Skorina.
Supraslės stačiatikių vienuolyno rūsiuose įkurtame viename didžiausių Europoje ikonų muziejuje sužinojome ikonų atsiradimo istoriją, pasigrožėjome gausybe surinktų ikonų, kurių seniausioji iš XVIII a., o viena iš jų – net su 627 brangakmeniais.
Toliau mūsų kelias driekėsi į didžiausią Palenkės vaivadijoje miestą, kurį lenkai vadina Bialystok, o lietuviai – Balstoge. Manoma, kad Balstogės kaimas įsikūrė XIV a. buvusiose jotvingių žemėse ir priklausė LDK. 1514 m. pirmą kartą paminėtas Balstogės pavadinimas, kuris, manoma, kilęs iš jotvingių kalbos bialy ir istok – balta upė, ištaka, upokšnis.
Pažintį su šiuo mietu pradėjome nuo XVIII a. Balstogės įžymybės – puošnių barokinio stiliaus didikų Branickių šeimos rūmų, vadinamų „Šiaurės Versaliu“. Janas Klemensas Branickis XVII a. buvo Palenkės vaivada ir kandidatas į Lenkijos karalius, palaikęs gerus ryšius su Radvilomis ir Potockiais. Branickių šeimos rūmai, kuriuos puošia galerijos, paviljonai, nuostabaus grožio prancūziško stiliaus parkas su įmantriais gėlynų – krūmelių ornamentais, su fontanais ir sudėtingomis skulptūrų kompozicijomis, paviljonu su ereliu, pastatyti 1697 m. XVIII a. pirmoje pusėje rūmuose buvo teatras, statomos operos, baletai. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta 70 proc. rūmų. Šiandien jie yra atstatyti, rūmuose yra Balstogės medicinos universitetas.
Pasigrožėję Branickių šeimos rūmų didybe, ėjome susipažinti su Balstogės Marijos Dangun Žengimo arkikatedra bazilika, kurį įtraukta į Palenkės vaivadijos saugomų istorijos paminklų sąrašą.
Dar šiek tiek pasivaikščioję Balstogėje ir pasigrožėję miesto architektūra, atsisveikinome su svetinga Palenkės vaivadija ir patraukėme link Lietuvos. Grįždami kiekvienas buvome paskendę savo mintyse. Puiki buvo kelionė, leidusi prisiminti painius istorijos vingius ir suprasti, kokia vis dėl to Lietuvai buvo svarbi Palenkė – ja ėjo svarbiausi keliai į Gdanską, Lvovą, Kijevą. Knišine Žygimanto Augusto iniciatyva buvo įsteigta monetų kalykla, kaldinusi pinigus Lietuvai ir Lenkijai, čia mirė paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Šiose žemėse buvo Lietuvos didikų Goštautų, Kiškų, Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų ir kitų valdos. Palenkės vaivadija – išnykusios baltų genties, kovingųjų jotvingių, teritorija.
Dėkojame ekskursiją organizavusiam Gintui Kamarauskui ir kelionės vadovui dr. Deimantui Karveliui.
Nuotraukos Vilijos Senulytės
Daugiau nuotraukų rasite Facebook puslapyje
