Liudiju gyvenimą

Paprašėme Solveigos Zvicevičienės atsakyti į keletą klausimų. Ši jauna moteris patyrė ne vieną išbandymą, tačiau nepalūžo, o, atvirkščiai, perėjo juos neįtikėtinai stebuklingai, kurie įkvėpė ją ištiesti ranką palūžusiems, patyrusiems negalią ar tiesiog skaudžiuose gyvenimo verpetuose įsuktiems. Šiandien ji pati, anot gydytojų diagnozės, neturėtų daug dirbti ir gal net gyventi...

Tačiau ši etnomuzikologė, specialioji pedagogė, Lietuvos muzikos terapijos, šokio ir judesio terapijos asociacijos narė studijuoja doktorantūroje, yra Edukologijos universiteto lektorė ir knygos „Lietuvių etnochoreografija autistiškiems vaikams: ugdymo ir terapijos aspektai" (2009) bendraautorė. Nesutikusi duoti interviu, nes norėjo išvengti „skambių klausimų" ir išlikti paprasta moterimi, S. Zvicevičienė sutiko papasakoti apie save ir Tą, kuris padėjo jai pakilti iš gyvenimo negandų, ir padeda iki šiol...  

Gyvenimas iki didžiojo susitikimo 

Savo vaikystę prisimenu kaip spalvotą sapną, kuris net dabar sukelia pačius geriausius pojūčius ir atsiminimus. Augau šeimoje, kurioje jaučiausi saugi, mylima ir kurioje manimi tikėjo. Savo ruožtu stengiausi nenuvilti artimųjų, tad buvau paklusni dukra, gera mokinė ir visuomeniška mokyklos ir miestelio (augau Ventoje, prie Ventos upės) gyvenime. Manau, jog tam daug įtakos turėjo mano tėvai, kurie buvo puikūs pavyzdžiai: tėtis - darbštumo įsikūnijimas, negailėdamas savęs stengėsi šeimos labui, mama - kūrybiška ir labai spalvinga asmenybė (pagal profesiją režisierė), visuomet buvo pasiruošusi kovoti už savo šeimą. Tad nenuostabu, jog mokykloje lankiau apie dvylika būrelių, o scenoje pasirodžiau vos ketverių metukų; vaidinau, šokau, skaičiau eiles, vedžiau koncertus, demonstravau madas... Puikiai atsimenu šeimos išvykas, kasmetes atostogas Palangoje, tačiau patys nuostabiausi mūsų šeimoje būdavo Kūčių ir Kalėdų vakarai, kai man ir broliui Mindaugui mama pasakodavo įvairias istorijas prie žybsinčios spalvotomis lemputėmis eglutės. Tuomet galėjau pasijusti princesė ar geroji fėja, kuri gali daug kam padėti ir atnešti laimę. Šios istorijos dar vaikystėje mane įkvėpė padėti kitiems, pasirūpinti, nepraeiti pro skausmą net tada, kai nelabai norėdavosi jį pamatyti...

Šioje spalvotoje vaikystės pasakoje buvo ir niūrių bei liūnų akimirkų. Skausmą pažinau gana anksti: trejų su puse metukų patyriau sunkią galvos traumą (iškritau iš trečio aukšto). Pavasariai ir rudenys - patys gražiausi metų laikai, bet man kartu ir sunkiausi, nes liga paaštrėdavo ir tekdavo kartais net porai mėnesių išvykti į ligoninę. Ilgėdavausi šeimos, namų, draugų, jausdavausi vieniša svetimame mieste ar krašte (Latvijoje). Tada susigalvodavau sau užduočių, kaip palengvinti laukimą: padėdavau sanitarėms, seselėms, šeimininkėms, skaitydavau knygas, rašydavau eiles ir vis laukdavau, laukdavau prie lango savųjų... Net ir dabar užgniaužia kvapą, prisiminus tas dienas, net galvos skausmas (kuris buvo malšinamas didelėmis vaistų dozėmis) nebuvo toks didelis kaip vienišumo jausmas... Ligoninėse artimieji apsilankydavo kaip galėdami dažniau, o kai sugrįždavau namo, visi susitelkę stengdavosi man padėti, nes man reikėdavo pavyti klasės draugus. Tad su mama mokiausi lietuvių kalbos, su tėčiu - matematikos, su dėde - anglų, o brolis stengėsi visaip man palengvinti namų ruošą. Taip bėgo metai, aš stengiausi nepasiduoti, neatsilikti nuo bendraamžių. Tuo tarpu gydytojai nieko gero nežadėjo: negalėsiu mokytis, tikriausiai negalėsiu gimdyti, negalėsiu vairuoti ir dirbti kaip visi... (Ačiū Dievui, visa tai nepasitvirtino.) Gana liūdnos prognozės jaunai ir gyvenimo trokštančiai merginai. Didelės pagalbos tuomet sulaukiau iš mamos, ji man neleido nuleisti rankų. Nuolat ragino į viską pažiūrėti kitaip, prisiderinus prie ligos, judėti pirmyn. „Juk tu gali - judėk tiek, kiek gali." Kartais mano pačios „galėjimui" pritrūkdavo jėgų ir rankų... Gyvenimas juk tikras, o ne scena iš dramos, kai po kulminacijos ateina atomazga, ir viskas baigiasi laimingai. Tačiau nereikia nusiminti, nes gyvenime gausu įvairovės, kaip ir spalvų paletėje, kurioje yra ne tik niūrių ar tik ryškių, bet ir kitokių atspalvių, kurių dermė ir sudaro pilnatvę. Šią mintį patvirtina šv. Augustino mintis, jog harmoningam audeklui reikalingi kontrastingų spalvų siūlai.

Reikšmingas gyvenimo susitikimas

Kabinausi už gyvenimo kaip galimybės įrodyti sau ir gydytojams, jog galiu būti tokia kaip visi, išmokau prisiderinti prie skausmo, kartais jį ignoruoti (prisidengusi įvairia veikla). Tad, vos tik baigusi mokyklą perėjau atranką į Lietuvos liaudies teatrą (vad. P. Mataitis), po metų nusprendžiau, kad noriu studijuoti, ir įstojau į Muzikos ir teatro akademiją (etnomuzikologijos specialybę), dar po metų ištekėjau (su Mariumi mes jau 22 metai kartu). Ir tais pačiais metais atidaviau savo gyvenimą į Dievo rankas.

Apie Jį - Gelbėtoją - išgirdau daugiau nei prieš dvidešimt vienerius metus: grįžęs iš paskaitų brolis įbėgo į kambarį ir paskelbė, kad rado Dievą, kuris gyvena ne tik danguje, bet gali apsigyventi ir širdyje. Vėliau dar pridūrė, kad jei norėsiu, nuo šiol gali pasikeisti ir mano gyvenimas. Iš karto nesuvokiau, ką galiu keisti, nes gyvenau gana „pavyzdingą" gyvenimą ir jį laikiau tvirtai savo rankose. Įstrigo tik tai, jog brolis užsiminė, kad Dievas gali padėti mano skausme ar net išgydyti (aš tuo tikėjau ir taip įvyko). Susidomėjusi Gerąja Naujiena, jau kitą dieną „Tikėjimo žodžio" bažnyčioje meldžiausi atgailos malda ir patikėjau savo gyvenimą Ganytojui, Jis pažadėjo vesti per žaliuojančias pievas ir saugoti, kad nepargriūčiau, pavargusią nešti ant rankų per gyvenimo negandas... Supratau: nebereikės man tvirtai laikyti gyvenimo tik savo rankose, Jis pasiruošęs man padėti ir džiaugsme, ir varge, nes yra ištikimas ir mylintis.

Niekada nesigailėjau padariusi šį žingsnį, tai pats geriausias pasirinkimas, kurį žmogus gali padaryti - atiduoti save Tam, kuris dar iki mūsų pradžių pradžios jau buvo iš anksto kiekvieną pasirinkęs ir jau nuo tada nusprendęs besąlygiškai mylėti.

Gyvenimo išmėginimai

Dievo meilė ir ištikimybė man buvo labai reikalinga, kai šeimą užgriuvo sunkūs išmėginimai. Nepagydomas raidos sutrikimas buvo diagnozuotas mano sūnui. Tuomet slydo žemė iš po kojų, dingo profesinės ambicijos dirbti (prieš tai buvau pakviesta dėstyti etnomuzikologijos) ir kažko dar siekti, kai prieš akis buvo mažas žmogutis, kuriam reikėjo manęs bet kuriuo metu ir  v i s o s.  Nesvarstydama padariau sprendimą ir pasirinkau savo vaiką. Kas daugiau tai gali padaryti, jei ne mama?

Tai buvo labai sunkus laikotarpis visai mūsų šeimai (mūsų šeimoje augo ir vyresnė dukra). Reikėjo iš esmės koreguoti viską, kas jau buvo nusistovėję mūsų kasdienybėje, t. y. reikėjo mokytis iš naujo gyventi: keisti įpročius, maistą, mokytis eiti naujais ir nepažįstamais keliais, planuoti ateitį ir puoselėti viltį, kai jos atrodė tiek mažai. Reikėjo kovoti ne tik su padėtimi, bet ir su savimi. Prisipažinsiu, buvo be galo sunku matyti aplinkui sveikus draugų vaikus, tuomet slėpdavausi nuo jų (nenorėdama užuojautos ar padrąsinimo), vengdavau pokalbių šia tema (nenorėdama aštrinti žaizdų), o būdavo ir taip, jog suspaudusi vaiką į glėbį bėgdavau tolyn nuo visų (kad niekas nematytų mūsų „kliaudos") ir verkdavau.

Po to sekdavo virtinė klausimų: kodėl? už ką? ką ne taip padariau? Jaučiausi sužeista ir nelaiminga, kaip vienišas karys mūšio lauke, kai iš anksto numatytas pralaimėjimas. Tačiau kartą, mąstydama apie sūnų, suvokiau, jog nėra viskas taip blogai, nes vaikai yra dovanos iš dangaus, tik manoji kitaip įpakuota. Tad man reikia daug išminties, kantrybės ir meilės, kad šią dovaną galėčiau išpakuoti.

Iš pradžių baigiau uždavinėti kvailus klausimus, kurie iš tikro niekur neveda. Atleidau medikams už gimdymo traumos pasekmes, susigrąžinau į gyvenimą mane mylinčius artimuosius ir draugus, sudariau „darbo komandą" ir mokiausi priimti šį ypatingą vaiką tokį, koks jis yra. Jis - dovana, už kurią nuolat dėkojau Dievui ir kuri teikė ne tik liūdesio ar gailesčio, bet ir džiaugsmo, įvairiai praturtino, guodė ir mokė. Žodžiu, pakeitusi požiūrį į sūnų, nustojau savęs gailėtis, išsikėliau tikslą - parengti jį gyvenimui pagal jo galimybes. Ir žinot, mums sekėsi, labai sekėsi (aišku, pradžia buvo sunki iki ašarų, reikėjo ryžto nepasiduoti), o tai mane motyvavo kasdieniam darbui su vaiku.  

Bėgo metai, sūnus augo, mačiau daug pokyčių jo raidoje ir socializacijoje. Tai džiugino, ypač tada, kai atliekant priešmokyklinį įvertinimą (tai tyrimas, kuriuo siekiama įvertinti vaiko raidos ir brandos pokyčius bei jo galimybes mokytis kartu su visais) išgirdome neįtikėtinus rezultatus. Tuomet, medikų nuostabai ir visų džiaugsmui, įvairiapusiškai ištyrus vaiką ir sulyginus rezultatus su prieš trejus metus atliktos pirminės diagnostikos išvadomis, buvo nustatyti stebuklingi pokyčiai - tai, pasak gydytojos, tarsi dviejų skirtingų vaikų ligų istorijos, tarpusavyje neturinčios nieko bendra. Noriu pabrėžti, jog tai ne mano nuopelnas, tai komandinio darbo - išmintingų medikų, supratingų darželio auklėtojų, palaikančių artimųjų ir draugų bei didelės Dievo malonės rezultatas. Iš „nurašyto" vaiko, kurio pirminis įvertinimas buvo: negalės mokytis įprastinėje mokykloje, niekad nepasivys bendraamžių, niekad nebus kaip visi ir t. t., išaugo sveikas, stiprus, bendraujantis, smalsus berniukas. Nuėjęs į mokyklą jis per vienerius metus baigė ir pirmą, ir antrą klases, toliau sėkmingai vystosi, bręsta ir mokosi. Atsakingai galiu teigti (jau turėdama ir specialiosios pedagogikos magistro laipsnį, ir studijuodama edukologijos doktorantūroje), jog medicinos ir specialiosios pedagogikos specialistai neprognozuoja tokios šlovingos šio sutrikimo pabaigos. Tai kur kas daugiau - tai Dievo dovana.

Gyvenimo posūkis

Gyvenime būna daug keistų situacijų, „kitokių" žmonių bei neįprastų likimo „dovanų", kurių nereikia skubėti atstumti ar paskandinti skausmo ir kančios jūroje. Pirmiausia reikia plačiai atverti širdies akis, pasitelkti meilę, viltį ir tikėjimą ir stengtis šias „keistenybes" išpakuoti, nes per jas ir mes galime būti palaiminti ar praturtinti. O gal tai mūsų kelias, kuriam buvome pašaukti į šią žemę? Galiu drąsiai sakyti, jog išmėginimai mane stipriai pakeitė, aš daug ko išmokau. Ne tik tai, kaip pereiti sunkų gyvenimo tarpsnį (kuriame iš pirmo žvilgsnio daug neįveikiamų kliūčių), išmokau dar labiau suprasti kito, ne tik savo skausmą, nesmerkti „užstrigusių" ar nusivylusių, bet stengtis jiems padėti tuo, kuo galiu ar ko esu gyvenimo išmokyta.

Mano gelbėjimo planas dar menkas (įvardijau jį kaip misiją), tačiau po truputį judu: šešti metai savanoriškai konsultuoju tėvus, turinčius vaikus su įvairiomis negaliomis, parengiau metodiką, kurią galima praktiškai naudoti ugdymo ir terapijos procesuose [1] , baigiau mokslinį tyrimą; tyriau autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus ir taikiau naujai sudarytą (dar neskelbtą) individualiems užsiėmimams skirtą metodiką... Ir žinot, man jokie moksliniai laipsniai ar darbai nėra tokie reikšmingi, kaip besikeičiantys vaikų gyvenimai. Rodos, tiek nedaug reikėjo įsikišti, o galiu matyti pirmuosius rezultatus. Negaliu sakyti, kad tai lengva, bet labai motyvuoja eiti pirmyn, kai galiu padėti ne tik savo, bet ir kitiems ypatingiems vaikams, kuriems nėra gydymo vaistais. Ir vėl, tai nėra tik mano nuopelnas, jog galėčiau žmogiškai pasididžiuoti. Šią mintį patvirtina visai neseniai išsakyti vieno vaiko (kuris dalyvavo tyrime) mamos žodžiai: „Negaliu patikėti, nes prieš tai berniukai negalėjo būti net vienoje patalpoje kartu, o dabar ne tik būna, bet ir bendrauja, mezga pokalbį... Tai juk stebuklas!"

Jaučiuosi tik įrankis Meistro dėžėje, kurioje yra dar tūkstančiai geresnių, funkcionalesnių ar didingesniam darbui skirtų įrankių. Tačiau mano įrankiu buvo iš anksto suplanuota atlikti šį darbą (tai nėra nei geriau, nei blogiau), be galo gera būti tuo, kam ir buvai sukurtas (aš tvirtai tuo įsitikinusi). Tiesiog reikėjo laiko, jog patyrusi įvairius išmėginimus galėčiau atsijoti pelus nuo grūdų ir pasinaudojusi ta patirtimi, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo patraukli, galėčiau ištiesti ranką tiems, kam jos dabar labiausiai reikia...

Gyvenimo distancija 
 
Šiuo metu mokausi įveikti dar vieną iššūkį, kurį sutikau keturiasdešimtmečio išvakarėse. Ir vėl gydytojų prognozės nepalankios, galima sakyti, išgirdau nuosprendį dėl savo sveikatos... Tačiau įsitikinau, jog niekas neturi įgaliojimo dėti paskutinio taško (nors nebėra nei medikamentinės, nei chirurginės pagalbos), nes gyvenimas juk tęsiasi, ir tęsiasi jau dvejais metais ilgiau... Tik Kūrėjas planuoja kiekvieno gyvenimo distanciją ir suplanuoja kiekvienam skirtingai. Svarbu šią atkarpą prabėgti, prabėgti ją tinkamai, ne tik savo malonumui. Tai kartu ir galimybė mokytis į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Svarbu nenusivilti, neužbėgti įvykiams už akių, nes kažkam šiuo metu gali būti dar blogiau, tad noriu būti reikalinga draugui ar artimajam, einantiems per išmėginimus. Be to, iš gyvenimo patirties pastebėjau, kad „vienoje valtyje" susikalbama ir išgirstama žymiai geriau.

O kai gyvenimo našta apsunks ar apkars, stengsiuos po ja nesulinkti, nes Kūrėjas pažadėjo niekada manęs neapleisti. Jis tvirtai pasirengęs palaikyti ir gyvenime, ir mirtyje. Tikiu tuo, nes parašyta: „Tu mano Dievas. Tavo rankose mano likimas" (Ps 31), - o aš tiesiog gyvensiu, darysiu tai, kam pašaukta, ir liudysiu gyvenimą...

Pabaigai

Gyvenimas suteikia begalę progų pasirūpinti šalia esančiais: paguosti nuliūdusį, padrąsinti prislėgtą ar nors kiek palengvinti neįgaliųjų vaikų dalią. Esu dėkinga Viešpačiui už pačiai atvertas širdies akis bei galimybę prisidėti prie šio darbo.

----
[1]   Aleksienė V., Zvicevičienė S. Lietuvių etnochoreografija autistiškiems vaikams: ugdymo ir terapijos aspektai, 2009.