Nebijok, kai mirtis žvelgs tau į veidą...

Gyvenimas pilnas spalvų, tačiau kartais jis nusidažo tik dviem iš jų – juoda ir balta. Sumaišius šias dvi spalvas, gaunama pilka – nykuma, pilkuma, dykuma... Toks laikas – ne pats mieliausias tavo sielai. Ji norėtų ištrūkti, išvengti skausmo, ima blaškytis, ieškoti paguodos, kad ir mažame saulės spindulėlyje...

Kodėl patenkame į dykumą, žino tik Viešpats, – kartais dėl savo klaidų, o kartais tai Viešpats per dykumą veda į Pažado žemę... Tai be galo skausmingas laikas – nesupranti, kas vyksta, bet vis tiek turi keliauti toliau. Tai laikas, kai mirtis žvelgia tau į veidą, grasindama nežinia, sunaikinimu, neviltimi... Taip nutiko ne vienam Biblijoje aprašytam žmogui: Hagara dykumoje laukia savo ir sūnaus mirties, našlė iš Sareptos, pas kurią atėjo pranašas Elijas, taip pat numato savo ir sūnaus mirtį, Abraomas, aukodamas Izaoką, išgyvena mirtiną pažadėto vaiko praradimą, o ir pats Jėzus Getsemanės sode iš nevilties ir mirties baimės pasrūva prakaitu kraujo lašais...

Tik šioje neviltyje Viešpats nepalieka savo išrinktųjų – Jis siunčia pagalbą, tardamas: NEBIJOK!

Hagara

Abraomas, atsikėlęs anksti rytą, ėmė duonos bei odinę vandens ir davė Hagarai, uždėdamas jai ant pečių, atidavė vaiką ir išleido. Ji išėjusi klaidžiojo Beer Šebos dykumoje. Išsibaigus vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmokšniu. Paėjusi atsisėdo priešais jį lanko šūvio atstumu. Ji sakė: „Negaliu matyti mirštančio vaiko.“ Ir graudžiai verkė (Pr 21, 14–16).

Abraomas buvo priverstas atskirti vergę Hagarą ir jos sūnų Izmaelį nuo Saros ir jos sūnaus Izaoko, nes Sara pamatė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ta pagimdė Abraomui, besišaipantį iš Izaoko.

Hagara patenka į dykumą dėl savo sūnaus netikusio elgesio. Ji išeina į nežinią – turėdama tik maišelį duonos ir šiek tiek vandens. Bet kas toliau? Kur eiti? Ką daryti? Pereiti dykumą – ne vienos dienos kelias, o dar moteriai su vaiku... Netrukus baigiasi ir vanduo – gyvybės šaltinis. Hagara suvokia, kad artėja mirtis – jokios vilties išsigelbėti. Ir tai buvo tiesa – svilinanti saulė ir nė lašo vandens. Tai buvo akivaizdi tiesa, kelianti baimę ir neviltį žmogui, bet... tik ne Viešpačiui. Jis siunčia angelą, kad sustiprintų pavargusią, mirštančią sielą: Dievas išgirdo berniuko balsą, ir Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: „Kas tau, Hagara? NEBIJOK! Dievas išgirdo berniuko balsą. Kelkis, imk berniuką ir laikyk jį tvirtai savo rankose, nes Aš jį padarysiu didele tauta!“ (Pr 21, 17–18).

NEBIJOK! Kaip dažnai Biblijoje skamba šis žodis! Viešpats siunčia savo pasiuntinį, kad šis sustiprintų iškamuotą sielą! Viešpats siunčia savo Žodį – ir viskas keičiasi: staiga Hagara pamato, praregi, išgyvena STEBUKLĄ: Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė šulinį. Nuėjusi pripildė odinę vandens ir pagirdė berniuką. Dievas buvo su juo. Jis užaugo, gyveno dykumoje ir tapo šauliu (Pr 21, 19–20).

Staiga beviltiška situacija keičiasi – mirtis traukiasi, sugrįžta gyvenimas. Išgyvenant mirties alsavimą, neviltį, mumyse kažkas keičiasi – Hagara rauda, galbūt šaukiasi Viešpaties, kurį dar tada, kai pabėgo nėščia į dykumą nuo savo šeimininkės Saros, pati pavadino „Tu esi Dievas, kuris mane matai“.

Viešpats nepaliko maištingosios Hagaros – Jis siuntė angelą ir atvėrė jai gyvybės šaltinį.

Našlė iš Sareptos

Biblijoje sutinkame kitą moterį – našlę iš Sareptos. Jos gyvenimas buvo sunkus – ne tik tapo našle, bet ir gyveno tuomet, kai ekonominė šalies padėtis buvo nestabili: jau ne vienus metus Izraelyje nelijo lietus. Kadangi šalį valdė bedievis karalius, Dievas baudė tą kraštą sausra: Elijas iš Gileado Tišbos tarė Ahabui: „Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, ateinančiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent man paliepus.“

O kaip išgyventi paprastam žmogui savo kasdienybėje, kai vyksta nenumatyti kataklizmai ir visai ne dėl jo kaltės? Našlė iš Sareptos patyrė nemažai sielvarto – prarado vyrą, nebegalėjo sudurti galo su galu... Jai į akis žvelgė mirtis... Moteris kiekvieną dieną su nerimu žvelgia į miltų statinaitę, kurių vis mažėja, ir aliejaus puodynę, kurioje liko vos keli lašai aliejaus. Neviltis smelkiasi vis giliau širdin, o neramios mintys neduoda užmigti... „Aš tai kaip nors... Dėl savęs nebijau, bet sūnaus gaila...“, – turbūt mąstė ji, susisukusi lovoje į kamuoliuką, nes neturėjo net prie ko prisiglausti.

Kai tą lemtingą, „paskutinę“ jos gyvenimo dieną pranašas Elijas paprašo jos gerti ir duonos kąsnelio, moteris nuoširdžiai prisipažįsta: Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nieko neturiu, tik saują miltų statinaitėje ir truputį aliejaus puodelyje. Štai renku truputį malkų. Parėjusi paruošiu sau ir savo sūnui valgį ir, suvalgę jį, numirsime (1 Kar 17, 12).

Mirtis negailestingai žvelgia moteriai į veidą... Našlė suvokia savo bejėgiškumą – ji negali nieko pakeisti. Tačiau Viešpats gali, nes Jo mintys – ne mūsų mintys. Ir vėl našlei, kaip Hagarai dykumoje, Dievas siunčia pasiuntinį – savo tarną pranašą Eliją. Elijas jai atsakė: „NEBIJOK! Parėjus padaryk, kaip sakei, tik iškepk man pirma mažą paplotėlį ir atnešk jį man, o sau ir sūnui paskui padarysi.  Nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Miltai statinaitėje nesibaigs ir puodelyje aliejaus nesumažės iki tos dienos, kol Viešpats žemei duos lietaus’ “ (1 Kar 17, 13–14).

Moteris stovi prieš pasirinkimą – atiduoti paskutinį kąsnį pranašui ir mirti, ar pasitikėti, kad miltų ir aliejaus liks ir jai su sūnumi paplotėliui iškepti. O kur garantija, kad viskas baigsis gerai?.. Tuo metu nerimas kužda ką kita: „Kas šis nepažįstamasis? Kodėl turėčiau patikėti ir atiduoti paskutinę savo viltį – paskutinį paplotėlį? Juk sūnaus gaila...“ Žmogiškomis akimis žvelgiant – išeities nėra... Bet nuskambėjusi pranašystė, kad miltai nesibaigs ir aliejus neišseks, uždega širdyje mažą vilties kibirkštėlę: „O gal tikrai? Gal pabandyti? Gal pasitikėti, kad ir kaip keistai skambėtų šis pasiūlymas?“

Ir našlė pasiryžta patikėti Dievo žodžiu: Parėjusi namo, ji padarė, kaip Elijas sakė.

Ir kas gi nutinka? STEBUKLAS! Mirtis gėdingai traukiasi: Ir valgė ji, jis ir jos namai kasdien. Statinaitėje miltai nesibaigė ir aliejaus puodelyje nesumažėjo, kaip Viešpats pasakė per Eliją (1 Kar 17, 15–16).

Tačiau net patyrus tokį stebuklą, moterį persekioja mirties šešėlis, jis ir toliau grėsmingai alsuoja, varydamas į neviltį. Moteris praranda sūnų: Po to susirgo tos moters, šeimininkės, sūnus. Jo liga buvo tokia sunki, kad jis liovėsi kvėpavęs. Tuomet ji tarė Elijui: „Kas man ir tau, Dievo vyre? Ar tu atėjai priminti mano kaltes ir numarinti mano sūnų?“ (1 Kar 17, 17–18).

Moteris nebesupranta, kas vyksta. „Nejaugi Dievas baudžia mane už mano kaltes? Nejaugi mano pasitikėjimas tuščias? Aš mačiau, kaip Tu pasirūpinai mumis, ir turėjome, ko valgyti – tą kartą mes nenumirėme, bet šiandien... sūnaus nebėra...“

Kiek skausmo, kiek agonijos, nežinios, pasimetimo... Bet Viešpats geras – Jis pasigaili, Jis ištiesia savo ranką ne vieną kartą, bet tiek, kiek reikia.

Elijas jai atsakė: „Duok man savo sūnų“. Paėmęs jį iš jos, užnešė į aukštutinį kambarį, kuriame gyveno, ir paguldė savo lovoje. Jis šaukėsi Viešpaties, sakydamas: „Viešpatie, mano Dieve, argi našlei, pas kurią aš gyvenu, Tu siųsi nelaimę, numarindamas jos sūnų?“[...] Viešpats išklausė Elijo maldą, vaiko siela sugrįžo pas jį, ir jis atgijo (1 Kar 17, 17–20. 22).

Dar vienas STEBUKLAS – prikeliamas miręs vaikas!

Kai Elijas grąžino motinai gyvą sūnų, ši jam atsakė: Dabar žinau, kad tu esi Dievo vyras ir kad Viešpaties žodis tavo lūpose yra tiesa (1 Kor 17,24).
Našlės širdy viltis perauga į tikėjimą – dabar žinau tiesą!

 Abraomas

Abraomo viltis ir neviltis trunka dvidešimt penkerius metus – kol galiausiai gimsta pažado sūnus Izaokas. Džiaugsmas, paguoda, viltis, meilė, pasitikėjimas Dievu ir Jo suteiktais pažadais. Koks nuostabus laikas! Matai, kaip auga tavo išsvajotas sūnus, mokai jį gyvenimo išminties, džiaugiesi gyvenimo ramybe ir Dievo meile. Gyvenimas žiba visomis spalvomis.

Tik štai išaušta netikėta diena, kai visa tai iš jo paimama, – skausmo, nevilties diena.

Po šių įvykių Dievas mėgino Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Tas atsiliepė: „Aš čia!“ Tada Jis tarė: „Imk Izaoką – savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!“
Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir išėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs (Pr 22, 1-3).

Šią istoriją mums sunku suvokti – tai begalinio skausmo, pasimetimo, nesupratimo, kas vyksta, diena. Ir išmėginimo diena – kas tau svarbiau: Dievas ar Jo gyvenimo dovanos? Neskubėkime atsakyti, nes tai dugnas, į kurį nesinori nusileisti, tai mirtis sau, savo svajonėms, savo ateičiai ir gyvenimo prasmei...

 Tačiau Abraomas nesudvejoja. Jis eina... Eina lėtai, apmąstydamas visą nueitą gyvenimą, savo santykius su Dievu. Tris dienas jis išgyvena begales klausimų ir juodų minčių, gal net noro apsigręžti ir grįžti atgal...

Nors mirtis negailestingai alsuoja jam į veidą, Abraomas nepanikuoja, neieško paguodos iš greta einančių jaunuolių ir savo nerimo neperduoda sūnui. Kai sūnus paklausė, kur aukos ėriukas, Abraomas atsakė: „Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!“ (Pr 22, 8).

Abraomas nežino, kaip Dievas parūpins sau ėriuką, bet jo žvilgsnis vis dar nukreiptas ten – į Viešpatį.

Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro. Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų (Pr 22, 9–10).

Kokie sunkūs žodžiai! Kaip visa tai suprasti, išgyventi, kai esi priverstas pats nužudyti visa tai, kas tau brangiausia?!

Tačiau Viešpats ir vėl siunčia savo pasiuntinį – angelą: Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: „Abraomai! Abraomai!“ Tas atsakė: „Aš čia!“ „Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus.“ Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmokšnį. Jis paėmė jį ir aukojo deginamąją auką savo sūnaus vietoje. Abraomas pavadino tą vietą „Viešpats mato“ (Pr 22, 11–14).

Viešpats mato tave – ir ne tik: Jis tiria tavo širdį varge, kad galiausiai palaimintų.

Savimi prisiekiu, – sako Viešpats, – kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus,
Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso
(1 Kar 22, 1618).

Abraomas pakluso Dievo žodžiui, kuris nugalėjo mirties šešėlį.

Jėzus

Kaip Abraomas nepagailėjo savo sūnaus, taip ir Dangiškasis Tėvas paaukoja savo brangiausią Sūnų Jėzų mums, už mūsų kaltes ir nuodėmes. Net Jėzus, per kurį ir kuriam buvo sukurtas šis pasaulis, pačios gyvybės Kūrėjas ir Palaikytojas, išgyveno nuožmų mirties alsavimą.

Štai ateina Jo valanda – kai Tėvas bus pašlovintas, bet kelias į tai eina per mirtį. Jėzus žino Tėvo valią, bet kiek sielvarto atneša supratimas, kokia neteisybė ir skausmas Jo laukia.

Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos.“ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi“ (Mt 26, 3638).

Tačiau mokiniai neatlaiko dvasinės tamsos – jie užmiega, palikę savo Viešpatį vieną kentėti maldoje ir žvelgti mirčiai į akis: Atsikėlęs po maldos, Jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš sielvarto užmigusius (Lk 22, 45). O paties Viešpaties kančia tokia didelė, kad Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.

Vis dėlto dangiškasis Tėvas nepalieka Sūnaus vieno – Jis siunčia angelą, kad sustiprintų Jo pasiryžimą įvykdyti Tėvo valią: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino. Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi (Lk 22, 4244).

Kaip gerai Jėzus supranta mus, kai kenčiame, kai esame pasimetę ir nevilty, draskomi vidinės kovos, nes Jis pats meldė: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“

Kristui nekaltai kenčiant ant kryžiaus atrodė, kad mirtis triumfuoja. Bet ši neviltis, ši tamsa, sumaištis mokinių širdyse, stovint po kryžiumi, tęsėsi tik tris dienas. Taip, jos buvo sunkios kaip girnų akmuo... Jos žlugdė visas svajones, ateities planus ir siekius. Mirtis smeigė savo ietį į pačią širdį... Vis dėlto mokiniai iš nevilties ne išprotėjo, ne nusižudė, ne išsižadėjo Kristaus, bet laukė... Galbūt sunkiai laukė, netikėdami, tačiau sulaukė to, kas neišvengiamai turėjo įvykti, – sulaukė pranašauto STEBUKLO – Jėzus prisikėlė! Ir ne tik – Jis amžiams nugalėjo visų priešą – mirtį!

Sakoma, kad tamsa tirščiausia prieš aušrą. Taip ir mūsų gyvenime – sunkiausia prieš svarbius, esminius gyvenimo pasikeitimus. Nepasiduokime! Prieš išeidamas Jėzus perspėja savuosius, kad jų laukia sielvartas, bet tas sielvartas netruks ilgai – jis pavirs džiaugsmu. Tad ir mes vilkimės, kad Viešpats mato mūsų skausmus, renka mūsų ašaras į odinę ir nori mus sustiprinti – siunčia savo Žodį kaip pasiuntinį: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu [...] Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 16, 20. 22–24. 33).

Prašykime!

Bendrinti: