Laiškas draugei (I). Prisiminus šventę – tu laukiama bažnyčioje

Mieloji, ar jau lauki Velykų? O aš noriu trumpai pasidalinti, kokioje ypatingoje šventėje man teko dalyvauti vieną sekmadienį dar kovo pradžioje. Eidama į pamaldas tikėjausi, kad bus graži, ypatinga šventė, bet kad ji bos TOKIA šilta, išskirtinė, - nesitikėjau.
Tu žinai, kad mūsų bendrija yra „suskirstyta“ į tris kraštus - Vilniaus, Kauno ir Šiaulių. Taigi kovo 3 dieną Vilniuje vyko Aukštaitijos bendruomenių šventė, į kurią atvyko tikintieji iš įvairių Rytų Lietuvos miestelių... Na, labai smulkiai nepasakosiu, gal skaitei (ar paskaitysi dar) reportažą , bet tiesiog norėjau pasidalinti keletu išgyvenimų, kuriuos patyriau. Žinai, juk bažnyčioms jau dvi dešimtys (daugiau mažiau) metų, taigi tikrai jau yra ką prisiminti...

Bendruomenių prisistatymai buvo be galo turiningi - kas liudijo, kas vaidino, kas grojo ar giedojo, rodė filmą... O aš savo ruožtu prisiminiau nueitą ir savo asmeninį kelią Viešpatyje, ir pagalvojau - kiek daug jau mano gyvenime įvyko, pasikeitė nuo tos dienos, kai Viešpats pašaukė sekti Juo... Tiesa, susitikau ir daug pažįstamų veidų iš kitų miestų (būtum ir tu susitikus savo gimtojo miestelio tikinčiuosius)  - taip gera buvo visus pamatyti. O juk šie žmonės - tai Viešpaties ištikimieji, eilę metų tarnaujantys savo bendruomenėse... Sunku net apsakyti tą jausmą, kai matai tuos pačius veidus, gal kiek pasikeitusius, kuriuos matei prieš penkiolika ar gal net dvi dešimtis metų, ir šie veidai ir šiandien spindi tikėjimu... Nors, neabejoju, visi šie žmonės patyrė daug įvairių sukrėtimų savo kelyje, vis tik jie išliko Viešpaties kaimenėje, Jo vynuogyne, ir darbuojasi, uoliai tarnauja iki šiol. (Štai kur tikroji žmogaus didybė!) Na, tik trūko laiko pakalbinti visus, kuriuos norėjosi.  Galvoju, kad bus įspūdinga jubiliejinė šventė spalio mėnesį (spalio 13 d., gali pasižymėti kalendoriuje), kai susirinks ne atskirų Lietuvos kraštų, o jau visos bendrijos bendruomenės... Kaip pasiilgau tokių visos bendrijos renginių!

Tačiau būnant šioje šventėje man šiek tiek širdį maudė... Žinai dėl ko? Kad ne visi galėjo dalyvauti šioje šventėje. Suprantu, kad daug kas negalėjo, gal kas ir sirgo ir pan., bet vis tik - kaip liūdna kai mes praleidžiame tokias šventes... Tai buvo lyg puota prie Viešpaties stalo, ir, pasvarstau, ar Dievo akys nežvilgčiojo su liūdesiu į tuos, kurie tą rytą veikė kažką kita, neatėjo, neprisėdo drauge su mumis, nepasivaišino nuo bendro stalo... Žinau, kad ir man pačiai pristinga uolumo dėl Dievo namų, žinau, jog ne visada pavyksta sudalyvauti visuose renginiuose, visose pamaldose  - bet suprantu, kaip svarbu būti su tikėjimo namiškiais, guostis bendru tikėjimu (ir nueito kelio patirtimi...), stiprinti bei drąsinti vienas kitą, žodžiu, būti Kristaus bažnyčioje. Mes visi klumpame, tačiau Viešpats visuomet turi ištikimųjų, kurie mus, tuo metu suklupusius, atšalusius ir atitolusius pakvies, paragins, padrąsins ateiti ir būti drauge... Pameni, kaip Viešpaties mokiniai ragino suabejojusį Tomą. Ir Tomas atėjo, buvo su jais, ir Viešpats būtent tuo metu, o ne Tomui atsiskyrus, jam apsireiškė... Neabejoju, kad tai svarbi žinia visiems mums - Jis kalba mums tuo metu, kai esame kitų Jo mokinių tarpe, ir apsigautume, jei sakytume, jog pakanka asmeniškai tikėti, jog bažnyčia nereikalinga. Nepakanka. Reikalinga. Ir aš žinau, kad tai supranti...

Dievas pašaukė mus būti vienoje puokštėje, vienoje dirvoje, kaip sakoma. Manau, kad Jo pašaukimas mūsų gyvenime svarbus ir tuo, jog jo išpildymas ne tik kitų gyvenimus praturtina, bet ir mus pačius keičia. Taip, mieloji, mums reikalinga bažnyčia. Ir tau taip pat. Suprantu kad kartais neturi jėgų po darbo, viską suprantu... Bet mums visiems reikia Viešpaties šviesos, Jo žodžio tiesos, kuri tiestų mums kelią, būtų žiburiu mūsų kojai - kad neklaidžiotume savo mintyse, nepamiltume šio pasaulio tamsos, o apmąstytume Jo žodį, Jo darbus, kad matytume stebuklus kitų gyvenimuose ir prisimintume tuos, kurie įvyko mūsuose. Esu tikra, kad Viešpats nori kalbėti tau, tave globoti, saugoti, nukreipti. Neabejoju, kad Jis tai ir daro, tačiau yra daug daugiau, ką Jis galėtų daryti tavo gyvenime ir per tave - esu tuo tikra. Kristus yra pasakęs, jog atėjo duoti mums gyvenimo ir duoti jo apsčiai - taigi, Jis nori tau duoti to gyvenimo, atseikėti jo daug daug, bet man atrodo, kad yra daug dalykų, kuriuos Jis daro būtent per savo bažnyčią. Ne veltui Kristus pavedė Petrui ganyti Jo avinėlius - Jam reikia žmonių, kurie pasirūpintų Jo avelėmis, nukreiptų jas, pamokytų, pabartų ar  padrąsintų kai to reikia... O tai reiškia, kad ir avelėms reikia tų, kurie jas ganytų, nukreiptų...

Tikiu, kad Jėzus kviečia tave, sakydamas - ateik į mano kaimenę, ateik ir ganykis... Taip, Jis mylės tave, jei veiksi kažką kito, tačiau ar įvyks tie brangiausi susitikimai su Juo, ar Jis galės daryti tai, tavo gyvenime, ką norėtų, o visų pirma - tavyje?

Ne, nenoriu tavęs nei moralizuoti, nei ką... Tiesiog... Noris šiek tiek paraginti, padrąsinti...

Meldžiu, pabandyk nugalėti savyje tai, kas tau trukdo ateiti... Kiekvienas žmogus Dievo akyse be galo brangus, reikalingas, svarbus. Ir tu labai svarbi. Ateik, ir būk Jo namuose...

Mes visi tavęs labai laukiam.

Tavo draugė.

P.S. Koks stebuklas įvyko, parašius šį laišką. Nespėjau tau jo išsiųsti iškart parašius, tad jis kiek užsigulėjo... O tuo tarpu netikėtai gavau tavo žinutę apie tai, jog buvai bažnyčioje ir supratai, jog ten tavo vieta. Kokia aš buvau laiminga gavus tokią žinią! Viešpats maloningas, Jis atsako į mūsų širdžių troškimus, net ir į mano (šypsausi).

Bet laišką vis tiek išsiunčiau, gal jis tave dar kartą padrąsins?

Tiesa, šią savaitę, penktadienį, bus pasninkas ir malda - Viešpaties kančios apmąstymas. Būtinai sudalyvauk, jei tik galėsi (18.30 val. Gilužio g. 15 - na, kur ir visuomet vyksta pamaldos). Ir gražios tau Viešpaties prisikėlimo šventės, jei nepasimatysime.

Iki, Dievo pašauktoji, Viešpats labai arti tavęs (neabejok tuo)!