Kornelijų Kučinskį vis matydavau krikščioniškuose renginiuose drauge su tėvais. Jo mamą, Raseinių bažnyčios pastorę Jurgitą Kučinskienę, pažinojau kiek geriau, o su Kornelijumi kiek artimiau susipažinome vienos Kauno krašto Palapinių šventės metu. Tąkart Kornelijus nesiskyrė su fotoaparatu ir sustabdė tikrai gražių akimirkų. Vėliau tapome draugais ir socialiniame tinkle, kur pamačiau ir kitomis priemonėmis kurtus Kornelijaus darbus. Tad šįkart ir kalbinu jauną, savo vietos šiame pasaulyje ieškantį menininką Kornelijų Kučinskį.
Kornelijau, papasakok kiek apie save – kur gyveni, ką veiki, kokius mokslus baigei...
Šiuo metu gyvenu Norvegijoje, nedideliame Sem miestelyje, šalia vieno iš seniausių Norvegijos miesto Tønsberg. Norvegijoje esu jau metus. Ketinu dar tiek pabūti ir grįžti į Lietuvą.
Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakęs, kad į Norvegiją atvykau norėdamas užsidirbti. Čia lankausi jau ne pirmą kartą. Kelis kartus čia viešėjome su tėveliais, vėliau lankiausi vienas: atostogavau ir padėjau tetai, o šįkart vykau su tikslu – užsidirbti.
Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į kompiuterinės grafikos projektavimo specialybę KTDM mokykloje. Ši specialybė susijusi su reklama. Baigęs mokslus gali maketuoti vizitines korteles, lankstinukus, vokelius, plakatus, kurti logotipus, firminį įmonės stilių ir t. t. Tačiau pagal specialybę dar nedirbau: vasarą grįžau į namus, į gimtuosius Raseinius, o 2016 m. rudenį išskridau į Norvegiją. Teta ir jos vyras padėjo susirasti darbą. Šiuo metu dirbu įmonėje „1-2-Tre“ – gaminame skandinaviškų namų sienas, atlieku staliaus darbus, kuriuos darant reikia didelio kruopštumo ir atsakingumo.
Esi kūrybinga asmenybė: fotografuoji, tapai ne tik ant popieriaus, bet ir kompiuteriu... Ar kūrybinę gyslelę paveldėjai iš tėvų?
Mūsų giminėje yra nemažai gebančių gražiai piešti, rašyti, dainuoti, groti ar iš medienos kurti šedevrus. Tačiau ne visi tuos gebėjimus puoselėja. Kai kas jau primiršę, ką reiškia paimti lapą ar drobę ir išreikšti save... Mąstydamas apie save, drąsiai galiu pasakyti, kad gebėjimą kurti paveldėjau iš tėvų, ir tai yra amžinojo Tėvo dovana.
Kas tau yra kūryba?
Kūryba man – giliausių jausmų, apie kuriuos kartais net pats nežinai, išraiška. Tai – tarsi kitas, savitas pasaulis, kur tu pats nustatai taisykles, kuri emociją. Kūryba nėra tik „puff“ ir šedevras. Reikia daug pastangų ir praktikos, reikia lavinti protą suprasti, kaip viskas pasaulyje veikia, pvz.: kaip atsispindi šviesa, kaip ji sąveikauja su tam tikrais daiktų paviršiais, kokio ryškumo, ilgio, dydžio kris šešėlis, kokiu kampu piešti, kaip sukomponuoti, kad žiūrovo akys pastebėtų būtent tai, ką tu nori parodyti. Nepamirškime ir perspektyvos, o ką jau kalbėti apie spalvas... Tu pats nusprendi simetriškas darbas bus ar dinamiškas. Širdis padiktuoja kokią emociją, kokią nuotaiką kurti, o visas kitas savo kūrybinio pasaulio taisykles nustatome mes patys.
Kada imi fotoaparatą, teptuką ar kitas meninės raiškos priemones į rankas? Kas įkvepia kurti?
Kartais suvokimas: „Štai dabar turiu sėsti piešti“ ar „Turiu šį vaizdą nufotografuoti“ ateina tiesiog einant gatve, klausantis muzikos, žiūrint filmą, žvelgiant į kitų menininkų darbus. Tiesiog tam tikru momentu suvoki, kad turi veikti. Kartais idėjos piešiniams gimsta spontaniškai – negali žinoti, kada kokios idėjos aplankys, tad turi būti pasiruošęs ir ryte, ir vėlai vakare (juokiasi).
Panašiai yra ir su fotografija: kartais kur nors eidamas ar šiaip vaikštinėdamas pamatau mano akiai gražų dalyką – tai gali būti spalvos, įdomus kampas, arba šešėlių ir šviesos žaismas sukuria įdomią kompoziciją, o kartais tai – emocija, akimirka, kurios nenorėtum pamiršti.
Naudoji labai skirtingas technikas: kreideles, pieštukus, akrilinius ir aliejinius dažus, pastelę ir naujausias technologijas. Kokia technika labiausiai tau patinka?
Labiausiai man patinka tapyti pastele – tai tikriausiai mano „pirmoji meilė“. Dar vaikystėje tėtis pamokė piešti minkštomis spalvotomis kreidelėmis. Man patiko jomis išgaunamas spalvų sodrumas, švelnumas, piešinio koloritas. Piešdamas pastelėmis jaučiuosi tarsi susiliejęs su pačiu menu. Paimi pastelę tarp pirštų ir brauki per popierių... Pirštai išteplioti, net veidas dažnai būna paženklintas keliais potėpiais...
Pastelė labai ilgai buvo mano mėgstamiausia technika, bet pamatęs Leonido Afremovo darbus visgi nusprendžiau išbandyti kai ką naujo. Šio menininko impresionistiniai darbai, aliejiniais dažais bei mentelėmis sukurtas koloritas mane pakerėjo. Mokykloje dailės egzaminui pasirinkau būtent šią techniką. Tai buvo pirmas kartas, kai tapiau aliejiniais dažais ir mentelėmis. Egzaminui skirtą savo darbą pavadinau „Trapumas“.
Vėliau išdrįsau tapyti ir akvarele, kurios prieš studijas nebuvau bandęs. Taip pat jau ilgai mane žavi ir vilioja animacija. Esu sukūręs kelis puslapius komiksų. Man tai – mieli ir švelnūs, atgyjantys piešiniai.
Po kurio laiko įsigijau skaitmeninę grafinę planšetę – ji reaguoja į specialaus pieštuko brūkštelėjimus. Pradėjau piešti mokslinės fantastikos vaizdus, tai, kas, tikėtina, neegzistuoja, kas gimsta mano vaizduotėje.
Keičiasi laikai, keičiasi ir menininkai. Jau dabar kai kurie dailininkai savo darbus kuria virtualios realybės įranga. Daugelis tikriausiai jau matėte ir išbandėte virtualios realybės akinius, kuriuos užsidėjęs gali nusikelti į skaitmeninį pasaulį, pavaikščioti, pavyzdžiui, po kokį paveikslą. Įsivaizduokite – dabar toje skaitmeninėje erdvėje su tam tikra lazdele galima ir piešti.
Tavo darbai labai skirtingi... Vieni – natūralistiniai, kiti – iš fantastikos srities. Kas tai lemia?
Turėjau nuostabią vaikystę, kurią dažnai leisdavau kaime, kur mane supo medžiai, kalvos ir kalvelės, upeliai, grynas oras, kvepėjęs šviežiai nupjautu šienu. Gamta mus supa visur, kad ir kur būtume. Net ir dideliame mieste galime išvysti tvirtai į žemę įsikibusių medžių. Gamta – tai nuostabus, mane kerintis Dievo kūrinys, kur norisi būti, kurį norisi įamžinti.
Na o fantastinius piešinius įkvėpė vaizduotė bei noras pamatyti tai, ko nėra.
Ar tavo kūryboje yra kokių pasikartojančių motyvų? Jei taip, kodėl žavi būtent tai?
Mano darbuose gan dažnai pastebėsite medžius, debesis, vandens telkinius ir pastatus. Medžiai man simbolizuoja gyvybę, debesys padeda sukurti dramatišką arba ramų vaizdą, o vanduo simbolizuoja gyvenimą ir jo tėkmę.
Debesis tapyti mėgau visada. Tai tikriausiai dažniausiai pasikartojantis motyvas mano darbuose. Tai, ką tapome, manau, vienaip ar kitaip atspindi mus pačius, menininkus – kokie mes esame giliai širdyje, ką patiriame, išgyvename. Sunkiu gyvenimo tarpsniu ir piešiniai dažnai būna šaltų, niūrių spalvų, o išgyvendami puikų, sėkmingą, meilės kupiną laikotarpį norime visa tai perteikti, tad tapome šiltomis, pastelinėmis spalvomis, taip be žodžių, tik spalva ir linija norėdami parodyti, kaip mes jaučiamės.
Tapai tik laisvalaikiu ar ketini ateityje iš to ir pragyventi?
Galbūt kada nors tai ir bus mano pragyvenimo šaltinis. Na bet dabar tapau savo malonumui. Kartais kai kas nori įsigyti vieną ar kitą mano piešinį, bet kol kas tik papildomas, ne pagrindinis finansų šaltinis. Kiek rimčiau žiūriu į fotografiją. Čia, manyčiau, man gan neblogai sekasi, tad netolimoje ateityje planuoju daugiau šioje srityje padirbėti.
Dėkui tau, Kornelijau, kad atvėrei širdį. Linkime didžiausios kūrybinės sėkmės, drąsos išbandant vis naujas sritis ir labai lauksime sugrįžtančio į Lietuvą.
Kalbino Žaneta Martingale
_64x64_9de.jpg)
