Laiškas draugei (II). Po Velykų – ir vėl menu Mariją Magdalietę

Sveika, brangioji. Per šias Velykas, gaila, nepasimatėme. Tačiau džiaugiuosi, kad turėjau progų apsilankyti Lietuvoje, ir savo bažnyčioje... Ačiū tau už gražų, širdį aukštyn keliantį sveikinimą!
Vakar namuose perklausiau dar ir Kauno bažnyčios pastoriaus Gabrieliaus pamokslą „Ką mums reiškia Kristaus prisikėlimas“ - ir klausydama vėl tave prisiminiau... Pastorius pamoksle pažvelgė į Marijos Magdalietės patirtį (man jau sunku įsivaizduoti Velykas be šios moters patirties apmąstymo - kaip ji stovėjo ten, prie kapo, ir pirmoji žmonijos istorijoje sutiko prisikėlusį Kristų - tai bent!). Tai va klausydama ir mąstydama apie Mariją mąsčiau ir apie tave... Kažkaip įstrigo man, kai sakei, jog jautiesi silpna, jog kyla daug klausimų (ypač dėl tavo patiriamų ligų...). Pagalvojau apie Marijos, paprastos moters silpnumą ir unikalumą - iš jos kadaise buvo išvaryti septyni demonai - taigi, ji išties patyrė didelį Dievo prisilietimo stebuklą - bet tuomet, kai jos Viešpatį nukryžiavo, ji stovėjo prie kapo ir verkė, raudojo, kol pats Viešpats jai apsireiškė. Prisipažinsiu, šis Marijos ilgesys apnuogina mano pačios santykį su Kristumi... Bet štai ką dar pagalvojau - Marija buvo paprasta moteris. Tačiau Kristaus troškimas, Dievo ilgesys joje buvo nepaprastas. Ir net jei Marija kažko nesuprato, jei jos tikėjimo saikas ar pašaukimas nebuvo koks tai išskirtinis, ypatingas (kaip, pavyzdžiui, Kristaus pirmųjų apaštalų), tai jos santykis su Kristumi buvo tikrai ypatingas. Ir, man atrodo, būtent jos prisirišimas prie Viešpaties, Dievo ilgesys galėjo tam tikra prasme „kompensuoti“ bet kokį galimą ne visai teisingą supratimą apie Dievą, Jo kelius ir sumanymus (jei to ne visai teisingo supratimo būta - aš dabar tik „garsiai“ mąstau, šiek tiek interpretuodama...)

... Dieve, kaip aš norėčiau pasiekti tokią širdies padėtį, kad kur kas labiau pergyvenčiau dėl Kristaus pažinimo, Jo artumo ir bendrystės su Juo išlaikymo, o ne dėl galimų nelaimių savo gyvenime, netekčių, ar kad ir finansinės padėties... Juk žinai kaip dažnai mus aplanko įvairios baimės, sunkios mintys... Kartais galime raudoti iš nevilties, dėl to, jog patiriame didžiulį sielos (ir kūno) suspaudimą, jog įvairios audros daužosi į mūsų namų duris, langus, sienas... O Marija raudojo dėl to, kad „kažkur padėjo jos Viešpatį“... Ji atėjo Jo pasiimti (čia man kyla klausimas, ar ji tikėjo Jo prisikėlimu? Gal tikėjo, bet netikėjo, kad Jis kelsis ir tuo kūnu, kuris buvo nukryžiuotas?), o Jo ten nebuvo, ir štai čia Marijos kelias buvo sustojęs... Ji nežino, kur jos Viešpats, reiškia, ir neįsivaizduoja tolesnio savo gyvenimo - gyvenimo be Jo. Ir ne dėl to, kad Jis suteiktų jai didžiulius, gražius pažadus (kurių kartkartėmis tikisi iš Dievo ne vienas krikščionis), bet dėl to, kad galėtų būti su Juo, būti prie Jo kojų, klausytis Jo  gyvybę teikiančio Žodžio... Tikrai nemanau, kad Viešpats jai buvo reikalingas dėl kokio nors geresnio gyvenimo pažado išpildymo, bet dėl to, kad Kristus išties tapo jai jos gyvenimu. Kaip Jėzus ir sakė - Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Marijai, manau, Jis buvo tapęs Keliu, Tiesa ir Gyvenimu pačia tikriausia šių žodžių prasme. Nėra Jėzaus priešais ją, nėra kur eiti. Nėra Jėzaus, nėra Tiesos, o gal be Jėzaus ji jaučiasi akla, negebanti tos tiesos pažinti, apčiuopti, matyti... Nėra Jėzaus, nėra ir Gyvenimo. Ir ji, ačiū Dievui, nesitenkino jokiais pakaitalais, nėjo pasižiūrėti kokio filmo, kad nuramintų sielą, bet ėjo į tą tuščią kapą, galvodama, kad bent Jėzaus kūnas jai suteiks šiokios tokios paguodos, kad pasirūpindama Jo mirusiu kūnu ji dar šiek tiek pratęs savo egzistenciją...

Jokiais būdais neidealizuoju Marijos, tačiau būtent tai mane ir guodžia, teikia vilties. Gal ir aš kada nors taip trokšiu Viešpaties? Gal ir aš verksiu, raudosiu iš širdies dėl to, kad jau tiek, rodos, apie Jį žinau, o Jo paties ir nesusitinku, neišgyvenu, ir taip labai netrokštu... Kaip padaryti, kad Jis taptų didžiausiu mano širdies troškimu, didžiausiu mano širdies džiaugsmu? Apie tai vis pagalvoju...

Ir apie tai, kad net ir tuomet, kai jaučiuosi silpna, dvejojanti, net gi netikinti, many gali kunkuliuoti Dievo ilgesys, Jo troškimas... Aš galiu tapti nusivylusia namų šeimininke ne todėl, kad rutina mane „užkniso“ ar kad vaikai neklauso, o todėl, kad tarp savo begalės rūpesčių ir darbų kažkur „pamečiau“ Jėzų... Ir mane guodžia, kad apsiverkus dėl savo apgailėtinos tikėjimo padėties aš galiu staiga susitikti Jėzų - taip kaip Marija Jį sutiko. Stovintį kažkur man už nugaros (pameni, Marija „atsisuko ir išvydo stovintį Jėzų“ (Jn 20, 14), bet nepažino Jo, kaip ir aš dažnai neatpažįstu, kad Jis taip arti manęs, arti visuomet, kiekvieną dieną...). Arti nuo pat ryto ligi pat vakaro, arti naktį ir dieną... (Neseniai net pabūgau suvokusi, jog Jis išties išklauso kiekvieną mano maldą... Ne visuomet atsakymai ateina greitai, bet jie ateina!). Man atrodo tai, jog Marijai reikėjo atsisukti, kad išvystų ją šaukiantį Jėzų, yra gana simboliška - manau kad didžiąją gyvenimo dalį mes pragyvename su Viešpačiu „užnugary“. Ta prasme, kad mes nepasivarginam kasdien nuo pat ryto atsisukti į Jį, atrasti Jo veidą, Jo artumą... Mes tiesiog tenkinamės tikėjimo grūdeliais savo širdyse ir tuo, kad Jėzus, Dievas „kažkur“ yra... Gyvename savo gyvenimus, sukamės savo rateliuose kaip tos voverės, o Jis lai stovi kažkur šalia, lai globoja...

Bet Viešpats maloningas - Jis pašaukia mus, kaip pašaukė Mariją... Pašaukia mus vardais. Ar įsivaizduoji, ar gali išgirsi savo vardą Jo lūpose? Tai nuostabu, kai Jis tave pašaukia... Kai sako - ateik ir sek paskui Mane... Ateik ir būk su manim... Dieve!!!

Laikykis, mieloji, ir nepamiršk, kad Jėzus visuomet šalia - tereikia į Jį atsisukti, Jį atpažinti... Per šias Velykas Marija Magdalietė mane išmokė būtent šios pamokos - Kristus čia pat, šalia... Ir jei aš atsisuksiu, bet nepažinsiu, Jis pašauks mane vardu. Jis padės man. Juk be Jo kviečiančios malonės neateičiau pas Jį. Mano nuodėmingumas verčia mane nuo Jo tolti, o Jo malonė vis mane kviečia, gailestingumas gelbsti ir artina prie Jo... Ačiū Dievui už Jo didelę malonę.

Tavo draugė