Neapsigaukime: Dievas nori gailestingumo, o ne aukos

Ar mes galime apsigauti?

Jei nebūtų galimybės apsigauti, Šventajame Rašte nerastume tokių perspėjimų, kaip „neapsigaukite", „nesiduokite suklaidinami" ir pan. Blogiausia, manau, kas gali atsitikti, ypač krikščioniui, tai apsigauti pačiam, t. y. manyti, kad esi teisus, kai iš tikrųjų taip nėra. Ačiū Dievui, Viešpats mato tikrąją padėtį, ir tik Jis vienas gali atverti širdies slėpinius, kad pamatytume tai, kas fizinėmis akimis nematoma.

Todėl šiandien priimkime Jėzaus raginimą: Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos" (Mt 9,13).

Šis pasiūlymas buvo išsakytas žmonėms, kurie tarsi ieškojo Dievo karalystės ir tarėsi vykdą Dievo valią. Ano meto fariziejai labai uoliai stengėsi vykdyti visus Įstatymo reikalavimus, aukoti kokias tik reikia aukas. Ir jie niekaip negalėjo suprasti, kaip Jėzus gali leisti laiką su nusidėjėliais ir net sėstis su jais už vieno stalo. Fariziejai nesitikėjo tokio Jėzaus elgesio. Jėzus, priešingai nei jie, žvelgia tiesiai į žmonių širdis. Jis nori pasiekti tų nusidėjėlių širdis, kurios pripažįsta savo klaidas ir neteisumą, nori pakeisti jų gyvenimus. Kaip tai skiriasi nuo fariziejų nuostatų, kuriems rūpi tik išorė, kitaip sakant „auka". Jie nori tik teisingo elgesio. Bet Jėzus žino, kad teisingas elgesys kyla tik iš teisingos - tai yra atgailaujančios, išlaisvintos širdies. Jis pats turi gailestingą širdį. Todėl ir sako: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.

Pagalvokime, ar taip nenutinka ir mums? Yra didelis pavojus apsigauti, kai remiamės tik išoriniu pamaldumu ir neturime gailestingos širdies.

Kiekvieną kartą, kai tik mes, neturėdami gailestingumo, žvelgsime į išorinius dalykus, būtinai nuteisime ar pasmerksime nekaltus (Mt 12, 7). Kiek kartų aš pasmerkiau nekaltus dėl to, kad žvelgiau tik į išorę. Jau pats žmogaus pasmerkimas ir nuteisimas yra blogis. O jei dar tas žmogus nekaltas? Net Jėzus atėjo ne teisti pasaulio, bet gelbėti (Jn 12,47). Pavyzdžiui, ateina brolis ar sesuo, kuris nesutaria su kitu broliu ar seserimi. Išsikalba. Ir, žiūrėk, savo širdy jau pasmerki tą kitą. Bet kalbi su antruoju ir atrodo, kad ir jis teisus. Tada norisi šaukti: „Tai, Viešpatie, kuris gi yra teisus, kuris elgiasi teisingai, o kuris ne?" Mes įpratę, kad vienas tikrai turi būti neteisus. Bet savo širdy aš tarsi girdžiu Viešpatį sakant: „Aš esu už abu. Man jie abu yra labai brangūs ir keistis reikia abiem, atleisti reikia abiem." Ir tai tik todėl, kad Dievas yra gailestingas, Jo sostas palaikomas gailestingumu (Pat 20, 28).

Brangieji, Dievo karalystė nėra regimi, apčiuopiami dalykai. Dievo karalystė yra tai, kas neapčiuopiama, tačiau realu: džiaugsmas, ramybė, teisumas, priimtinumas, paguoda, nesavanaudiškumas ir t. t. Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas šventojoje dvasioje (Rom 6, 23).

Žmogus gali daug tarnauti, daug daryti tarsi dėl Dievo, bet būti šalia jo, žiūrėk, negera, nes jauti smerkimą, pasipūtimą, išdidumą, kritiką. O šalia kito būti gera, ramu, jauti, kad jis tave priima, nieko nereikalauja. Ir jausdamasis priimtas supranti, kad nebenori likti toks, koks esi, trokšti keistis. Argi ne toks mūsų Dievas? Jei mes patys vienas iš kito reikalaujame pasikeitimų, nieko nebus. Mes pasidarome nebe įstatymo vykdytojai, bet teisėjai. Teisėjai, kurie, neturėdami gailestingumo, nuteisiame nekaltus. Bet tik gailestingumas triumfuoja prieš teismą (Jok 2, 13).

Manau, kad laikas mums atsigręžti vieniems į kitus ir ieškoti to, kas tikra. Taip, kartais mums nepatinka, kaip žmogus elgiasi (mes visi klystame), tačiau, jei mes abu mylime Jėzų, tai būtinai susikalbėsime. Mes turime susikalbėti.

Tikiu, kad visus mus Viešpats kviečia būti gailestingus nuolatos.

Pagalvokime, kuo mes skiriamės nuo netikinčių Kristumi žmonių. Ar tik tuo, kad negeriame, nerūkome, nesikeikiame ir nedarome kitokių blogų darbelių? Bet taip norėtųsi, kad būtume atpažįstami ir iš meilės, gailestingumo, nuolankumo, tiesos ieškojimo. Todėl norisi baigti ištrauka iš Giedriaus Saulyčio knygos „Krikščionio tapatybės ryškėjimas":

Šiandien bažnyčia jau nebe tokia kaip vakar, rytoj - bus kitokia nei šiandien. Tik dvasiniai piligrimai keliauja drauge su ja. Jie keičiasi vis daugiau pažindami Kristų, o juose ryškėjantis Kristus keičia bažnyčią. Tik tokia bažnyčia pajėgs liudyti pasauliui gyvąjį Dievą. Įtaigiausia jos liudijime bus ne žodžiai ir net ne darbai, bet pats Kristus - visame kame: mintyse, nuostatose, žodžiuose ir darbuose.

Dieve, padėk mums neapsigauti, duok gailestingas širdis, kad matytume tai, kas neregima.

Daiva Karvelienė yra Kėdainių bažnyčios „Tikėjimo žodis" vyresnioji, pamokslininkė