Malda yra krikščioniško gyvenimo šerdis. Tai - ne tik paklusimas Dievo įsakymui, bet ir gyvybiškai svarbi priemonė mums gauti Jo nuolat atsinaujinančią malonę savo dvasiniam išlikimui ir augimui. Maldos, t. y. bendravimo su Dievu, džiaugsmas yra to, ką reiškia būti krikščionimi, esmė.
Be maldos nėra tikro bendravimo su Juo, nėra gilaus suvokimo ir pasimėgimo tuo, kas Jis yra. Jei nesimeldžiame, vadinasi, žvelgiame į Jį tik iš tolo.
Jėzus moko, kad asmeninė malda (malda savo kambarėlyje, slaptoje) tikinčiojo gyvenime vaidina svarbų vaidmenį. Mes atrandame įvairius būdus, kaip ir kada skirti laiko asmeninei maldai, kurie atitinka kiekvieno iš mūsų gyvenimo ritmą. Numatome vietą ir laiką, kai galime eiti į savo kambarėlį ir, užsirakinę duris, melstis savo Tėvui, kuris yra slaptoje (Mt 6, 6). Puiku. Asmeninė malda yra būtina. Bet tai dar nėra viskas.
Nuolatos melskitės
Malda prasideda slaptoje, bet Dievas nesakė, jog ji ir turi likti tik slaptame kambarėlyje. Malda skirta visiems gyvenimo atvejams, ypač mūsų gyvenimui bendruomenėje. Šventasis Raštas mus moko ne tik melstis asmeniškai, bet ir suvokti savo priklausomybę nuo Jo, pasitikėti Juo visą dieną, o taip pat rasti laiko maldai kartu su kitais tikinčiaisiais.
Tikriausiai žinote eilutes, kurios skatina mus melstis ir išėjus iš savo maldos kambarėlio: Be paliovos melskitės! (1 Tes 5, 17), nepaliaujamai melskitės (Rom 12, 12), nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami (Kol 4, 2), visada melsdamiesi (Ef 6, 18). Jėzus ragino visuomet melstis ir neprarasti ryžto (Lk 18, 1). Šios ištraukos moko mus ne užsidaryti savo maldos kambarėlyje ir niekada iš jo neišeiti, bet puoselėti dvasingumą ir maldingumą ir panirus į kasdienius darbus - pavyzdžiui, važiuojant automobiliu, laukiant eilėje, prieš valgant, sudėtingo pokalbio metu ir visur kitur sąmoningai kreipti žvilgsnį į Dievą.
Timas Kelleris rašo: Visur, kur yra Dievas, yra ir malda. Kadangi Dievas yra visur, ir Jis neapsakomai didis, malda turi persmelkti visą mūsų gyvenimą.
Melskitės grupelėmis
Svarbiausia visa persmelkiančios maldos dalis, jau išėjus iš savo maldos kambarėlio, yra malda kartu su kitais krikščionimis. Norint sutelkti grupę žmonių maldai, reikia daugiau energijos ir pastangų. Tai reikia planuoti, imtis iniciatyvos ir suderinti tvarkaraščius, ko asmeninei maldai nereikia. Bet bendra malda to verta.
Taigi, turime jau bent dvi sveiko maldos gyvenimo sferas: mes meldžiamės asmeniškai, pasitraukę į vienumą ar ką nors veikdami, ir meldžiamės drauge su kitais. Mes „nesisaviname" maldos, ne tik prašome kitų pasimelsti už mus, bet ir meldžiamės kartu su kitais.
Kristus ir Jo draugija
Jei kas ir būtų galėjęs gyventi be reguliarios maldos draugijoje, tai turbūt Jėzus. Tačiau skaitydami apie Jo gyvenimą matome, kad Jis melsdavosi ir melsdavosi ne tik būdamas vienas, bet ir draugijoje: Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis (Lk 9, 28). O į mokinių prašymą: Išmokyk mus melstis (Lk 11, 1), Jis mielai atsakė nurodydamas visuotinę maldą Tėve mūsų, kurioje vis pasikartoja įvardžiai mes, mūsų, mums.
Klasikinis tekstas, kuris atskleidžia, kaip Jėzus įsileido kitus į savo maldos erdvę, yra Evangelijoje pagal Luką: Kartą, kai Jis nuošaliai meldėsi ir su Juo buvo mokiniai, Jis paklausė juos... (Lk 9, 18). Jis retai atsiskirdavo nuo savo mokinių, o jei atsiskirdavo, tai norėdamas pasimelsti (Mt 14, 23; Mk 1, 35; Lk 5, 16), ir neabejotina, kad vienas reguliariausių jų užsiėmimų kartu buvo malda. Manau, kad tokia bendra malda darė poveikį mokiniams. Apaštalų darbuose skaitome: Matydami Petro ir Jono drąsą ir patyrę, kad tai nemokyti, paprasti žmonės, jie labai stebėjosi; be to, atpažino juos buvus kartu su Jėzumi (Apd 4, 13).
Jėzaus bendra malda su šiais vyrais vėliau paplito visoje ankstyvojoje bažnyčioje, kuriai jie vadovavo. Apie tai skaitome beveik kiekviename Apaštalų darbų knygos skyriuje: Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai (Apd 1, 14; 2, 42). Visi vieningai pakėlė balsus į Dievą (Apd 4, 24) ir, jiems pasimeldus, visi prisipildė Šventosios Dvasios (Apd 4, 31).
Bažnyčia išsirinko septynis ir juos pastatė prieš apaštalus, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas (Apd 6, 6). Kol Petras buvo kalėjime, bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui (Apd 12, 5), ir kai Petras buvo stebuklingai išlaisvintas, jis rado daug susirinkusiųjų meldžiantis (Apd 12, 12).
Po pasninko ir maldos Antiochijos bažnyčia išsiuntė Paulių ir Barnabą į pirmąją misijų kelionę (Apd 13, 3) ir kiekvienoje bažnyčioje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję (Apd 14, 23).
Net būdami kalėjime Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus (Apd 16, 25). O atsisveikindamas su Efezo vyresniaisiais Paulius atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė (Apd 20, 36; 21, 5).
Penki patarimai, kaip melstis draugijoje
Dievo pagalba ir šiandien mums labai reikalinga, tad grupės tikinčiųjų bendra malda išlieka gyvybiškai svarbus būdas priimti kasdienę Dievo malonę tiek asmeniškai kiekvieno krikščionio gyvenime, tiek mūsų bendruomenėse.
Akivaizdu, kad ankstyvosios bažnyčios tikintieji melsdavosi kartu, nors detalių apie tai ir nepateikiama. Ir tai yra teisinga. Nėra vieno vienintelio būdo, kaip melstis bendrose maldose, nesvarbu, ar meldžiamės dviese, ar mūsų yra dešimt, šimtas ar tūkstantis. Maldos praktika skiriasi kiekvienoje šeimoje, kiekvienoje bažnyčioje, kiekvienoje bendruomenėje, priklausomai nuo situacijos, vadovavimo ir istorijos. Išmintingi vadovai pastebi, kokie būdai ir įpročiai jau veikia grupėje, kurie yra naudingi ir turėtų būti skatinami, o kurie ilgalaikėje perspektyvoje gali pasirodyti ne tokie veiksmingi ir gali būti pakeisti.
Pastaraisiais metais vadovaudamas mažoms maldos grupėms išmokau penkias pamokas. Galbūt viena ar kelios pasirodys tinkamos ir jūsų šeimai, namų grupelei ar bažnyčiai, kuriai jūs vadovaujate ar kurios dalimi esate.
1. Melskitės reguliariai
Įtraukite maldą į savo šeimos, grupelės ar kitos draugijos savaitės ar kas antros savaitės dienotvarkę. Nepasikliaukite aplinkybėmis, bet sąmoningai sutarkite laiką ir vietą, kur susirinksite su kitais tikinčiaisiais pasimelsti. Taip pat susitarkite ir dėl konkretaus „šios akcijos" pabaigos laiko, t. y. kiek savaičių ar mėnesių įsipareigojate rinktis drauge ir melstis. Nepuoselėkite vilčių, kad tai vyks „iki pasaulio pabaigos". Atėjus numatytam laikui, galėsite susitarimą apsvarstyti iš naujo ir galbūt nuspręsite tai pratęsti. Įsipareigojimai reguliariai melstis nenumatant pabaigos datos, dažnai žlunga, ir tai atgraso nuo kitų panašių įsipareigojimų.
2. Pradėkite nuo Rašto
Krikščionio malda savo esme kyla kaip atsakas į Dievo pažinimą, į Jo apsireiškimą mums. Tai, kaip rašo Džordžas Herbertas, Dievo kvėptelėjimas (dvasia) žmogui sugrįžtantis jo gimimu. Tad ir bendros maldos susirinkimus dera pradėti įsikimbant į paties Dievo mums pasakytus žodžius - perskaitant ar bent paminint kai kurias Šventojo Rašto eilutes, kaip temas, kuriomis esame kviečiami melstis. Mes „įkvepiame" Rašto eilutę ir „iškvepiame" maldą.
3. Ribokite pasisakymų laiką
Mūsų dėstomi poreikiai labai lengvai gali „praryti" maldai skirtą laiką. Stenkitės pasakyti trumpą įžangą, perskaitykite eilutę iš Biblijos ir eikite tiesiai prie maldos. Paraginkite žmones maldoje išsakyti savo poreikius, trumpai pateikiant informaciją, kuri padėtų kitiems besimeldžiantiems drauge melstis dėl tos problemos.
4. Skatinkite glaustumą ir susikaupimą
Prieš meldžiantis grupėje svarbu sutarti dėl tam tikrų dalykų. Malda grupėje yra išbandymas net ir labiausiai atsidavusių maldos karių dėmesingumui ir susikaupimui, todėl ir reikia susitarti dėl maldos trukmės ir kitų dalykų. Nes tai, kas vieniems įprasta, kitiems gali būti sunkiai įveikiama. Numatykite kiekvieno asmens maldai skirtą laiką, raginkite vienas kitą melstis trumpai, koncentruotai - maldą ar dėkojimą galite išsakyti net vienu sakiniu - tai leis dalyvauti didesniam žmonių skaičiui.
5. Melskitės ne norėdami pasirodyti, bet galvodami apie kitus
Priminkite sau, kad bendros maldos nėra galimybė padaryti kitiems įspūdį (kai kuriems žmonėms ypač reikalingas šis priminimas), bet mes susirenkame drauge tam, kad pasimelstume, galėtume išpažinti vienas kitam nuodėmes, dėkotume ir prašytume Viešpaties pagalbos. Visgi tai nereiškia, kad mes pamirštame kitus susirinkusiuosius ir visiškai nekreipiame į juos dėmesio.
Gera bendra malda nėra tik malda, tiesiogiai nukreipta į Dievą, tai malda turint omeny ir kitus besimeldžiančiuosius. Tai reiškia, kad, kaip Jėzus ir mokė, turime dažniau vartoti įvardžius mes, mūsų, mums ir būti atviri ir nuoširdūs tiek Dievo, tiek susirinkusiųjų atžvilgiu.
Iš www.desiringgod.org
vertė Viktorija Valatkaitė
_64x64_9de.jpg)
