.jpg)
Prieš savaitę visi pasaulio krikščionys šventė didžiausią pavasario šventę – Velykas. Katalikų bažnyčiose vyko iškilmingos apeigos: įvairios eisenos, procesijos, dvasininkus puošė ryškūs liturginiai apdarai, degė žvakės.
Šiek tiek kitaip Jėzaus prisikėlimo švente džiaugėsi jau dvidešimt metų Panevėžyje gyvuojanti evangelinė bažnyčia. Čia miesto centre paprastai įrengtoje salytėje vyko kiekvieną sekmadienį įprastos maldos, pritariant gitarai skambėjo giesmės, pastorius sakė pamokslą. Nei didžiulio altoriaus, nei sakyklų, nei šventųjų paveikslų ar vitražų čia nėra. „Kiekvienas krikščionis žino, kad bažnyčia – tai ne tik sienos. Iš istorijos žinome, kad iš pradžių tai buvo tiesiog susirinkimai, kuriuose tikintieji kartu meldėsi. Vienu metu jie rinkdavosi net katakombų urvuose, kur jų negaudė Romos imperijos kariai. O didžiuliai pastatai atsirado tik vėliau. Aišku, ir mes galbūt norėtume rinktis kitokiomis sąlygomis, bet mūsų bendruomenės tikslas yra kitoks. Be to, Dievas yra visur…“, – „Sekundei“ tvirtino Panevėžio evangelinės bažnyčios pastorius 38-erių Ramūnas Jukna. Į pokalbį su žurnalistais pastorius atėjo dėvėdamas džinsus ir paprastą megztinį, nes, be savo bažnyčios pareigų, jis dabar turi daug kitų darbų.
Darbais šlovina Dievą
„Evangelija mus moko, kad dirbdami mes šloviname Dievą. O ir mūsų bažnyčią dažniau pasirenka aktyvūs bei veiklūs žmonės“, – teigė pastorius ir pradėjo kalbą apie savo didžiausią rūpestį – naują vaikų dienos centrą Panevėžyje. Jau dvejus metus R. Jukna puoselėja tokią svajonę. Ji gimė po to, kai dvasininkas grįžo iš humanitarinės misijos Filipinuose. Čia panevėžietis su viena pasaulio labdaros organizacija lankėsi du kartus ir stengėsi padėti skurdo nualintos šalies vaikams. Tačiau kuo gali padėti grupelė entuziastų iš Europos milijonams sunkiai gyvenančių žmonių? Daugiau nei savaitę vietinius džiuginęs nedidelėmis dovanėlėmis, pramogomis ir kitais darbais lietuvis nusprendė, kad tai buvo įsimintina kelionė, tačiau savame krašte galima nuveikti daugiau. Ir kartu su bendraminčiais ėmė kurti naują prieglobsčio vietą jauniesiems panevėžiečiams. „Prisimenu, sėdėjome su misijos draugu oro uoste pakeliui į Filipinus ir paprašiau padėti atidaryti vaikų dienos centrą Panevėžyje. Jis tokį jau buvo įsteigęs Kėdainiuose. Mes sutarėme ir ėmėmės darbo“, – pasakojo pastorius. Ir nors ši vizija kol kas vis dar dvelkia remontuojamų patalpų dulkėmis bei dažais, šeimininkas viliasi, kad jau gegužę čia turėtų šurmuliuoti pirmieji vaikų balsai.
Buvęs maištininkas
Naujojo dienos centro steigėjas planuoja padėti skurstančių šeimų atžaloms ir taip bent šiek tiek sumažinti socialinę atskirtį visuomenėje. „Mūsų dienos centre vaikai, kaip ir kitose panašiose įstaigose, rinksis po pamokų: mes esame numatę jiems įvairių veiklų, susitikimų su įdomiais žmonėmis. Dirbsime ir su tėvais, jiems ruošiame mokymus, konsultacijas. Padėti mums žada būrys savanorių, kurie nori dirbti su lankytojais“, – apie savo naujus planus kalbėjo R. Jukna. Šį projektą dvejiems metams finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Jį palaiko Panevėžio miesto savivaldybė. Svarbiausias tokios idėjos tikslas, R. Juknos teigimu, kad vaikai kuo mažiau žvalgytųsi į gatvę, kur jų tyko įvairūs pavojai. O apie juos pastorius gerai žino iš savo patirties. Pašnekovas prisipažįsta, kad vaikystėje buvo maištaujantis vaikas ir, jei ne vienas ypatingas vakaras, pasak R. Juknos, kur jį būtų nuvedę vėliau kalėjime atsidūrę draugai, neaišku. „Aš esu atsivertėlis. Tėvai sovietmečiu mane pakrikštijo, bet apie tikėjimą nieko neaiškino. Gyvenau Kupiškyje ir iš savo namų kas dieną matydavau miesto bažnyčią, kurios viename bokšte, man sakė, gyvena Jėzus, kitame – Marija. Tačiau vieną vakarą, pačiame Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, per televiziją pamačiau filmą apie Jėzų… Tai apvertė visą mano gyvenimą“, – prisimena R. Jukna. Religinė istorija trylikametį tuomet taip paveikė, kad jis ilgai negalėjo nurimti. Rūpėjusių dalykų vaikas bandė klausti ir savo tikybos mokytojo – kunigo, tačiau veltui. Ir tik po trejų metų paauglys sutiko į save panašių bendraminčių, kurie jam padėjo viską išsiaiškinti. Jie Ramūną atvedė į „Tikėjimo žodžio“ bendruomenę. „Supratau, kad mes visi ten panašūs – ieškome negautų atsakymų. Visus mus kažkas buvo smarkiai sukrėtę ir troškome keistis. Grįžti į senąjį gyvenimą jau nebegalėjau. Tada labai greitai persikrikštijau naujoje bažnyčioje ir tapau ištikimu jos sekėju“, – apie savo praeitį pasakojo R. Jukna. Krikštas ir eucharistija yra vieninteliai jo pasirinktos religijos sakramentai.
Tapo pastoriumi
Pašnekovas prisimena, jog iš pradžių dėl netikėto savo sprendimo sulaukdavęs ir patyčių, ir aplinkinių priekaištų, nes iki tol buvo sportiškas, pašėlęs vaikas. Tačiau jam naujas gyvenimas esą buvo kaip įsimylėjimas. „Jei tiki tuo asmeniu, tu žinai, kad elgiesi teisingai, tai ir nebijai kitų nuomonės“, – tikina pastorius. Greitai, anot jo, su sūnaus pasirinkimu susitaikė ir jo šeima. Nors tėvai nepasekė vaiko pėdomis, nebandė keisti ir jo paties nuomonės. „Mes juk nesame sektantai. Tėvai matė mane, draugus. Tai buvo normalūs žmonės, kaip ir visi: mokėjo juokauti, buvo darbštūs, pareigingi“, – sakė R. Jukna. Prieš dvylika metų kupiškėnas buvo pasiūlytas į Panevėžio evangelinės bažnyčios pastoriaus pareigas. Joms, pasak R. Juknos, kokių nors egzaminų ar įžadų nereikėjo – paprastai tokiam darbui išrenkamas bendruomeniškas, komunikabilus ir iniciatyvus žmogus.
Įgytas žinias perteikia kitiems
Tačiau tikroji R. Juknos profesija – psichologas. Baigęs šios srities magistro studijas pastorius įsitikinęs, kad religija niekada neprieštaravo mokslui. Tai, anot jo, tik dirbtinai sukurtas konfliktas. „Tikrai yra nemažai labai tikinčių mokslininkų. Manyti, kad tokie dalykai nesuderinami, yra klaidinga. Priešingai – mokslas svarsto, kas ir kaip pasaulyje vyksta, o religija ieško atsakymų, kodėl taip yra“, – sakė pastorius. Savo psichologijos žinias jis jau daug metų dėsto Panevėžio kolegijos studentams ir mokyklų vaikams. O bendrauti su jaunais žmonėmis jam padeda ne tik studijų metais įgyti įgūdžiai, bet ir savos šeimos pavyzdys. Evangelinės bažnyčios dvasininkams tuoktis ir susilaukti atžalų nėra uždrausta. Paklaustas, ar šeima netrukdo pasirinktai tarnystei, pastorius sako, kad į šį klausimą atsakyti sunku. Iš žmogiškosios pusės esą šeima užpildo vidinę tuštumą, leidžia suprasti savo bendruomenę ir jai patarti.
Žmona susitaikė
Tačiau suderinti šeimos ir bažnyčios poreikius nėra labai paprasta. „Mano žmona Vilma nuo pat pradžių turėjo susitaikyti, kad aš gyvenimą paskyriau tikėjimui. Tačiau ji supratinga moteris ir mane palaiko“, – patikino R. Jukna. Savo būsimą žmoną jis susirado dar vaikystėje ir susituokė pora gana anksti. Dabar šeima augina tris atžalas. Sutuoktinė dirba verslo administravimo darbą. „Mano šeima – evangelinės bendruomenės dalis. Jie visada mane lydi į sekmadienio pamaldas ir palaiko įvairiausiose situacijose“, – džiaugėsi pašnekovas. O atsidėkodamas savo artimiesiems pastorius stengiasi savo šeimą išvilioti į dažnas išvykas dviračiais, šventes ir kitus renginius.
Sekundė Ingrida NAGROCKIENĖ Kultūra 2017.04.22
Skaitykite daugiau: https://www.naujienos.lt/leidinys/sekunde/pastorius-r-jukna-misija-ten-kur-tu/
