Kur veda Dievo Dvasia...

XX a. paskutiniame dešimtmetyje prasidėjusi neregėto masto emigracija iš Lietuvos palietė beveik kiekvieną šeimą. Iš Lietuvos išvyksta ir giliai tikintys krikščionys, kurie, atvykę į svetimą šalį ir neradę evangelinės lietuvių krikščionių bendruomenės, ne visuomet įsilieja į vietines bendruomenes, kuriose kalbama tos šalies kalba. Džiugu, kad netrūksta ir priešingų pavyzdžių, kai į kitą šalį atvykę lietuviai atranda savo vietą išoriškai gal kiek kitokiose, tačiau tos pačios Šventosios Dvasios vedamose bendruomenėse taip vieni kitus praturtindami. Meidstono mieste (Kento grafystė) jau 4 metus gyvena iš Lietuvos emigravusių Martynos ir Konstantino Belovų šeima, kuri čia atrado ir evangelinę bažnyčią. Neseniai, viešėdama pas juos ir aš susipažinau su nuostabiais šios bažnyčios lyderiais bei tikinčiaisiais. Tad šiuo pokalbiu su brandžiu tarnu Kristuje – pastoriumi Anthony Faulkneriu – noriu pristatyti evangelinę Meidstono miesto bažnyčią Anglijoje.

Pastoriau, Jūs jau daug metų tarnaujate Meidstono (Jungtinė Karalystė) evangelinėje bažnyčioje. Papasakokite, prašau, apie šios bažnyčios istoriją, jos viziją ir misiją.

Mūsų bažnyčios šaknys siekia XIX a. 9-ąjį dešimtmetį, kai pirmąjį įnašą bažnyčios statybai mažame Loose kaimelyje, netoli Meidstono miesto paaukojo garsus pamokslininkas Čarlzas Hadonas Sperdženas. Ši bažnyčia gyvavo ir augo maždaug 60–70 metų. XX a. viduryje sparčiai augti pradėjo Meidstono miestas ir Loose kaimelio bažnyčios pastorius gavo Šventosios Dvasios paraginimą vykti į vieną iš naujai statomų Meidstono mikrorajonų ir čia pradėti bažnyčią. Jis nupirko žemės sklypą ir, nors neturėjo pakankamai pinigų bažnyčios statybai, pasikliaudamas Dievu pradėjo ją statyti. Kiekvieną kartą, kai ateidavo laikas apmokėti statybos darbų išlaidas, sąskaitoje būdavo reikalinga pinigų suma – tai buvo tikras Dievo stebuklas. Buvo nuspręsta, kad tai bus laisvųjų krikščionių bažnyčia – žmonės čia nebus varžomi kažkokių taisyklių ar doktrinų, galės čia ateiti ir laisvai šlovinti Viešpatį. Pradžioje ją lankė 25 žmonės. 

Aštuntajame XX a. dešimtmetyje iš Loose kaimelio baptistų bažnyčios atsiskyrė šešios šeimos, kurios įkūrė bažnyčią „Emanuelis“, o tai reiškia „Dievas su mumis“. Apie 2000 m. Meidstono Shepway mikrorajono Laisvųjų krikščionių bažnyčia ir „Emanuelio“ bažnyčia susijungė – taip gimė nauja bažnyčia „Beacon“ („Deglas“ , „Signalinė ugnis“). Šis pavadinimas pasirinktas ne atsitiktinai. Senovėje Anglijoje deglai buvo naudojami norint perduoti žinią. Kiekviena apylinkė ant aukščiausios savo kalvos turėjo po deglą ir, jei, pavyzdžiui, karaliaus žmona susilaukdavo kūdikio, karalius, norėdamas pranešti šaliai džiugią žinią, įsakydavo ant aukščiausios kalvos įžiebti deglą, o kiti, gyvenantys atokiau, pamatę pagrindinį karalystės deglą, perimdavo estafetę ir uždegdavo deglą atokiau – taip žinia greitai apskriedavo visą šalį. Deglai būdavo uždegami ir tuomet, kai puldavo priešai. Susijungusios bažnyčios troško ugningai skleisti Evangelijos žinią, tad šis pavadinimas labai tiko. 

2012 metais Loose kaimelio bažnyčios tikintieji ir „Beacon“ bažnyčios tikintieji nusprendė vėl susijungti – taip gimė „Vynmedžio“ bažnyčia, kurios pavadinimo ištakos slypi Evangelijoje pagal Joną: Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5). Mes labai džiaugiamės šiuo pavadinimu ir, kai mūsų kas nors paklausia, iš kokios bažnyčios esi,  atsakome: „Iš „Vynmedžio“.“

Meidstono miesto „Vynmedžio“ bažnyčią kiekvieną sekmadienį lanko maždaug 300 žmonių. Dar maždaug 500 žmonių pritaria mūsų bažnyčios mokymui – mes palaikome su jais ryšį, nuolat vykdydami įvairius projektus. Mūsų bažnyčios viziją geriausiai atspindi tai, ką Jėzus pasakė Evangelijoje pagal Luką (Lk 4, 18–19), cituodamas pranašo Izaijo užrašytus žodžius Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą; skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną, paguosti visus liūdinčius, įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei (Iz 61, 1–3). Perskaitęs šią Senojo Testamento vietą, Jėzus pasakė: Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai (Lk 4, 21). Vadovaudamiesi šiais žodžiais ir siekiame tarnauti visuomenėje tomis dovanomis, kurias Dievas mums suteikė, raginame savo bažnyčios tikinčiuosius eiti skelbti Gerąją žinią ir tuo pačiu augti dvasiškai.

Mūsų bažnyčios misija – pakeisti atskirų žmonių gyvenimus ir visuomenę.

 

Kuo Jūsų bažnyčia skiriasi nuo anglikonų, metodistų, katalikų ir kitų bažnyčių?

Labai sudėtinga paaiškinti paminėtų bažnyčių skirtumus. Man lengviau kalbėti, kas jungia visas protestantiškas bažnyčias Meidstone. Kas šešias savaites Meidstono miesto bažnyčių lyderiai, maždaug 25–30 žmonių, susitinka kartu papusryčiauti. Taip galime aptarti veiklos planus ir kartu veikti mieste.

2015 metais, kai Jungtinėje Karalystėje vyko šalies Parlamento, savivaldybių ir miestų merų rinkimai, kvietėme visus krikščionis drauge melstis už tuos rinkimus. Netgi išsiuntėme kvietimus visiems savo kandidatūras kėlusiems kandidatams, kad atvyktų drauge melstis. Tąkart atvyko visi kviesti politikai, o iš viso maldos pusryčiuose dalyvavo apie 400 žmonių. Ir ateinančiais, 2017 m., visos Meidstono bažnyčios vėl rengiame bendrą projektą, pavadinimu „Way point“ („Kelio taškas“). Projektas bus vykdomas visus metus, kiekviena bažnyčia raginama surengti po tris renginius. Projekto tikslas – užmegzti pokalbį su netikinčiaisiais.

 

Papasakokite apie bažnyčioje veikiančias tarnystes...

Bažnyčioje turime labai daug veiklų. Tam, kad tikintieji augtų dvasiškai, renkamės į namų grupeles, kurios vyksta privačiuose namuose kartą per savaitę. Šiuo metu turime 20 tokių grupelių. Keturios poros tas grupeles prižiūri, padeda, pataria. Bažnyčioje veikia moterų ir vyrų tarnavimai, taip pat didelį dėmesį skiriame darbui su vaikais. Sekmadienio pamokslo metu su vaikais iki 14 metų užsiima vaikų tarnautojai. Kartą per mėnesį tarnautojai su vaikais renkasi atskiroje bažnyčios salytėje, kur kartu meldžiasi, vaikai raginami vienas kitą palaikyti, padrąsinti, stengtis geriau pažinti Šventąją Dvasią. Taip pat veikia klubas „Explore“ („Ištirk“), į kurį vaikai renkasi penktadieniais, po pradinės mokyklos pamokų. Čia vaikai pamaitinami, po to užsiima rankdarbiais, žaidžia, skaito Bibliją, jiems pasakojamos Šventojo Rašto istorijos.

Taip pat dirbama su paaugliais nuo 13 iki 19 metų ir jų tėvais. Tėvams, auginantiems paauglius, dažnai kyla daug problemų, todėl bažnyčios tarnautojai stengiasi jiems padėti rasti atsakymus į iškylančius klausimus. Penktadieniais bažnyčią lankantys paaugliai gali atsivesti ir savo netikinčius draugus, klasiokus. Tarnavimo tikslas – netikinčiuosius paauglius supažindinti su krikščionybe, atsakyti į jiems rūpimus klausimus, leisti su jais laiką. Na o sekmadienio vakarais vyksta bažnyčios jaunimo tarnavimas.

Turime ir vidurinėje mokykloje, kuri dalijasi ta pačia teritorija, kaip ir bažnyčia, dirbančių 14 tarnautojų komandą. Jie dirba mokykloje socialinį darbą, pvz.: antradieniais bažnyčios patalpose vyksta popamokinis klubas (paaugliai pamaitinami, su jais leidžiamas laikas). Ta pati komanda bendrauja ir maždaug su 20 įvairių socialinių problemų turinčių jaunuolių. Kai kurie jaunuoliai gyvena asocialiose šeimose, jiems trūksta artimo ryšio su tėvais, nes, pavyzdžiui, vienas iš tėvų atlieka bausmę, o kitas yra alkoholikas. Dažnai tokiems jaunuoliams sunkiai sekasi mokytis. Tarnautojų komanda per priešpiečiams skirtą laiką eina į mokyklą ir kalbasi su jais. Po pamokų jie ateina į bažnyčios patalpas ir čia mokosi arba dalyvauja kitose jaunimui skirtose veiklose. Kartais tie jaunuoliai vežami į įvairias ekskursijas, kad geriau pažintų šalį, kurioje gyvena, nes dažnai jų tėvai neturi tam finansinių galimybių.

„Beacon“ („Deglo“) bažnyčios pastate įrengta kavinė, kur gaminami priešpiečiai, ir žmonės iš gatvės gali du kartus per savaitę ateiti nebrangiai nusipirkti maisto bei pabendrauti su čia dirbančiais tikinčiaisiais. Žmonės, kurie ateina į kavinę, dažniausiai būna labai vieniši, patiriantys socialinę atskirtį: vienišos mamos, senjorai, kuriems reikia išsipasakoti, pasidalinti savo skausmu, išgyvenimais. Čia jie susiranda naujų draugų. Kavinė yra tarsi jungiamoji grandis su „Vynmedžio“ bažnyčia. Bažnyčia yra įdarbinusi 3 socialinius darbuotojus, kurie dirba su socialinių poreikių turinčiais, depresija sergančiais, negalinčiais apsitarnauti žmonėmis.

Taip pat turime savo labdaros parduotuvę, į kurią žmonės atneša perskaitytas knygas, gerus, bet nebenešiojamus rūbus, indus, kitus namų apyvokos daiktus, žaislus ir kita. Žmonės čia už simbolinę kainą gali įsigyti reikiamą daiktą. Parduotuvėje yra ir nedidelė kavinė, kur galima išgerti arbatos, kavos, susipažinti su čia ateinančiais žmonėmis, pabendrauti su parduotuvėje tarnaujančiais tikinčiaisiais.

Bažnyčioje taip pat veikia Maisto bankas – surenkami negendantys maisto produktai išdalijami stokojantiems. Tačiau prieš dalindami maisto produktus, stengiamės išsiaiškinti skurdo priežastis – jei žmogų buvo ištikusi kokia nelaimė, siekiame padėti jam atsitiesti. Prieš kiekvienas Kalėdas ruošiame didelius šventinius paketus-dovanas sunkiai gyvenančioms šeimoms.

Bažnyčioje vykdomas ir projektas „Krikščionys prieš skurdą“, kurio tikslas padėti didelių finansinių problemų turintiems žmonėms.

 Taip pat veikia Mokymo centras, kuriame mokoma anglų kalbos, matematikos, kompiuterinio raštingumo pagrindų. Į šį centrą renkasi pakankamo išsilavinimo neturintys žmonės ir emigrantai. Baigusiems kompiuterio kursus, suteikiama kvalifikacija. Taip pat turime darbo centrą, kuriame konsultuojame žmones įsidarbinimo klausimais, jie mokomi parašyti CV, motyvacinį laišką, pasiruošti interviu su darbdaviu.

Kartą ar du per metus organizuojame kursus „Laisvė Kristuje“ – tai 13 savaičių kursai tikintiesiems, siekiantiems giliau pažinti Kristų, turintiems įvairių priklausomybių bei gyvenimo žaizdų ir norintiems  išgyti, išsivaduoti iš vis pasikartojančios nuodėmės. Taip pat rengiame „Alfa“ kursą, kurio metu susipažįstama su pamatinėmis krikščionybės tiesomis, ieškoma artimesnio ryšio su Jėzumi.

Palaikome glaudų ryšį su misionieriais iš viso pasaulio. Šiuo metu bendradarbiaujame su 8 šalimis: Brazilija, Kenija, Serbija, Prancūzija, Vokietija, Tanzanija, Uganda, Egiptu – tai pagrindiniai mūsų misijų laukai. Dar dviejose šalyse – Rumunijoje ir Pietų Afrikoje – koordinuojame labdaros organizacijų veiklą – čia dvi mūsų bažnyčios šeimos dirba su našlaičiais ir varguoliais.

„Vynmedžio“ bažnyčia jungia bendrai misijai protestantiškas bažnytėles  visoje Anglijoje. Tikintiesiems, siekiantiems vadovauti bažnyčioje, organizuojame kursus „Lead“ („Vesti“), į kuriuos atvyksta tikintieji iš visų Anglijos bažnyčių. 2017 metų kursams jau yra užsiregistravę maždaug 55 tikintieji. Taip pat organizuojame 4 savaičių kursus „Word plus“ („Žodis plius“), skirtus žmonėms, norintiems daugiau sužinoti apie Bibliją bei norintiems savanoriauti įvairiose Anglijos bažnyčiose.

 

Kaip Jūs susitikote su Kristumi? Kas padarė didžiausią įtaką Jūsų dvasiniam augimui?

Krikščionis esu nuo paauglystės, taigi jau 60 metų. Du mano draugai pakvietė mane praleisti laisvalaikį krikščioniškame klube. Ten man patiko: vyko įdomios viktorinos, žaidimai, buvo merginų, su kuriomis man, kaip paaugliui, buvo įdomu pasikalbėti. Kartą vienas iš to klubo vadovų pakvietė mane į bažnyčią. Labai ilgai muisčiausi, stengiausi kiek įmanoma ilgiau išsisukinėti, tačiau tas žmogus man skyrė daug laiko, tad man pasidarė nepatogu ir aš visgi nusprendžiau nueiti į bažnyčią. Bažnyčioje pirmą kartą išgirdau Evangelijos žinią. Pamenu ir vieną jauną mokytoją krikščionį vidurinėje mokykloje. Per moksleivių atostogas jis organizuodavo ekskursijas jaunuoliams. Kartą paprašiau tėvų išleisti mane į jo organizuotą kelionę į Velsą. Dienos metu laipiojome po kalnus, o vakarais, po vakarienės, mokytojas su draugu pasakojo mums apie Jėzų. Kelionė truko savaitę. Vieną vakarą tas mokytojas paklausė, ar yra norinčių priimti Kristų į savo gyvenimą. Tą vakarą, 1956 m., aš nusprendžiau tapti krikščioniu. Tada pradėjau lankyti bažnyčią, pasikrikštijau.

Mano tėvai iki to laiko buvo netikintys, bet drąsinami kitų tikinčiųjų taip pat pradėjo lankyti bažnyčią, tėvas tapo diakonu. Aš pradėjau darbuotis bažnyčios sekmadieninėje mokyklėlėje, vėliau tarnavau jaunuoliams nuo 18 iki 30 metų. Taip įgijau patirties vesti žmones prie Kristaus, tapau pastoriumi. Visą laiką, būdamas pastoriumi, dirbau statybos inžinieriumi. Buvo keletas mane įkvėpusių žmonių, tačiau labiausiai mane augino gyvenimo patirtis.

Dievas man davė nuostabią žmoną Iris. Nors ji gimė krikščionių šeimoje, tačiau priimti Jėzų į savo gyvenimą apsisprendė būdama 11 metų, Bilio Gremo evangelizacinės kampanijos Londone metu. Iris tėvas buvo bažnyčios, kurią aš paauglys pradėjau lankyti, diakonas. Jis taip pat buvo labai geras vaikų tarnautojas, sekmadienio vakarais rengdavo Biblijos pamokas jaunimui, kartą per savaitę kviesdavo jaunus žmones į savo namus išgerti arbatos, pasikalbėti tikėjimo klausimais. Jis padarė didelę įtaką mano dvasiniam augimui.

Kai baigiau vidurinę mokyklą, draugai suorganizavo atsisveikinimo su mokykla vakarėlį ir pasiūlė į jį atsivesti savo merginą. Aš „savo merginos“ dar neturėjau, todėl į vakarėlį pakviečiau Iris, su kuria buvome pažįstami jau daug metų, nors artimiau nebendravome ir vienas kitu nesidomėjome. Po to vakarėlio pradėjome daugiau bendrauti, visur kartu eidavome. 1961 metais susižadėjome, o 1964 metais susituokėme. Užauginome 3 vaikus. Iki šiol džiaugiamės Dievo mums suteikta malone ir galimybe Jam tarnauti.

 

Kas Jums padeda išlaikyti gyvą santykį su Dievu? Kokia dvasinė disciplina labiausiai paveikė Jūsų ir Dievo santykį?

Išlaikyti gyvą santykį su Dievu man padeda noras tarnauti Kristui, noras tai, ką gaunu iš Dievo, palikti kaip paveldą ateities kartoms – šeimai, bažnyčiai. Dvasinės disciplinos – tai malda, Biblijos studijos, pamokslų klausymasis. Daug skaitau. Su vienų knygų skleidžiama žinia sutinku, su kitų – ne.

Labai anksti pajaučiau didžiulę meilę žmonėms. Tarnaudamas jiems Dievo man duotomis dovanomis, sužinau, per kokius išbandymus Dievas juos veda ir kaip stipriai Kristus juos myli. Dažnai žmonės prašo manęs jiems padėti, o aš nežinau, kaip jiems padėti. Tuomet malda kreipiuosi į Dievą, laukiu atsakymo, ir tik tuomet galiu veiksmingai patarnauti. Visada mėgau pamokslauti, nors tai man visada būdavo ir didelis iššūkis tinkamai atstovauti Jėzui.

Neseniai lankėmės Vankuveryje. Teologijos koledžo kieme pamačiau skulptūrą, pavadintą „Balsas“ – tai buvo už sakyklos stovintis žmogus. Prie skulptūros buvo pritvirtinta maža kortelė, aiškinanti, kad pamokslininkas turi būti Dievo lūpos, perduodančios žmonėms išgelbėjimo žinią, jo išskėstos rankos – tai tarsi Jėzaus rankos, reikšmingos yra ir pėdos, primenančios Izaijo pranašystės žinią: Kokios gražios kalnuose kojos to, kuris atneša gerą žinią ir skelbia ramybę, kuris atneša linksmą naujieną, skelbia išgelbėjimą ir sako Sionui: „Tavo Dievas viešpatauja“ (Iz 52, 7). Pamatęs tą skulptūrą, supratau, kodėl mano širdyje yra gyvas troškimas pamokslauti.

Mūsų bažnyčioje yra penki vyresnieji, kurie yra atskaitingi vienas kitam, ir nors aš esu vyriausias, vis tiek esu atskaitingas kitiems – tikime, kad tai mums padeda vadovauti bažnyčiai Dievo baimėje.

 

Jūsų bažnyčią lanko žmonės iš kitų šalių. Kaip jiems pavyksta įsitraukti į bažnyčios gyvenimą, rasti joje savo vietą, atskleisti dovanas? Kas, Jūsų manymu, yra įvairių tautų, kalbų ir kultūrų žmones jungiantis ir vienijantis veiksnys? 

Vienas iš svarbiausių veiksnių yra mylėti kitus žmones, rodyti jiems Jėzaus meilę. Kadangi laikomės misionieriško požiūrio, iš svetur atvykę žmonės taip pat gali papasakoti, kas vyksta jų bažnyčiose, kuriose jie augo, brendo dvasiškai. Kaip pavyzdį galiu pateikti Martynos ir Konstantino Belovų šeimą. Jie atvyko turėdami gyvą tikėjimą Jėzumi ir to neslėpė. Kai jie panoro tapti mūsų bažnyčios dalimi, mes paprašėme jų sutikimo leisti salėje iškabinti jų valstybės vėliavą. Taip mes parodome pas mus atvykusiems žmonėms, kokie jie mums brangūs ir priimtini. Mus, kaip bažnyčią, įkvepia šios Šventojo Rašto eilutės  <...> štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7, 9–10). Mes norime kuo daugiau dangaus savo bažnyčioje (juokiasi), tad norime, kad joje būtų ir kuo daugiau tautų. Aš tikiu, kad mūsų bažnyčia yra labai svetinga: žmonės vieni kitus kviečia pietų, atveria savo namų duris ir dalijasi savo meile.

Bažnyčioje yra dvi tarnautojų komandos, kurios pasveikina naujai atvykusius žmones, padeda jiems prisitaikyti tiek bažnyčioje, tiek visuomenėje. Mūsų bažnyčios durys atviros visiems: tiek tikintiesiems, tiek netikintiems, jiems skirti įvairūs tarnavimai ir bažnyčioje vykdomi projektai. Kai nuvykstu į kitos šalies bažnyčią ir ten susitinku su tikinčiaisiais, mus vienijantis veiksnys yra Šventoji Dvasia.

      

Jūsų bažnyčią lanko Martynos ir Konstantino Belovų šeima iš Lietuvos. Ką trumpai galite pasakyti apie juos?

Jie nuostabūs (juokiasi)! Mes buvome sujaudinti jų atvykimo ir noro įsilieti į mūsų bažnyčią. Mums buvo didelė malonė padėti jiems integruotis į mūsų visuomenę, stengėmės jiems patarti, kai mūsų patarimo jiems reikėjo. Laikui bėgant, atsivėrė jų dvasinės dovanos, kuriomis jie laimina mūsų bažnyčią. Daug žmonių bažnyčioje myli šią šeimą. Mes laiminame juos, jie laimina mus. Ir tai yra nuostabu!

 

Gyvename konfliktų, įtampų ir susipriešinimo pilname pasaulyje. Ką, Jūsų manymu, reiškia būti šviesa ir druska šiame pasaulyje? Kokią įtaką daugiatautei Jūsų bendruomenei turi ar, Jūsų nuomone, gali turėti Jungtinės Karalystės sprendimas pasitraukti iš Europos Sąjungos? Ką šiame kontekste būtų galima pasakyti į Angliją emigravusiems krikščionims – ar jie gali ir toliau jaustis saugūs ir priimtini?

Evangelijoje pagal Luką sakoma: Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą (Lk 11, 33). Bažnyčios „Vynmedis“ misija – ne tik rūpintis, kad žmogus augtų dvasiškai, bet ir į to žmogaus darbovietę žvelgti kaip į bažnyčios misijos lauką. Mes, kaip lyderiai, turime būti tikri, kad bažnyčios narius tinkamai apginkluojame dvasiniais ginklais, kad savo darbo vietose jie yra geri Dievo žodžio liudytojai ir liudija ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Jūs žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti, – sako Jėzus (Mt 5, 13). Kristaus sekėjai – druska žmonių visuomenėje – turi daryti gailestingumo darbus, siekti Dievo teisumo ir taikos.

Mes, kaip bendruomenė, liūdime dėl Brexit paskleistos žinios. Tai atskleidė, kokia susiskaldžiusi yra mūsų pačių visuomenė, kad konfliktas vyksta mūsų šalies viduje. Labai svarbu pasirūpinti susiskaldžiusiais  ir mums, kaip bažnyčiai, tai yra iššūkis. Mūsų tauta visuomet ištiesdavo kitiems pagalbos ranką, tačiau Brexit parodė, kad žmonės nebėra linkę rūpintis kitais. Kažkas atsitiko su žmonių mąstymu. Mes, kaip bažnyčia, džiaugiamės, kad galime padėti skurstančioms šalims labdara, rūpintis kitais žmonėmis šalies viduje. Brexit prieštarauja mūsų bažnyčios vizijai ir misijai.

Kita vertus, mes, krikščionys, negalime pamiršti, kad turime būti įsitvirtinę Dievo žodyje ir tvirtai stovėti kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, nesvarbu, kokį sprendimą priima ir kur link juda mūsų šalis. Per visus bažnyčios gyvavimo metus mes turėjome įvairių iššūkių, matėme didelių atakų iš visų pusių, pvz.: nuvertinama santuokos institucija, legalizuojami abortai, seksualinė laisvė ir dar daug kitų atvejų. Atakos buvo ir yra ne fizinės, smūgiuojama ir dvasiniame lygmenyje. Saugumo ir ramybės žmonės pirmiausia turi ieškoti Dieve, nes tikras saugumas ir ramybė ateina iš Dievo, tad, kaip sako apaštalas Paulius, tvirtai stovėkite Viešpatyje! <...> Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 1–6). Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas. Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti. Tad stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas pasiruošimu skelbti taikos Evangeliją (Ef 6, 11–15).

Dėkoju už atsakymus

Interviu paruošė Vilija Senulytė (Martynos mama) ir Martyna Bielovienė

Bendrinti: