Laiškas draugei (III). Visiems reikia padrąsinimo

Sveika. Labai tave suprantu, kaip kartais jautiesi... Visi mes esame žmonės, esame linkę pasiduoti dvejonėms, nusivylimams, baimėms, netikėjimui. Visus mus aplanko niūrios ir liūdnos mintys. Bet žinai, ačiū Dievui, kad yra Dievas.
Kad yra Jo žodis. Kad savo silpnume galime suklupti maldoje ir pasakyti: „Dieve, padėk...“.

Taip, kartais jaučiamės taip prastai, kad nė negalime melstis... BET. Tokiomis valandėlėmis galime pasakyti kad ir vieną sakinį - Dieve, padėk... Žiūrėk, po šio nuvarvėjusio lašelio pajunti, kad galėtum dar pasakyti kai ką: „Dieve, prašau, man labai sunku,  padėk man...“. Žiūrėk, po šios nedidelės prasiveržusios „vandens srovelės“ jau gali išsprūsti ir dar daugiau: „Viešpatie, aš tokia silpna, man reikalinga Tavo pagalba, Tavo padrąsinimas, paguoda, globa... Aš nesusitvarkau, padėk man...“.

Aš tikrai žinau, kad Viešpats atsako į mūsų maldas. Jis tikrai girdi. Dieve... Kiek daug kartų tuo įsitikinau, nemoku nė tau apsakyti! Kaip svarbu, kad mes išsakytume Jam savo jausmus, būsenas, išlietume ir emocijas, atneštume silpnumą prie Jo kojų... Jėzus visuomet ragino melstis, ateiti pas Jį. Mane visuomet labai guodžia ir drąsina Jo žodžiai: „Ateinančio pas Mane aš neatstumsiu“.

Kai pagalvoji... Žmogus gali tave atstumti. Tavo direktorius, kolega, šiaip koks žmogus, o gal net ir bičiulis gali tave atstumti... Bet žinai, ne Jėzus. Jis neatstumia. Nė vieno! Gali paklausti - kaip taip gali būti, ir kaip aš, tokia silpna, pilna dvejonių, silpnumų, galėčiau ateiti pas Jį? Negi Jis tikrai manęs neatstums?

Ne, neatstums. Niekada. Ir žinai, jaučiu kad tai susiję ir su tuo, kad atėję pas Jį mes keičiamės... Jei ateidami ir kentėjome dėl savo nuodėmių, kūniškų polinkių, jei dėl to nesijautėm verti ateiti pas Jį, atėję staiga suvokiame - Jis pilnas MALONĖS ir TIESOS. Malonės, kuri mus priima, ir tiesos, kuri mus keičia.

Ar įsivaizduoji, kokia didžiulė privilegija, kokia laimė mums duota... Mes bet kada, bet kuriuo paros metu galime ateiti pas Jį. Ir Jis nepasakys - „Dabar negaliu padėti“ arba: „Užimta, dabar kitiems padedu“. Mūsų Viešpats yra didis... Ir kelias pas Jį mums NUOLAT atviras. Jis nuolat „užimtas“ vien tik mumis, ateinančiais (ir neateinančiais) pas Jį...

Bet kodėl mes taip, palyginus, nedažnai vaikštome tuo keliu? Kodėl vis ieškom savo būdų sau padėti, vis vaikštom aplinkkeliais, o pas Jėzų - kai jau nieko nelieka, kai aiškiai jaučiam - priėjom liepto galą. O juk mes nuolat gyvenam „liepto gale“ - ar nemanai? Mūsų nuodėmingumas mus įkalino šitam liepto gale, bet štai Jėzus ateina ir sako: Aš esu Kelias... Ir tuomet nuščiūvi, nustembi, atsistoji, kad eitum... O Jėzus to ir laukia, žvelgia į tave padrąsinančiu žvilgsniu, bylojančiu: „Savo šlovei sukūriau tave, mano vaike“.  O aš einu, vis einu tuo Keliu, ir stebiuosi - Jis taip mane myli, vis drąsina, o aš vis pažvelgiu į save, ir vis susigėstu, nes mano pačios teisumas kaip purvini skarmalai, aš neturiu nieko, kuo galėčiau nustebinti Jį... Ir taip liūdna pasidaro, taip veria širdį, kai matau Jo žaizdas, atsivėrusias dėl manęs, ir neužsiversiančias visą amžinybę... Ir sakau, galvoju, Viešpatie, kaip taip gali būti, kad Tu vis už mane, vis su manim, vis mane myli, Tavo meilė nesibaigia, neišsenka žvelgiant į mane (o juk turėtų išsekti po truputį)... Ir kaip man dabar savo netobulume Tau patikti... O Jis žvelgia, šypsosi, drąsina... Suprantu, kad Jis yra pats Gyvenimas, nes tik Jo artume keičiuosi, augu, noriu skleistis, žydėti, dalintis... Pagaliau, noriu dainuoti, bėgioti, šokti, šypsotis. Suvokiu, kad taip, aš noriu gyventi, nes yra dėl Ko! Jis, Gyvenimas, mane taip įkvepia... (Ir čia pat nuliūstu pagalvojus, kaip dažnai mes pasitenkinam tik Jo, Gyvenimo, atspindžiais...)

Tuomet išgirstu tylų klausimą: „O tu ar myli Mane?“

Nutylu, tuomet, stoviu priblokšta ir šnabždu: „Myliu, Viešpatie... Noriu mylėti vis labiau... Bet kaip čia yra, kad Tu, Viešpats, klausi manęs, ar aš, AŠ Tave myliu?.. Negi tikrai Tau esu svarbi, negi tikrai Tu lauki, kad Tave pamilčiau?..“

Negaliu suvokti Viešpaties didybės, negaliu niekaip apsiprasti su mintimi, kad esu Jam be galo brangi. Sėdžiu sutrikus ir galvoju - va, ir dėl to eisiu pas Jį, eisiu ir melsiuos, ir prašysiu - Viešpatie, padėk man suvokti Tavo meilę. Padėk suvokti, kad Tu išties mane myli, globoji, kad niekuomet neapleidi, ir neapleisi...  Štai žmonių meilė kintanti - vieną dieną gali būti karščiau ir labiau mylimas, kitą dieną mažiau... Kai savo vaikui ruošiuos kažką duoti, man sako: „Kaip myliu tave, mamyte“... O aš šypsaus į ūsą - va, kaip mane myli kai pildau vaiko norus... Ir galvoju - taip ir Viešpatį, galbūt, pamilstu labiau, kai apiberia mane savo dovanom... O kai, žiūrėk, tenka per dykumą, per slėnius bristi, tuomet šnarpščiu ir galvoju - o kodėl Jis apleido? Gal nemyli? Gal mažiau myli? Gal myli tą, kuris spindi sveikatoje, džiaugsmuose, yra puikioje finansinėj padėtyje? O aš ką... Silpna, ligota, už ką čia mane mylėti...

Ir čia pat suprantu, kad tokios mano mintys yra visiškas melas. Viešpats mane myli ir silpną, ir ligotą, ir nuskurdusią, ir vienišą, ir klystančią, ir teisią... Jis mane myli ir džiaugsme, ir varge. Ir ligoj, ir sveikatoj. Jis mane myli, kai Jam tarnauju, ir kai Jam netarnauju, kai Jo ilgiuosi, ir kai nesiilgiu, kai Juo tikiu ir netikiu... Kai šaukiu pervargus ant savo vaikų, ir kai glostau jiems galvas, kai nusišypsau praeiviui ar rūsčiai nužvelgiu ... Jis myli visuomet.  O baikščiai pakėlus galvą į Jį imu ir vėl išgirstu tą netikėtą klausimą - Ar myli Mane?
...

Aš ir vėl susigėstu dėl savo nemeilės, dėl savo šaltumo, grubumo, nejautrumo Jam... Ir meldžiuos, kad Jis atvertų mano širdies akis, kad matyčiau Jį, siekčiau Jo, kad mano širdis priklausytų Jam, o ne šiam pasauliui, ne turtams, ne kažkam kitam... Juk Saliamonas sako - su visu stropumu saugok savo širdį, nes iš jos plūsta gyvenimo versmė... Ir tikrai, kas plūsta iš piktos, nusivylusios, netikinčios širdies? O kas iš tos, prie kurios prisilietė Viešpats, ją nuramino, paguodė, „iškuopė“, pamaitino? Tačiau ir Jo pamaitintą širdį reikia stropiai saugoti, ją prižiūrėti... Svarbu mums atrasti Kristų ne tik kaip Kelią, Gyvenimą, bet ir kaip Tiesą, kuri keičia mus, tobulina, apvalo mus nuo mūsų nuodėmių. Tuomet suprantu, kad svarbu man melstis ne tik dėl to, kad grįžtų ramybė, kurios taip ilgisi siela, bet ir dėl to, kad mokyčiaus vykdyti Dievo valią, kad trokščiau ją vykdyti, kad trokščiau paties Dievo...

Šauksiuosi Dievo, kuris man daro gera - sako psalmininkas (nors ir jis, neabejoju, patyrė devynias galybes vargų savo gyvenime...). Vis girdžiu savy klausimą „už ką, Viešpatie?“, ir suprantu, kad atsakymas į šį klausimą slypi Jame, Jo esybėje. Tai atsakymas, kurį retsykiais išgyvenu be žodžių ir žodžiais paaiškinti nebegaliu. Tik vis apmąstau, atsivertusi sūnaus palaidūno istoriją. Ir prašau, kad būčiau Tėvo glėby, kad gebėčiau priimti jo meilę, gerumą.

Ir kai esu Jo namuose, ir kai nuo jų nutolstu...

Tavo draugė