Našlės tikėjimo pamokos

Jėzus pasakė palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto, tardamas: „Viename mieste buvo teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‚Apgink mane nuo mano priešininko!’ Jis kurį laiką nenorėjo, bet po to tarė sau: ‚Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėl to, kai šita našlė neduoda man ramybės, apginsiu jos teises, kad ji, vienąkart atėjusi, man akių neišdraskytų‘“. Ir Viešpats tarė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas neteisusis teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems  padėti? Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1-8).

Pabandykime pažvelgti, ko mus moko našlės nusiteikimas ir kodėl būtent į ją Kristus rodo, kalbėdamas apie maldą.

Viltis visuomet yra

Net ir beviltiškiausiose situacijose, kai esame ypatingai pažeidžiami bei silpni, kai neturime jokio užnugario, turime Tėvą danguje, kuriam rūpime, tad mūsų situacijos nustoja būti beviltiškos. Mums sunku matyti viltį ten, kur jos nesimato regimoj plotmėj. Bet našlė matė viltį, nors teisėjas iš pradžių kaip tik jai turėjo tik „patvirtinti“, ir net keletą kartų, kad jokios vilties tikrai nėra. Našlė su tokiu požiūriu tiesiog nesusitaikė.

Jėzus kalba apie našlę ne šiaip sau - našlės buvo pažeidžiamiausia to meto visuomenės grupė. Tai buvo bejėgė moteris, kuriai reikėjo stebuklo, o stebuklą galėjo suteikti tik tas, kuris buvo privilegijuotas, stiprus, bet... kuriam visai nerūpėjo jos teisės. Ir štai net ir tokį žmogų našlė išjudino savo atkaklumu! Atkreipkite dėmesį į teisėjo žodžius - jam atrodė, kad našlė pasiruošus ir akis išdraskyti, - štai kaip kovingai ji buvo nusiteikusi! Ji daugiau nebetūnojo kažkur kamputyje, bet ryžosi už save pakovoti.

Man atrodo, būtent su tokiu nusiteikimu turėtume ateiti į maldos kambarį - pasikalbėti su Tėvu ir priimti iš Jo atsakymą. Mūsų nusiteikimas turi liudyti, kad Tėvas yra už mus, su mumis, o ne prieš mus, kad Jis kur kas labiau nei mes patys yra suinteresuotas mūsų gerove. Tėvas neturi nei „nulių“, nei akmenų užantyje - savo vaikams Jis duoda tik šiltos, šviežios, ką tik iškeptos duonos (Mt 7, 7), o tokios, kaip žinia, kartais reikia ir palaukti. Tik svarbu suvokti, kad per Jėzų Jis mums viską JAU atidavė, ir mūsų padėtis kur kas geresne nei našlės. Dabar Kristuje mes nesame niekas, nes Jėzus sumokėjo už mus kainą, o apaštalas Petras sako, jog į tai trokšta pažvelgti net angelai - į visa tai, kas įvyko su žmogumi per atpirkimą! Mes tapome naujais kūriniais Kristuje, tapome teisiais Jo akivaizdoje, tapome Jo malonės dalininkais, turime Jo duotą valdžią, vardą, Šventąją Dvasią! Galime Jo vardu melstis už ligonius, išvarinėti demonus, įsakinėti kalnams, užtarti visus žmones ir t. t.

Be to, Jėzus sakė, kad įsidėmėtume, ką pasakė neteisusis teisėjas. Kodėl turime tai įsidėmėti? Teisėją išjudino ne kyšiai, ne pažintys, ne karjeros galimybės, teisėją išjudino tik našlės atkaklumas ir, sakyčiau, jos tikėjimas. Nes jei ne tikėjimas, ji nebūtų tokia atkakli. Ji ėjo pas tą, kuriam buvo visiškai nusispjaut į jos teises! Ir ėjo įkyriai, ėjo tol, kol gavo atsakymą. Kitais žodžiais tariant, našlė pranoko pati save - būdama niekas, bet turėdama atkaklumą, ji gavo tai, ko norėjo. Mažas, pažeidžiamas, silpnas, beteisis ir bejėgis žmogus išsiskyrė iš minios, pranoko save ir gavo tai, ko prašė. Viskas. Taškas!

Dievas kitoks nei neteisus teisėjas! Mūsų padėtis taip pat kitokia nei našlės

Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų... - pradeda kalbėti Jėzus. Taip, Jis apgins savo vaikų teises. Jis tai padarys, Jis žino, kaip tai padaryti. Tuo metu, kai Jėzus tai kalbėjo, netrukus tai ir turėjo įvykti - Jis tai padarė mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas! Tai neįtikėtina tiesa. Kaip gerai pastebėjo viename pamoksle Jurga Karosaitė, tas „greitai“, kada Jis apgins išrinktųjų teises, įvyko būtent ant kryžiaus, nes per atpirkimą mes ir gavome neįtikėtinus Viešpaties palaiminimus. Per kryžių atvertos durys Jam veikti mūsų gyvenime bei mums veikti per Jėzų. Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu jau apgynė išrinktųjų teises į visokeriopą Viešpaties palaiminimą bei globą (Hbr 13, 5).

Kitaip nei Senojo Testamento metu, dabar mes esame ypatingai palaiminti bei privilegijuoti! Dabar mes jau nesame kaip ta vargšė našlė, tačiau vis dar turime, ko iš jos pasimokyti. Ji neturėjo, galima sakyti, nieko, tačiau mes Kristuje turime viską. Ji ėjo pas teisėją, kuris nenorėjo net žiūrėti į jos pusę, o mes turime Viešpatį, kuris savo gyvybę atidavė už mus, todėl Paulius sako: Jei Jis atidavė savo viengimį Sūnų, nejau pagailės viso kito? (Rom 8, 32). Ir pats Jėzus kalbėjo, kad net jei mes, būdami blogi, sugebame vaikams paduoti kiaušinį, ir tikrai nepaduotume akmens, tai juo labiau dangiškas Tėvas suteiks gera savo vaikams! (Mt 7, 7-11).

Taigi, kalbėdamas apie našlę, teisėją ir Dievą, kuris apgins savo išrinktuosius, Kristus tarsi parodo netikėjimo absurdą - jei pažeidžiama ir bejėgė našlė sugebėjo iš kietaširdžio teisėjo išsiprašyt, ko jai reikėjo, tai  dangiškasis Tėvas tikrai apgins savo išrinktųjų teises! Todėl stokoti pasitikėjimo būtų tiesiog absurdiška. Nors Šiame fiziniame pasaulyje mes galime būti kaip ta našlė - ko nors netekę, praradę ir pan., būti kaip ir ji pažeidžiami, gal net paniekinti, tačiau dvasinėje plotmėje, po to, kai jau esame Kristuje, kai Kristus mumyse - šlovės viltis (Kol 1, 27 ), mes nesame nei našlaičiai, nei našlės. Tai yra nesame bejėgiai! Atvirkščiai, mūsų padėtis be galo didinga: mus <...> prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje (Ef 2, 6); dabar esame Jo didybės šlovei (Ef 1, 12); pašaukti daryti darbus, kuriuos darė Kristus ir dar didesnius (!) (Jn 14, 12).

Tad nejaugi Dievas neapgins... - tai reiškia, kad mūsų padėtis kur kas geresnė nei tos našlės. Tačiau kodėl kartais realiai to nepatiriame? Galbūt į šį klausimą mums atsako Viešpaties klausimas: Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?

Tikėjimo būtinybė

Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą? - šiuo klausimu Viešpats baigia palyginimą apie maldą. Ir mes turėtume atkreipti dėmesį į šį klausimą bei pabandyti į jį atsakyti. Akivaizdu, kad Žmogaus Sūnus ieškos tikėjimo, ir gali taip nutikti, kad jo neras - tai liudija Jo klausimas.

Taigi, tikėjimas išlieka svarbus, ir mes nuo to niekur nepabėgsime. Ypač ištikti sunkumų ir audrų, kartais mes svarstome: „Dieve, kaip man dabar pasitikėti Tavimi? Viešpatie, išmokyk mane tikėti.“ Sakyčiau, geras klausimas ir prašymas. Troškimas suprasti, kaip veikia tikėjimas, kaip jis ateina, kaip veikia jo „mechanizmas“,  nepalieka mūsų abejonėse, nusivylime, abejingume. Kai veržiamės, ieškodami atsakymų, Viešpats ima mokyti, nukreipti, vesti... Nematau problemos prisipažinti, kad man gali trūkti pasitikėjimo Juo ar kad stokoju atitinkamo požiūrio į Jo žodį, kad esu linkusi labiau žiūrėti į tai, kas regima, o ne į tai, kas neregima, bet matau didelę problemą, jei imu teisinti savo netikėjimą, o gal net laikyti jį vertybe ar, dar blogiau, duotybe iš dangaus. Galiu net mėginti teologiškai pagrįsti savo netikėjimą, susitaikymą su tam tikromis aplinkybėmis savo gyvenime, uždėdama jam didelį pliusą, bet štai ši našlė, kaip tas pagalys netikėjimo ratuose, byloja, kad įmanoma kovoti ir atsikovoti tai, kas tau priklauso.

Svarbu paminėti, kad net jei man trūksta pasitikėjimo Juo, aš išlieku Jo mylimu vaiku, man nėra jokio pasmerkimo, tačiau jei vis tik imu ieškoti, belsti, nesusitaikau su nepalankia padėtimi - tokia nuostata atveria galimybes vis daugiau suprasti tikėjimą. Kitu atveju tarsi pati sau pastatau ženklą „Kelio toliau nėra. Čia jis baigiasi.“ Bet juk Kristus yra nesibaigiantis Kelias, ir Jis gali nutiesti kelius ten, kur jų niekada net nebuvo! Jis gali tai padaryti tik dėl tavęs konkrečiu metu konkrečiomis aplinkybėmis! Esu tikra, kad kol gyvensime šioje žemėje, mokysimės pasitikėti Dievu, gyvensime tikėjimu, o ten, danguje, jo jau nereikės.

Jei tikėjimas būtų labai paprastas, natūralus dalykas, tikrai nebūtų ir grėsmės, kad Žmogaus Sūnus tikėjimo neras. Ir čia negalime pasakyti, kad Viešpats pernelyg pesimistiškai nusiteikęs… Tačiau galime susimąstyti, ar suvokiame, kaip labai reikalingas tikėjimas, ir kad būtent šioje srityje būsime ypatingai atakuojami bei gundomi. Gundomi pasiduoti savo neigiamai patirčiai, o ne Dievo žodžiui. Gundomi vadovautis savo pačių nuomone, bet ne Dievo žodžiu. Gundomi net neiti pas „teisėją“, nes juk viskas vyksta taip, kaip vyksta, ir tokia tikriausiai yra Dievo valia… Būtų labai įdomu sužinoti, kodėl našlė nesusitaikė su „tokia Dievo valia“ savo gyvenime, kokie išbandymai ją užgriuvo, bet Viešpačiui buvo svarbu pasakyti, kad ji tiesiog nesusitaikė su tuo, kas vyko ne taip, nesileidžiant į detales!

Našlės požiūris buvo toks, kad jos situacija gali pasikeisti, jei tik teisėjas krustels jos pusėn. Ji žinojo, kad kažkur yra nustatyta, jog jai kai kas priklauso, bet reikia teisėjo, kuris tai „pakeltų“ ir „paleistų apyvarton“ tai, kas jai priklauso. Ji negalėjo to padaryti pati, jai reikėjo užtarėjo. Ji elgėsi išmintingai, nes nežiūrėjo į tai, kas regima, ko realiai nebuvo - kad teisėjas galėtų būti jai malonus. Ji tikėjo, kad šitas „stuobrys“ vis tik galėtų jai padėti, ir gavo tai, ko prašė.

O mes? Šiandien mes esame situacijoje, kai mūsų teisės Kristuje jau apgintos, ir mums taip pat svarbu (įsi)žiūrėti į tai, kas neregima, į savo paveldą Kristuje, o ne į tai, kas regima. Kitu atveju, jei nežinome, ką turime, to ir nesieksime...

Našlės tikėjimas turėtų mums liudyti ir štai ką - dabar mūsų eilė eiti ir pasiimti tai, kas mums priklauso. Dabar mūsų eilė nesusitaikyti su esama padėtimi ir atsikovoti tai, kas mums priklauso ir yra duota Kristuje. Štai kodėl meldžiamės, kad Jo valia būtų kaip danguje, taip ir žemėje - nes žemėje dažnai vyksta ne Dievo valia, ir būtent mums duota tai keisti, paveikti gyvenimą žemėje! Našlės išmintis bei tikėjimas mums turėtų liudyti, kad dabar mūsų eilė nesustoti pusiaukelėje, kad situacijoms nesikeičiant nesakytume: „Jau viskas... Nieko nebus...“ Našlės atkaklumas tarytum klausia mūsų: ar leisime Dievo žodžiui mus apnuoginti bei išjudinti taip, kaip našlė išjudino teisėją? Nes kaip teisėjas buvo abejingas našlės teisėms, taip ir mes dažnai, deja, esame abejingi tam, ką sako Jo žodis, ir uoliai plojame visoms mūsų gyvenimo aplinkybėms, leisdami joms pamokslauti garsiau už Jį. Dabar išjudinti reikia mus ir mumyse tūnantį „teisėją“ su visa jo arogancija Dievo žodžio atžvilgiu. Reikia sujudinti mūsų netikėjimą, kaip tą Betezdos tvenkinį, kad apsižiūrėtume aplink ir pamatytume, kiek daug žmonių turi poreikių, ir tam, kad tos problemos būtų išsispręstos, reikalinga Dievo jėga. Dievo jėga, paslėpta mumyse, nes mumyse yra Kristus, ir Jo vardu mes galime daryti darbus, kokius Jis darė, bei dar didesnius... jei tik tikėtume!

Tad melsdamiesi prisiminkime našlės atkaklumą ir žinokime: Dievas nėra kaip tas neteisus teisėjas, kurį reikia įkalbinėti. Tai mes esame linkę būti tuo teisėju, sulaikančiu atsakymus... Ir tik Jo žodis, kaip ta atkakli našlė, gali mus pakeisti. O Viešpats tikrai yra su mumis, mumyse ir už mus. Tik šio pasaulio dėsniai bei principai sudėlioti taip, kad mes turime ką nors daryti (o ne nedaryti), kai mūsų gyvenime vyksta ne tai, ko norėtume, ir kas atitinka Dievo valią, lyg kas būtų  atėmęs mūsų teises... Turime atsikovoti teises tiek į savo, tiek į kitų žmonių išgelbėjimą, išlaisvinimą, išgydymą, teises į Viešpaties visokeriopą aprūpinimą. Tad būkime atkaklūs ir pasidžiaukime, kad, būdami Kristuje, esame Jo išrinktieji, ir Viešpats jau apgynė mūsų teises. Mūsų užduotis - tuo tikėti, t. y. nesustoti, bet eiti iki galo, kol regimai išvysime Dievo šlovę! Amen!