Maloningas ir gailestingas Jonos Dievas

Labai mėgstu Senojo Testamento knygas. Mėgstu jose atrasti, koks yra Viešpats Dievas, kokios Jo savybės. Jis kantrus, griežtas, teisingas, raginantis, tvirtas, stiprus, nenugalimas, Jis kalba, ieško santykio su žmogumi.Kiekvieną dieną taip pat vis labiau įsitikinu Viešpaties didžiu gailestingumu ir maloningumu. Jis kasdien man atleidžia klaidas, kurių pridarau nenorėdama, o kartais ir norėdama, tačiau nesugebėdama susivaldyti. Tuo pačiu Jis išlaisvina mane iš kalčių, kurių nejaučiu. Užuot pykdamas ir bausdamas, Jis verčiau nepailsdamas kiekvieną kartą kviečia mane į savo Artumą, jog apsvarstyčiau, koks Jis yra, ir kokia esu aš. Jis atlaidus ir negreitas pykti, trokšta susitikti, kalbėtis, trokšta, jog pažinčiau Jį kuo daugiau, ir šis pažinimas skatintų mane pasilikti prie Jo... O kad būčiau nuolankus Jo indas skelbti prisiartinusiai Dangaus karalystei!

Pranašo Jonos knyga - gailestingumo epas mūsų Viešpačiui Dievui. Ši istorija tokia įstabi, žavinti savo paprastumu ir aiškumu. Viešpats pašaukia Joną skelbti Ninevės kraštui apie Viešpaties teismą, nes jų nedorybės pasiekė Jį. Jona bėga nuo Viešpaties Artumo. Jis nepagaili savo energijos, jėgų, turbūt ir daug pinigų, kad tik Viešpaties Artumas jo nepasiektų. Kodėl?

Dažną kartą ir aš bėgu nuo Viešpaties Artumo. Kaip tai atrodo? Žinau, jog turėčiau nesulaikyti Viešpaties žinios ir skelbti Jo kančią ir mirtį ant kryžiaus ir pasakoti klausantiems tai, ką ši žinia reiškia šiandien. Turėčiau nesulaikyti ir drąsiai skelbti Viešpaties žodžius, kuriuos Jis pats ragina skelbti. Baimė neleidžia kalbėti, dalytis ir leistis į platesnius pažinimo tolius. Esant tarp tų žmonių, kurie nepažįsta Kristaus, arba pažįsta per menkai, jog ryžtųsi keisti savo požiūrį ir veiksmus, yra baisu būti atstumtam, nepritapti, būti nereikalingam. Tokia baimė yra labai natūrali, kai esu vienas toks kitaip mąstančių būryje. Tačiau būtent šiame  būryje atsiskleidžia Viešpaties gailestingumas ir maloningumas... O ir aš juk nesu viena...

Jūreiviai sumąsto mesti burtą, kad išsiaiškintų, kas yra kaltas dėl šėlstančios audros jūroje. Burtas atitenka Jonai. Paprašytas jūreivių Jona papasakoja apie save, apie Viešpatį, izraelitų Dievą, ir jūreiviai nusigąsta. Sprendžiant iš reakcijos, jie neabejotinai yra girdėję istorijų apie to krašto stebuklus, pranašus bei visa, kas ten yra įvykę. Jie bijo Viešpaties ir klausia Jonos, ką su juo daryti. Supratę, jog turi išmesti šį hebrają į jūrą, jūreiviai išsigąsta, jog turės pralieti nekaltą kraują ir nusikalsti izraelitų Dievui, kuris yra griežtas ir baudžiantis. Jie stengiasi to išvengti, tačiau jūra šėlsta kaskart vis stipriau. Galų gale Jona yra išmetamas į jūrą. Jūreiviai, neišpažįstantys hebrajų Dievo, Jam aukoja aukas ir duoda įžadus.

Neretai atrodo, jog prisipažinti, kad esi krikščionis, kainuoja labai daug. Bijau, jog būsiu nesuprastas, atmestas, pajuoktas. Tačiau žinia nesklis mano draugų, pažįstamų ir artimųjų tarpe, jei tylėsiu. Jona buvo jūreivių prašomas pasakyti, kas jis esąs, kuo tiki. Norėtųsi nebijoti kalbėti drąsiai, rasti padrąsinimą šioje istorijoje matant, kaip jūreiviai aukojo aukas ir davė įžadus izraelitų Dievui po to, kai jiems neliko kitos išeities, kaip išmesti Joną į atvirą jūrą.

Dievas parūpina didžuvę Jonos gyvybei išsaugoti. Jis išbūna žuvies pilve tiek, kol supranta, koks Viešpats gailestingas ir maloningas jam, nors šis ir atsisakė vykdyti Aukščiausiojo valią. Jona supranta, kad Viešpats neleidžia jam žūti, mąsto apie jūreivius, prisimena Viešpaties darbus ir suvokia, kad vienintelis Dievas gali jį išgelbėti. Nors jis ir nepaklūsta Viešpačiui Dievui, Jis pasirūpina pranašu. Tai suvokus Jona išlaisvinamas iš žuvies gelmių.

Įstabu, jog Jonai paklusus Viešpaties žodžiui, jam paklūsta ir visas miestas. Kiek Jona ėjo, tiek visas miestas rengėsi ašutinėmis, gulėsi pelenuose, ėmė atgailauti už savo nedorybes. Miestas buvo išgelbėtas.

Ketvirtame skyriuje matome netikėtą istorijos pabaigą. Užuot džiaugęsis Viešpaties gailestingumo darbais, Jona pyksta. Kodėl? Galbūt matydamas miesto nedorybes, Jona nesuvokia, kaip šiam nusidėjusiam kraštui galima atleisti. Per nedorybes Jona nepastebi, kad Viešpats išsirinkęs šį miestą savo meilei ir gailestingumui lygiai taip pat, kaip ir patį Joną. Šiame Jonos pyktyje atsiskleidžia ir nepaklusnumas Viešpaties balsui, kai šis jį pašaukia pranašauti pirmą kartą. Ši kova labai stipri. Jona prašo, kad Viešpats jam atimtų gyvybę.

Dievas neleidžia Jonai mirti, nepasitraukia nuo jo ir kantriai, kaip tėvas auklėja savo sūnų, švelniai jį pamoko. Jona, išėjęs iš miesto prisiglaudžia prie medžio, kurį Viešpats jam išaugina. Medis teikia pavėsį ir atgaivą. Tačiau šis nudžiūsta kirminams užpuolus ir Jona širsta ir liūdi. Viešpats vėl kreipiasi į Joną tardamas: Tu gailiesi augalo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai; jis išdygo per vieną naktį ir per vieną naktį pradingo. Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?. Viešpats Jonai atskleidžia, kas yra tikrasis gailestingumas ir maloningumas.

Ir mums Jis šiandien atskleidžia, koks didelis ir amžinas yra Jo gailestingumas ir maloningumas. Mes gauname kasdien apsčiai to, ko nesame verti ar niekada neužsitarnausime savo veiksmais. Jona bėgo nuo Viešpaties, nenorėjo pažinti Jo valios - mes irgi bėgame. Tačiau Viešpats parodo Jonai savo gailestingumą. Matydami žmones, kurie nepaiso Viešpaties, neužkietinkime širdžių, nenuteiskime jų, pasitikėkime Viešpačiu ir nepasitraukime iš jų tarpo. Eikime per nedorybių kupiną miestą, sustiprinti Viešpaties gailestingumo ir maloningumo, bei skelbkime besiartinančią Dangaus karalystę.
   
Iliustracijoje: Pieter Lastman (XVII a.). Jona ir banginis