Pamokos gailestingumo namuose

„Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betezda, turinti penkias stogines.

Jose gulėdavo daugybė ligonių - aklų, luošų, paralyžiuotų, kurie laukė vandens sujudant. Mat kartkartėmis maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas, vandeniui pajudėjus, pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga sirgdavo. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: “Ar nori pasveikti?” Ligonis Jam atsakė: “Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats einu, kitas įlipa greičiau už mane”.Jėzus jam tarė: “Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok!” Žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. O toji diena buvo sabatas“ (Jn 5, 1-9).

 

 

Čia matome paprasto, nežymaus žmogaus istoriją, į kurio gyvenimą įsikišo Jėzus ir radikaliai jį pakeitė. Mums nežinomi nei to žmogaus vardas, nei kilmė, nei užsiėmimas. Sužinome tik, kad jis prasirgo 38 metus - bemaž pusę žmogui skirto amžiaus. Jėzus sutinka šį ligonį prie stebuklais garsėjančios maudyklos, žydiškai vadinamos Betezda.

Betezda išvertus reiškia „gailestingumo namai“. Išties, Dievas pasirinko šią vietą, kad parodytų savo gailestingumą. Todėl kartkartėmis vanduo sujudėdavo ir kas tik pirmas įlipdavo į tvenkinį vandeniui pajudėjus, pasveikdavo. Suprantama, tokie dalykai greitai tampa žinomi. Todėl maudykla buvo tiesiogine to žodžio prasme apgulta įvairiausių ligų ir negalių kamuojamų žmonių, kurie vylėsi pasveikti. Įsivaizduokite, kokia atmosfera ten tvyrojo: daugybė žmonių, sergančių sunkiomis, nepagydamomis ligomis, kurie jau nebeturėjo vilties pasveikti natūraliai. Jiems buvo reikalingas stebuklas.

Ar teko kada lankytis sunkiai sergančiųjų ligoninėje? Vaizdas prie maudyklos turėjo buti ne iš maloniųjų: aklieji su savo lazdom, žmonės iškreiptom galūnėm, sunkiai bepaeinantys, skausmas, dejonės, kančia... Ir štai į tokią vietą ateina Viešpats Jėzus. Galbūt teko pastebėti, kad susirgusius sunkia liga mažai kas lanko. Kančios vaizdas žmones gasdina... Bet tik ne mūsų Viešpatį. Kančia kaip tik patraukia Jėzaus dėmesį. Kodėl? Nes Jis nori parodyti Dievo gailestingumą. Jei tu šiandien patiri fizinę ar dvasinę kančią, yra tas Kuris tikrai aplankys tave. Jėzus. Priimk Jį ir džiaukis Jo draugija. Net jei tai vienintelis tau likęs džiaugsmas...

 

Ar norėtum pasveikti?

 

Taigi Jėzus ateina prie Betezdos ir jo žvilgsnį patraukia vienas ligonis. Sužinojęs kaip seniai jis serga, Jėzus paklausia: „Ar norėtum pasveikti?“. Atrodytų, keistas klausimas. Čia visi nori pasveikti. Juk todėl čia ir atėjo. O kaip yra iš tikrųjų, širdies gilumoje? Ne paslaptis, kad užsitęsusi liga verčia žmogų gyventi tam tikrą gyvenimo būdą: ligonis tampa priklausomas nuo savo artimųjų. Jis negali dirbti ir pelnyti sau duonos, galbūt net negali pats apsirengti, pavalgyti. Nutrūksta ligonio ryšiai su draugais, artimaisiais, kolegomis, dabar jis daugiausiai bendrauja su panašiais nelaimėliais. Ilgainiui prie to priprantama. Tad pasveikti reiškia ir radikaliai pasikeisti. O tai nelengva. Viena moteris, pasveikusi po sunkios ligos prisipažįsta, kad aptinka savyje tinginystę. Dabar ji galėtų nuravėti daržą, susitvarkyti namus, bet sunku prisiversti. Per keletą metų ji įprato to nedaryti ir taip gyventi tapo patogu.

 

Taigi pasveikęs turėsi pasikeisti, pats pasirūpinti savimi, o gal ir savo artimaisiais. Sergančio vyro atsakymas Jėzui parodo, kad šis vis dar turi vilties pasveikti ir kantrybės bei atkaklumo tam pasiekti. Ligonis paaiškina, kad kelis kartus mėgino nusigauti iki tvenkinio vandeniui sujudėjus, bet stipresnieji jį aplenkė. Žmogus stengėsi atlikti tai, kam buvo akivaizdžiai per silpnas: neturėdamas pagalbininko, pats pasiekti vandenį. Iš pasakojimo aišku, kad jis turėjo kažkokią judėjimo negalią, gal net buvo paralyžiuotas. Kaip tuomet jis siekė tikslo? Gal šliaužė? Matome, kad nors ir silpnas kūnu, žmogus nepasidavė negaliai.

Dar noriu atkreipti dėmesį, kaip romiai žmogus atsakė Jėzui. Jis nekeikia Dievo ir likimo dėl to, kad serga, nesipiktina artimaisiais, kurie jį paliko. Jo širdis liko minšta, jis susitaikė su savo likimu, bet turi vilties jį pakeisti.

 

Apie tavo ir mano nuodėmingumą

 

Manau, kad ši istorija perkeltine prasme rodo į kiekvieno žmogaus būklę. Būdamas sąžiningas, anksčiau ar vėliau pastebėsi, kad nesi toks, koks norėtum būti. Dėl pirmapradės nuodėmės visi esame nusidėjėliai, todėl negabūs daryti gera. Trokšti gero, bet vėl ir vėl pasielgi neteisingai. Jauti sąžinės priekaištus, bet negali atsikratyti blogų įpročių. Meluoji. Pyksti. Skaudini artimuosius. Darai neteisingus pasirinkimus. Būni godus ir negailestingas. Kaip rašė apaštalas Paulius laiške Romiečiams: Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti - ne... Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! (Rom 7, 18. 24) Kaip tas žmogus, apie kurį šiandien skaitėme, turi pripažinti savo silpnumą. Pasakyti sau: esu negeras, esu nusidėjelis. Bet noriu pasikeisti.

 

Jėzus gali padėti ir tau. Gali išgydyti tavo sielą ir suteikti jėgų gyventi pagal Dievo teisumą. Tereikia Jo paprašyti.

 

Pasipiktinimas vietoj džiaugsmo

 

Paklusęs Jėzaus žodžiams, kaip skaitėme ištraukoje, žmogus pagijo nuo nepagydomos ligos. Jis ne tik kad atsikelia ir ima vaikščioti, dar ir krovinį paneša. Galima buvo tikėtis, kad aplinkiniai džiūgaus ir šlovins Dievą. Deja, matome, kad daugelis žmonių pasipiktina. Pamatę mieste žmogų, nešantį savo gultą, religingi žydai sustabdė jį ir priminė, kad per sabatą to daryti nevalia. Taip esą laužomas vienas iš dešimties Dievo įsakymų: sekmą dieną švęsk. Štai kaip skamba šis įsakymas, užrašytas Išėjimo knygos dvidešimtame skyriuje: „Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį“ (Iš 20, 9-11).

 

Įstatyme buvo pasakyta, kad sabatas turi skirtis nuo kitų dienų, tai diena, skirta Viešpačiu, ir kad per sabatą nei pats žmogus, nei jo tarnai, nei gyvuliai neturi dirbti. Čia pabrėžiama poilsio svarba: juk ir pats Dievas septintą dieną ilsėjosi. Tačiau judėjai sukūrė trisdešimt devynis darbo apibrėžimus, ir vienas iš jų kalbėjo apie nešulių pernešimą. Tokiu būdu įstatymas, apraizgytas žmogiškais supratimais, taisyklėmis ir tradicijomis užuot tarnavęs žmogaus gerovei, tampa apsunkinimu. Jėzaus laikų rabinai rimtai svarstė, ar žmogus nusideda, jei per sabatą „nešioja“ dantų protezą ar medinę koją. Jie buvo įsitikinę, kad šią dieną negalima nešioti netgi sagės arba adatos. Šie dalykai jiems buvo gyvybės ir mirties klausimas. O čia žmogus nešasi savo gultą - jų supratimu, akivaizdžiai nusideda.

 

Įdomu, kad judėjų nė kiek nesudomino pats išgydymo faktas. Jų dėmesį patraukė tradicijų laužymas. Didingą, stebuklus darantį Dievą jiems užgožė pačių susikurtos ir smulkmeniškai vykdomos taisyklės. Juos domino, ne kas žmogų išgydė, o kas jį pakurstė tokiai “šventvagystei”. Jie klausinėjo: “O kas Tas žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk savo gultą ir vaikščiok’?”(Jn 5, 12) Tradicijų saugotojus papiktino ne tik žmogus nešantis savo gultą, bet ir pats Jėzus, gydantis šventą dieną, t.y. „dirbantis“. Todėl ieškojo Jo nužudyti.

 

Tačiau Evangelijose ne kartą matome Jėzų, gydantį per sabatą. Šiuo klausimu Jėzus ne kartą buvo susikirtęs su fariziejais.

 

Apie sabatą

 

Kas yra sabatas? Kaip dera jo laikytis? Ar dera šią dieną daryti gailestingumo darbus? Ne kartą Jėzus nurodo, kad žydai patys sau prieštarauja: gyvuliams juk atneša ėsti ir gerti per sabatą, ir į duobę įkritusi gyvulį šeimininkas ištraukia, nelaukdamas, kol pasibaigs sabatas. Tad kodėl būdami teisingi ir gailestingi su gyvuliais, nebūna tokie su savo artimu? Ir šį kartą į žydų kaltinimus Viešpats atsako: “Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, ir Aš darbuojuosi”(Jn 5, 17). Vienas bažnyčios tėvų, Filonas Aleksandrietis sakė: „Dievas niekuomet nenustoja kurti, nes tai būdinga jam, kaip ugniai būdinga deginti, o šalčiui - šaldyti“. Per sabatą saulė šviečia, upės teka, gimstama ir mirštama, kaip ir bet kurią kitą dieną. O tai ir yra Dievo darbas. „Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą“, - sako pranašas Jeremijas (Raud kn. 3, 22-23). Dievas darbuojasi kasdien, darydamas teisumo ir gailestingumo darbus. Ir Jėzus, būdamas savo Tėvo tikslus atvaizdas, daro tą patį.

 

Jo pavyzdys ir mus moko, kad visada turėtume pagelbėti bėdos ištiktam žmogui. Nėra svarbesnio darbo, nei palengvinti kenčiančiojo dalį. Krikščioniškas gailestingumas turėtų būti toks pats, kaip mūsų dangiškojo Tėvo - nesibaigiantis. Bet kokį kitą darbą galima atidėti, tik ne gailestingumą, ne pagalbos kenčiančiam darbus. Ar visada pastebime pavargusį, sergantį, alkaną? Jų nereikia toli ieškoti, jie visai šalia, tavo kaimynystėje, darbe, gal net tavo šeimoje. Jėzus ragina kiekvieną neapleisti gailestingumo darbų. Dievas telaimina taip darantį.

 

Taigi apibendrinant, šioje ištraukoje pamatėme penkias pamokas:

1. Jėzus eina ten, kur daugiausiai kančios, kur nemalonu.

2. Kad ir kokioj būtum sunkioj situacijoj, kad ir kaip ilgai ji tęstusi, neprarask vilties. Nepasipiktink, nekeik Dievo ir likimo, bet romiai ir kantriai lauk atsakymo.

3. Jėzus žvelgia į žmogaus vidų. Jo pagalba ateina ten, kur yra bent menkiausios paties žmogaus pastangos.

4. Viešpats, išgydantis fizinę negalią, gabus išgydyti ir dvasinę - tai yra mūsų nuodėmingumą, polinkį į nuodėmę.

5. Svarbu ne religiniai ritualai, bet tiesa, teisingumas ir gailestingumas . Ar tai rūpi tau kiekvieną dieną?