Kryžius iš papjė-mašė?

Ką besakytume ar kaip besiskųstume savo gyvenimo lygiu, tenka pripažinti, kad XXI a. pradžioje didelė dalis Vakarų civilizacijai priskiriamų šalių piliečių gyvena taip lengvai ir patogiai, kaip niekada anksčiau.

Mūsų vaikams sunku įsivaizduoti, kad panašaus amžiaus sulaukę jų proseneliai ganė gyvulius, ne visi lankė mokyklą, kad tuo metu praktiškai nebuvo automobilių, poliklinikų ar centrinio šildymo. O juk juos skiria tik keturios kartos! Savo ruožtu gyvenimo lygis lemia „lengvo gyvenimo" kultūrą - daugeliu atveju įmanoma lengvai išvengti skausmo ar sušvelninti nemalonius ligos simptomus, nesunku patobulinti savo išvaizdą, yra žymiai daugiau galimybių spręsti sunkias socialines situacijas, iškylančias, pavyzdžiui, šeimoje (be abejonės, tai galioja ne visais atvejais). Pasišventimas ar asmeninių malonumų atsisakymas vis dažniau įgyja neigiamą prasmę, o auka ir kančia laikomos ypač vengtinomis. Ir tuo pat metu (nors, rodos, turėtų būti visiškai priešingai) vis aktualesnė tampa depresijos - „įkūnytos emocinės kančios" [1] - tema. Daugybė žmonių kenčia emocinį skausmą, vienatvę, atskirtį, sunkiai išgyvena savo menkavertiškumą, ir kęsdami patys dažną kartą nesupranta kitų [2]. Ši „rykštė" neaplenkia ir tikinčiųjų bendruomenių.
Depresijos tema nagrinėjama įvairių krikščionių autorių (neretai turinčių gydytojo ar ganytojo kvalifikaciją) darbuose (pvz., [1], [3]). Visgi, šio straipsnelio tikslas nėra apžvelgti krikščionišką literatūrą depresijos tema - tesiekiama pasidalyti kai kuriomis mintimis, kilusiomis su ja susidūrus asmeniškai.

Žvelgiant moksliškai, depresijos priežastys įvairios, skirtingos kiekvienu atveju, ne visada jas įmanoma nustatyti. Kartais ją sukelia aplinkybės - išgyventi sunkumai ar nusivylimas, kartais - vidinės priežastys, psichologinės traumos, kartais - dvasiniai išgyvenimai  - visi šie klausimai išsamiai nagrinėjami medicininėje, psichologinėje, krikščioniškoje literatūroje. Tačiau ne vienam tikinčiajam kyla klausimas, kurį galbūt drovimės išsakyti viešai ar užduoti, girdint depresija sergančiam žmogui, - kaip krikščionis, Dievą mylintis ir Jo paliestas žmogus, gali susirgti depresija? Kaip tai suderinama su tuo, ką kalba Šventasis Raštas, - kad Dvasios vaisiai ir Dievo karalystė yra „teisumas, ramybė ir džiaugsmas". Ar galima daryti išvadą, kad toks žmogus gyvena toli nuo Dievo, o gal depresija - tai „atpildas" už nuodėmingą, netinkamą gyvenimo būdą?

Ir nors (dažnai atsižvelgiant į tai, kurioje „barikados pusėje" stovime) kartkartėmis norisi kategoriškai tvirtinti „Taip" arba „Ne", vargu ar įmanoma į šiuos klausimus atsakyti vienareikšmiškai. Jobo draugai, atėję jo paguosti, jau žinojo Senosios Sandoros dėsnius ir tikėjo Dievo teisingumu: teisumas neša palaiminimus, o nuodėmė - mirtį (Įst 28 sk.)... Ir galimas daiktas, kai kuriais atvejais jie būtų buvę teisūs. Tačiau jiems nebuvo atskleisti kur kas didesni dangaus ir žemės Kūrėjo sumanymai, įgyvendinti per Jobo kančią, - Jobo knygoje atskleisti Dievo visagalybę tūkstančiams ateities kartų. Lygiai taip ir žvelgiant į šalia esantį - depresija sergantį, kenčiantį žmogų (net jei jo elgesys ar mintys nesuprantamos ir piktinančios) galbūt verta palikti teismą teisingajam Dievui, o patiems apsišarvuoti kantrybe ir gailestingumu. Kita vertus, jei sergame patys, svarbu nepamiršti, kad liga nėra priemonė pateisinti arba Dievo ir žmonių akivaizdoje pridengti savo nuodėmes. Ar sveiki, ar sergantys, esame Kristaus auka atpirkti nusidėjėliai, raginami siekti šventumo.

Depresijai būdinga iškreipti Dievo paveikslą. Kai Dievo meilę, atleidimą ir malonę pergyvenęs žmogus vėl pasijunta apimtas tamsos, žengiantis „mirties šešėlio slėniu", o ašaros, tampa „duona dieną ir naktį" (Ps 23, 4; 42, 3), kai dienomis ir mėnesiais slegia emocinis skausmas (kuris tam tikroms depresijos rūšims gali būti lydimas ir fizinių negalavimų bei socialinių problemų), tai sutrikdo. Ir stojus Dievo akivaizdon iš širdies kyla klausimai: „Jei tai vyksta su manimi, gal Dievas mane atmetė?".

Laimei, Dievo akivaizda - tai vieta, kurioje nėra jokios prasmės apsimetinėti, „stengtis pasirodyti". Sąžiningai ir atkakliai keldami kad ir „teologiškai neteisingus", bet nuoširdžius klausimus tam tikra prasme tampame atkakliais beldėjais, kuriems Viešpats yra pažadėjęs atsakyti. Gali būti ir taip, kad konkretaus atsakymo nesuvoksime ar negausime (juk Dievas taip ir neatsiskaitė Jobui apie savo lažybas su šėtonu) - bet netgi tada svarbu prisiminti, kad jokios mūsų gyvenimo aplinkybės, negali pakeisti Dievo Asmens, kurį mums atskleidžia Šventasis Raštas.

O Šventajame Rašte rašoma, jog viskas, kas beatsitiktų šioje žemėje ir mūsų gyvenime, yra Dievui žinoma, ir negali įvykti be Jo valios (Mt 10, 30-31 ir kt.). Bent mane, šio straipsnelio autorę, šis žinojimas guodžia ir stiprina: gal nedrįsdama melstis taip drąsiai, kaip Jobas, išpažįstu - bet kokiomis aplinkybėmis trokštu pažinti Jo valią ir savo gyvenimu ją vykdyti. Ir kokie bebūtų Jo sumanymai, Jis yra tas, kurį mano širdis myli ir kuriam gyvenu (Jb 13, 15). Ir dar.. Jis yra ištikimas, o drauge su išbandymu siunčia ir išeitį (1 Kor 10, 13). Viešpatie, netgi mirties šešėlio slėnyje teišlieka Tavo žodis stipresnis už mūsų jausmus...

Tiesa, užduodant minėtus klausimus, kyla viena didelė grėsmė - kad nors klausimo žodžiai liks tie patys, jis gali tapti jau ne klausimu, o priekaištu. Gal tame ir slypi mūsų atsakomybė - net ir silpnumo akimirką saugoti savo širdį, kad neviltis netaptų kaiščiais į ausis, o patys netaptume kaip tie, kurie klausimus išrėkia tarsi kaltinimus, o atsakymus praleidžia pro ausis. Viešpatie, kad džiaugsme ir skausme nepailstume trokšti Tiesos - nesvarbu kokia ji, paguodžianti, ar skausminga...

Klinikiniame depresijos apibrėžime (pateiktas išnašoje [1]) vienas svarbiausių jos požymių - nevertumo ir kaltės jausmas. Žvelgiant labai paviršutiniškai, tai gali skambėti netgi bibliškai - juk visi esame Adomo vaikai ir nusidėjėliai, išgelbėti, ganomi ir įgalinti tarnystei ne dėl savo „tinkamumo", bet Dievo malone. Visgi depresijos sukelta savigaila iš esmės skiriasi nuo biblinio nusižeminimo ir Dievo malone dovanotos atgailos. Atgaila neįkvepia knaisiotis savo menkume ar gilintis į netinkamumą, tačiau su dėkinga širdimi ragina žvelgti į Kristų. Tuo tarpu depresijos kankinamo žmogaus nevertumo jausmas, menkinamas savasis „aš" išauga ir suveša, tapdamas tarsi dideliu skausmingu pūliniu, sutvinkčiojančiu nuo menkiausio prisilietimo, svarbiausia sergančiojo apmąstymų tema, jo gyvenimo būdu ir netgi jo santykių su artimaisiais ašimi. Tada galima pridėti dar vieną šios grandinės grandį - išvešėjęs egoizmas iš tiesų sumenkina žmogų. Juk visais laikais didžiu vadinamas tas, kuris gyvena ne sau, o savo gyvenimą ar gyvybę už kitus atiduoda (Jn 15, 13) - ar tai būtų narsus žmogus, gelbstintis į pavojų papuolusįjį, ar sąžiningas politikas, visa širdimi tarnaujantis savo Tėvynei (Viešpaties malone yra ir tokių valstybės tarnų), ar pasišventęs mokslininkas, ar našlaičių globėjas, ar, galiausiai, šeimai atsidavę sutuoktiniai ir tėvai. O mes, tikintieji, pašaukti gyventi Tam, kuris už mus mirė...

----------------------
Neabejotina, kad klinikinius apibrėžimus atitinkanti depresija yra liga, kurią ir sergančiajam, ir jo artimiesiems dera vertinti kaip ir bet kurią kitą ligą - ne paniekinant sergantįjį ar keliant klausimą „Kas nusidėjo?" (Jn 9, 2), bet su Dievo baime ir viltimi žvelgiant į Kristaus kryžių bei Jo atperkančią auką (Mt 8, 17). Dėkoti Dievui už gydytojų ir farmacininkų žinias, o prireikus - į juos kreiptis. Nepamiršti, kad jokia negalia nepateisina egoizmo, nepanaikina prievolės siekti šventumo, nesumenkina Dievo visagalybės ir Dievo malonės bei negali užgesinti širdyje liepsnojančios meilės Jam ugnies.

Ir dar (šiomis mintimis tikrai nenoriu sumenkinti sergančiųjų kančios)... Kartkartėmis sergančiajam kyla pagunda savo skausmu, kančia, savo didžiuliu „kryžiumi" taip mosuoti žmonių akivaizdoje, tarsi šis „kryžius" būtų padarytas iš papjė-mašė. Tik ar tai turima omeny Viešpaties raginime imti savo kryžių (Mt 16, 24)? Gal verčiau slaptoje nešti jį tam, kad „suaugtume su Jo mirtimi" ir sekdami Juo į Jį panašėtume?..

____________________________
[1] Amerikos psichiatrų asociacijos apibrėžimas, skelbtas straipsnyje „Depresijos epidemija", spausdintame žurnale „Krikščionybė šiandien" (prieiga internete: www.christianitytoday.com, šio straipsnio vertimą galite rasti ir www.btz.lt): „Didžioji depresija diagnozuojama tada, kai suaugęs žmogus bent dvi savaites patiria vieną arba abu pagrindinius simptomus (prislėgtą nuotaiką ir interesų susilpnėjimą) drauge su keturiais ar daugiau iš toliau išvardytų simptomų: nevertumo ir nepagrįstos kaltės jausmą, sumažėjusį sugebėjimą susikaupti ar priimti sprendimus, nuovargį, psichomotorinį aktyvumą (nesugebėjimą nusėdėti) ar pasyvumą, nemigą ar mieguistumą, žymų svorio arba apetito sumažėjimą ar padidėjimą, nuolat kylančias mintis apie mirtį ar savižudybę".
[2] Pasaulio sveikatos organizacijos duomeninis nuo depresijos  kenčia apie 15 proc. išsivysčiusių šalių gyventojų. Šaltinis: World Health Organization (WHO) report quoted in BBC-Online January 9, 2001.
Čia galima paminėti pastoriaus Garry Kinnaman (sirgusio depresija) ir medicinos mokslų daktaro Richard Jacobs knygą „Regėti tamsoje" (originale - Kinnaman, Richard Jacobs „Seeing in the Dark: Getting the Facts on Depression & Finding Hope Again" ), kurios autoriai, remdamiesi teologiniais ir medicininiais argumentais bei asmenine ir artimųjų patirtimi grindžia teiginį, kad depresija nėra emocinė problema, bet liga, kuri turi būti gydoma visomis tinkamomis priemonėmis, o krikščionis dėl šios ligos neturėtų patirti atskirties. Knygoje paneigiami populiariausi mitai, kad depresija - psichinė liga ar blogas charakteris, kad ją galima įveikti savo jėgomis, ar kad ji kyla dėl nepakankamai tvirtų ryšių su Dievu.

Red. pastaba. Mūsų bendruomenėje viešėjusios psichologės dr. Linda Solie paskaitą depresijos tema galima išklausyti čia: http://btz.lt/article/mediaview/5274/1/484/