Nepaliauk tarnauti!

Apreiškimo knygoje skaitome apaštalo Jono užrašytus žodžius Efezo bažnyčiai: Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai. Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę (Apr 2, 3–4). Pirmoji meilė daugeliui iš mūsų primena laikus, kai pirmą kartą įsimylėjome. Tačiau Apaštalas Jonas kalba ne apie žmogišką meilę, bet apie meilę Viešpačiui Jėzui, kai patikėję Juo priėmėme išgelbėjimo žinią ir mūsų širdys prisipildė meilės Jam. Tada atrodė, kad kartu su apaštalu Petru galime sakyti: Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį! (Lk 22, 34) arba Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Tave sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu! (Jn 13, 37). Deja, Jėzus iš anksto žinojo, kuo baigsis Petro pažadai ir entuziazmas, nors, be abejonės, Petras mylėjo savo mokytoją.

Nuėję netrumpą  kelią prisiminkime pirmuosius įtikėjimo metus ir mes. Įkvėpti Dievo Dvasios  galbūt ir mes davėme Viešpačiui Jėzui ne mažiau svaiginančių pažadų nei apaštalas Petras. Pirmosios meilės jausmas buvo užvaldęs daugelį iš mūsų, todėl nesivaržydami tai išpažindavome aplinkiniams. Turbūt ne vienas iš mūsų pasižadėjome tarnauti Jam, svajojome apie savo pašaukimą, didelius Dievo darbus, kuriuos Viešpats numatė per mus atlikti. Ir šiandien matome, ką Dievas jau padarė savo tarnų rankomis. Galbūt šiandien kartu su apaštalu Pauliumi galėtume pasakyti: Aš dėkoju mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris įgalino mane, nes palaikė mane ištikimu, paskirdamas tarnavimui, nors anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo (1 Tim 1, 12–13). Galime džiaugtis, kad beveik visuose didesniuose miesteliuose renkasi gyvai tikintys broliai ir seserys, Vilniuje turime krikščionišką mokyklą, leidžiame knygas ir laikraštį, turime internetinę svetainę, vyksta kiti geri Dievo darbai. Tačiau tai tik kelionės pradžia.

Gyvenimo iššūkiai

Deja, ne visi Dievo bendradarbiai, su kuriais kartu pradėjome arti dvasinius laukus, yra su mumis, nes žemiškas gyvenimas visiems mums stengiasi primesti savo taisykles ir reikalauja, kad pagal jas gyventume. Prisiminkime Jėzaus pasakytą palyginimą, kurį užrašė evangelistas Lukas: Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių. Atėjus puotos metui, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’. Tada jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau mane pateisinti’. Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau mane pateisinti’. Trečias tarė: ‘Vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti’ (Lk 14, 16–20).

Jėzus papasakojo gyvenimišką istoriją, kuri mums kalba ne mažiau, nei tuo metu gyvenusiems žmonėms. Juk šiandien daugelis iš mūsų taip pat dirbame, rūpinamės savo nuosavybe, turime šeimas, auginame vaikus ir tarnaujame Dievui. Kažkas paklaus: „Kaip tai įmanoma? Aš juk visą dieną užimtas ir neturiu laisvo laiko tarnauti Dievui. Turiu daug dirbti ir aprūpinti šeimą...“ Tačiau mes visi puikiai žinome, ką Jėzus kalbėjo apie rūpesčius. Visų pirma ieškokite Dievo Karalystės, – sakė Jis, o visais kitais dalykais, kas mums reikalinga šiame gyvenime, Jis pažadėjo pasirūpinti. Iš tiesų mums labai sunku patikėti šiais Jėzaus žodžiais. Jei patikime, daugiau laiko skiriame Jam, lankome bažnyčią, meldžiamės, stengiamės įsilieti į tarnavimą Dievui. Tokiu atveju Dievas visada ir visur yra mūsų prioritetas. Laikui atėjus susitvarko mūsų buitis, užauga vaikiai, o mes, atsigręžę atgal, visur regime Jo rūpestį ir vedimą. Jei nepatikime Jėzaus Žodžiu, o rūpinamės, anot Jėzaus, tuo, kuo rūpinasi pagonys, nelieka laiko Dievui. Taip gyvendami neturime laiko net į bažnyčią ateiti, ką jau kalbėti apie tarnavimą. Taip gyvendami atitolstame nuo Dievo, pamirštame pirmąją meilę Gelbėtojui.

Savanaudiškumas

Tačiau net nuoširdžiai tarnaudami ir lankydami bažnyčią mes pasilpstame, pavargstame, nusiviliame. Užduodame sau ir kitiems daug klausimų ir norime rasti atsakymus. Tada, kaip ir izraelitai pranašo Malachijo dienomis, klausiame: „Kokia nauda iš tarnavimo Dievui?“

Jūs sakėte: ‘Jokios naudos iš tarnavimo Dievui. Kas iš to, kad laikėmės Jo nuostatų ir vaikščiojome nuleidę galvas Viešpaties akivaizdoje? Dabar mes vadiname laimingais išdidžiuosius. Jiems sekasi, nors jie elgiasi nedorai. Jie gundo Dievą, bet nebaudžiami’. Dievo bijantys kalbėjosi vienas su kitu. Viešpats stebėjo ir klausė. Buvo parašyta Jo akivaizdoje atminimo knyga apie tuos, kurie bijo Viešpaties ir gerbia Jo vardą. ‚Jie bus mano, – sako kareivijų Viešpats. – Tą dieną Aš padarysiu juos savo brangenybėmis. Aš jų gailėsiuos, kaip gailisi žmogus savo sūnaus, kuris jam tarnauja. Tada jūs matysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp to, kuris tarnauja Dievui, ir to, kuris Jam netarnauja‘ (Mal 3, 14–18). Tikiuosi, kad šie pranašo Malachijo žodžiai sustiprins daugelį pasilpusių ir pavargusių. Dievas labai brangina mūsų pasišventimą ir tarnavimą Jam, ir tikrasis atlygis, arba nauda, laukia mūsų amžinybėje. Jo knygose yra užrašyti visi geri darbai, kuriuos padarėme šioje žemėje, todėl kiekvienas, kuris Juo tiki, nebus sugėdintas.

Deja, šiame pasaulyje didžioji dalis žmonijos gyvena dėl savęs. Vartotojiškumas, asmeninės gerovės siekimas yra netgi skatinami. Tačiau apaštalas Paulius krikščionims duoda kitokį gyvenimo Jėzuje Kristuje pavyzdį: Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2, 8–14).

Jei sekame Kristumi, o ne šiuo pasauliu, šie apaštalo Paliaus žodžiai yra labai svarbūs. Jėzaus esybės paveikslas turėtų būti mūsų pavyzdys ir įkvėpimas, o būti tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus – mūsų tikslas. Tame pačiame skyriuje Paulius mini ir Timotiejų kaip žmogaus, kuris ieško Kristaus Jėzaus, o ne savo naudos, pavyzdį. Galima numanyti, kad Paulius savo aplinkoje jau matė savanaudiškumo problemą. Tai skatina ir mus susimąstyti ir savęs paklausti: „Dėl ko aš gyvenu? Dėl savęs ar dėl Dievo?“

Visa Dievo kūrinija sukurta tobulai, ir visi kūriniai tarnauja vienas kitam. Tokia Jo valia, kad net Jo kūriniai tarnauja vieni kitiems, ir savanaudiškumas neturi Dieve vietos. Tačiau žmonių gyvenime yra kitaip. Adomui nusidėjus, žmogaus prigimtis tapo savanaudiška, ir tik Jėzus Kristus per savo auką suteikė šansą gyventi gyvenimą pagal Dievo valią. Mes, Kristaus sekėjai, neturėtume gyventi dėl savęs, bet turėtume gyventi dėl Dievo ir žmonių.

Tarnauk, kur esi

Sekdami Kristumi tarnauti mokomės bažnyčioje, tačiau didžiąją laiko dalį praleidžiame darbe ir šeimoje. Turbūt kiekvienas tarnas sutiks, jog tarnauti bažnyčioje nėra sunku, nes mus supa broliai ir seserys Kristuje. Tačiau dirbdami pasaulyje sutinkame įvairių žmonių, taip pat ir tokių, kurie mūsų nemyli. Visgi mūsų nuostatos neturėtų keistis, ir tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus turėtume būti visur: bažnyčioje, šeimoje, visuomenėje. Manau, kad tai didelis iššūkis kiekvienam krikščioniui.

Iš tikrųjų mes gyvename ne tik dėl Dievo, bet ir dėl žmonių. Bažnyčia, kaip Dievo institucija, turėtų tarnauti šiam pasauliui, Dievo šviesa turi šviesti per bažnyčią. Todėl nepaliaukime tarnauti, tarnaukime ten, kur esame! Viską, ką darome, darykime kaip Viešpačiui, ir malonės Dievas bus su mumis.

Stasys Pancekauskas yra Vilniaus „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios vyresnysis