Dianos ir Roko Vaškelių šeima 10 metų laukė Dievo stebuklo – vaikelio gimimo. Apie savo išgyvenimus, nelengvą kelią ir Dievo gailestingumą bei malonę pasakoja Kauno bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorė asistentė ir jau dviejų dukryčių mama Diana Vaškelienė.
Diana, ištekėjai 27-erių. Ar iškart su vyru norėjote susilaukti vaikų?
Susituokėme mes nelabai jauni, bet pradžioje apie vaikus dar negalvojau. Turėjau darbą, aktyviai tarnavau bažnyčioje, tad veiklos netrūko. Atrodė, kad neturėčiau kada vaikais rūpintis... Tačiau, kai jau buvau 30-ies, šis klausimas tapo aktualus: stiprėjo visuomenės spaudimas, vyras Rokas jau norėjo vaikų, ir aš pati apie tai vis dažniau susimąstydavau. Bet bėgo metai, o aš vis negalėjau pastoti... Galiausiai nusprendėme, kad reikia kreiptis į gydytojus ir išsiaiškinti, kodėl nesusilaukiame vaikučių, bet aš, tiesą sakant, rimtų problemų nesitikėjau...
Ką pasakė gydytojai? Kokia buvo jų diagnozė?
Man atliko tyrimus Kauno klinikose. Kai po vieno svarbaus tyrimo susitikau su gydytoja, ji ištarė: „Net nežinau, nuo ko pradėti...“ Išgirdus tokius žodžius, supranti, kad problema rimta... Tyrimai parodė, kad negaliu pastoti, nes... užakę kiaušintakiai. Tokios diagnozės aš tikrai nesitikėjau... Gydytoja pasakė, kad vienintelis būdas mūsų šeimai susilaukti vaikelio – dirbtinis apvaisinimas. Aišku, ji ramino, patarė nedaryti skubotų sprendimų ir ragino ramiai viską apgalvoti. Bet apie tai mąstyti nebuvo lengva...
Kokios mintys sukosi galvoje? Kaip tuo metu jautėtės?
Su vyru išgyvenome įvairius jausmus. Tokiais gyvenimo etapais daug mąstai. Iš pradžių aš nenorėjau pripažinti šio nevaisingumo fakto, galvojau, kad gal gydytoja visgi suklydo (nors žinojau, kad ji gera šios srities specialistė). Po to kėliau klausimą, kodėl taip atsitiko man? Susikoncentravau į save, savo išgyvenimus, bet tai neduoda gerų rezultatų. Aplankė gilus liūdesys. Žinojau, jog vyras nori vaikų ir jaučiausi kalta, kad negalėsiu jam jų padovanoti. Kurį laiką buvo sunku net stebėti linksmai su savo mažyliais žaidžiančias šeimas. Motinystę suvokiau tarsi savęs įprasminimą, todėl pradėjau abejoti savo, kaip moters, verte.
Mačiau, kad sunku buvo ir vyrui. Kurį laiką, gal metus ar daugiau, ta tema net nekalbėdavome... Abu tyliai gedėjome, išgyvenome tą skausmą kiekvienas atskirai... Stengėmės gyventi toliau, užsimiršti, įnikdami į darbus ir tos temos neliesdavome... Tačiau viską laikyti savyje ir apie tai nesikalbėti su sutuoktiniu nėra normalu. Kartą perskaičiau straipsnį, jog būtina kalbėtis, neužsisklęsti savyje, kad ir kaip būtų skaudu. Tai tikrai atnešė šviesos į mūsų situaciją, ir aš pradėjau kalbėtis su Roku, sakydama, kad negerai taip tylėti, neliesti tos temos, nes taip mes niekur nenueisime... Tada po truputį pradėjome atsiverti vienas kitam, tas klausimas tapo nebe toks skaudus, nebebuvo tabu.
Po kurio laiko suvokiau, kad reikia ką nors daryti, – metai juk vis tiek bėga. Ėmiau domėtis gydytojų siūlomu dirbtiniu apvaisinimu. Sužinojau, kad, priklausomai nuo procedūrų, tai kainuos apie penkiolika tūkstančių litų (tuo metu dar buvo litai – red. past.), taip pat supratau, kad reikės kantrybės ir... stebuklo, nes ir dirbtinio apvaisinimo atveju gydytojai davė tik 30 procentų, kad man pavyks pastoti... Deja, mes neturėjome tiek pinigų...
Nusprendėme kreiptis į dar vieną žinomą nevaisingumo specialistę Vilniuje. Po apsilankymo pas gydytoją mano diagnozė dar kartą buvo patvirtinta. Tačiau gydytoja labai entuziastingai pasakė: „Jokių problemų – darom dirbtinį apvaisinimą. Tik, žinokite, procedūrų bus daug... Ta procedūra kainuoja tiek, ta tiek...“ Pajutome, kad čia visa esmė yra pinigai ir... pabėgome.
Taip pat pradėjau domėtis moraliniu dirbtinio apvaisinimo aspektu. Man buvo svarbu, kaip į tai žiūri krikščionys. Suvokiau, kad tai visgi diskutuotinas klausimas. Skaičiau įvairius šaltinius, radau ir krikščionių mokslininkų straipsnių. Vieni griežtai pasisako prieš tokias procedūras (daugiausiai dėl užšaldytų embrionų), o kiti (dauguma protestantų) žiūri gan palankiai – tai mane šiek tiek nuramino.
Beje, visą šią situaciją sunkino dar vienas dalykas – liga, kuria sergu ne vienerius metus – sisteminė raudonoji vilkligė. Tai autoimuninis susirgimas, kai imuninė sistema pradeda naikinti sveikas ląsteles, kovoti prieš organizmą. Ligai paūmėjus, man pradeda tinti sąnariai. Aš turiu nuolat gerti vaistus – tik dabar geriu jau minimalią dozę.
Kai gydytojams paminėjau šią ligą, jie pasakė, kad tada situacija dar sudėtingesnė ir tikimybė, kad dirbtinis apvaisinimas bus sėkmingas, dar labiau sumažėja...
Ar nemąstėte apie įsivaikinimą?
Man ši mintis buvo priimtina. Vis apie tai pamąstydavau, žiūrėjau laidas apie įsivaikinimą ir vis piršau šią mintį Rokui. Mes pažįstame keletą šeimų, kurie įsivaikinę vaikelius, tad aš vis rodydavau juos kaip pavyzdį ir įkalbinėjau vyrą pasekti jų pėdomis. Bet Rokas šiai minčiai nepritarė ir su viltimi laukė – mat jis dar prieš vestuves (prieš 15 metų iki gimstant vaikui) buvo sapnavęs sapną, kad turės dukrą, vardu Ugnė. Jis tikėjo, kad tas sapnas buvo Dievo duotas ir laukė jo išsipildymo. Jis ir mane guosdavo, sakydamas, jog mes tikrai turėsime dukrytę... O aš mąsčiau kitaip. Man buvo sunku tuo patikėti – na, nebent pavyktų tas dirbtinis apvaisinimas... Bet gydytojai duoda vos 30 procentų, o kur dar mano liga...
Kaip į visą situaciją reagavo tavo tėvai?
Iš pradžių nieko nesakiau nei tėvams, nei seseriai. Bet bėgant metams, mama ir sesuo pradėjo klausti, kodėl mes dar neturime vaikų. Tada ir papasakojau joms apie mūsų bėdas, gydytojų patarimus ir prognozes... O sesuo netikėtai pasakė: „Kas tas 15 tūkstančių litų? Mes juos surinksime...“ Ir išties, kai po kurio laiko nuvažiavau pas seserį į svečius, ji pasakė, kad jau yra reikiama pinigų suma, ir paragino žengti reikiamus žingsnius. Tada apsidžiaugiau, ir širdyje ramiau pasidarė. Pagalvojau, kad tikrai reikia judėti ta kryptimi, nes tai ilgas kelias... Visos procedūros užtrunka gal pusmetį ar net daugiau....
Kaip viskas klostėsi toliau?
Kai jau nusprendėme dėl dirbtinio apvaisinimo, vėl kreipiausi į specialistus. Man buvo atlikta nemažai kraujo tyrimų, bet kitų procedūrų dar nebuvo pradėta.
Situacija šiek tiek keitėsi. Staiga man dingo menstruacijos. Pirma mintis, kuri tuomet atėjo, kad čia kažkas negerai – situacija darėsi beviltiška. Antra mintis, kuri šmėstelėjo galvoje, – o gal aš laukiuosi? Tačiau, prisimindama ilgalaikį įrašą „nevaisingumas“, neskubėjau darytis nėštumo testo. Vėliau, net ir pasidariusi nėštumo testą, netikėjau... Galvojau, kad nekokybiškus testus gamina, tad nusipirkau dar porą kito gamintojo testų, ir visi rodė, kad aš laukiuosi! Negalėjau tuo patikėti ir nekantriai laukiau vizito pas ginekologę. Gydytoja apžiūrėjo mane echoskopu ir sulėtintai paklausė: „Ar žinote, kad laukiatės?“ Gydytoja patvirtino testų rezultatus ir, pildydama mano kortelę, pasakė: „Visgi stebuklų būna...“
Kaip į žinią, kad turėsite vaikelį, reagavo Rokas?
Tąkart pas gydytoją buvau viena. Tad Rokui pasakiau paskambinusi telefonu. Jis taip pat negalėjo iš karto patikėti. Ragino mane neįsijausti – gal įvyko kokia klaida...
Aš pati dar kokius tris mėnesius nesidžiaugiau, nes negalėjau tuo patikėti... Baiminausi, kad pradėjusi džiaugtis galiu prarasti kūdikį... Pradėjau džiaugtis tik tuomet, kai jau matėsi pilvas – kai jau ne tik pati žinojau, bet ir kiti matė...
Kaip į šią jau džiugią žinią reagavo tavo namiškiai?
Žinoma, kad visi tuo labai džiaugėsi. Neseniai buvome išgyvenę netektį – mirė mano močiutė (mamos mama), tad mamai žinia apie būsimą anūkę buvo tikra dovana ir paguoda.
Kas tave ir Roką stiprino tuo nelengvu metu?
Negaliu pasakyti, kad aš pati daug dėl šios situacijos meldžiausi – tai būdavo labiau giliai iš širdies kylantys atodūsiai Viešpaties akivaizdoje. Žinau, kad už mane tikrai meldėsi mano mama. Taip pat išdrįsau apie šią mus varginusią problemą papasakoti namų grupelę lankiusiems žmonėms... Žinote, nelengva pasakyti, kad negali turėti vaikų... Bet sulaukiau didelio palaikymo – melsdavomės dėl to beveik kiekvieną savaitę.
Mane dar stiprino ir viena eilutė iš Psalmių knygos, kurią aptikau tiesiog skaitydama Šventąjį Raštą. Iš eilės skaičiau psalmes, ir staiga perskaitau: Jis (Viešpats) suteikia nevaisingajai namus, padarydamas ją laiminga vaikų motina (Ps 113, 9). Negalėjau 
patikėti, kad Rašte yra tokia eilutė... Atrodo, ne pirmą kartą skaitau psalmes, bet niekada šios eilutės nebuvau mačiusi. Tąkart tie žodžiai buvo man labai gyvi – priėmiau juos kaip Dievo žodį man, ir ši eilutė stiprino mane, kai apnikdavo blogos mintys....
O vyrą stiprino jam duotas sapnas. Ir kai po kurio laiko mums gimė mergaitė, dėl vardo jau nesukome galvos – žinojome, kad bus Ugnė. Beje, šis vardas labai atitinka jos charakterį.
Diana, šiuo metu esi jau dviejų dukryčių mama. Ugnei jau treji, o Austėjai – vieni metukai.
Taip, taip. Kai Ugnė šiek tiek paaugo, vėl prisiminiau tą psalmę, per kurią Dievas mane stiprino. Toje psalmės eilutėje kalbama daugiskaita: Jis suteikia nevaisingajai namus, padarydamas ją laiminga VAIKŲ motina (juokiasi). Gimė noras ir tikėjimas dėl antro vaikelio. Aš pati turėjau seserį, tad norėjosi ir Ugnei kompanijos, kad nebūtų namuose viena princesė.
Ar pastoti antrą kartą problemų jau nebuvo?
Sąmoningai antro vaiko neplanavome. Visos mintys daugiau sukosi apie Ugnelę. Pirmaisiais metais, gimus Ugnei, buvo nelengva: daugelio dalykų nežinojau, kai susirgdavo dukrytė, sutrikdavo ir mano sveikata (turbūt dėl įtampos), bet po truputį viskas stojosi į vietas, pradėjau ramiau į viską reaguoti... Po kurio laiko vidinės įtampos atslūgo. Tada vėl pamatai, kad šalia tavęs yra dar ir vyras, ne tik vaikas (juokiasi), supranti, kad reikia ir jam skirti dėmesio...
Tad po kurio laiko taip jau nutiko, kad aš ir vėl pastojau. Ir šis nėštumas, ačiū Dievui, nebuvo sudėtingas.
Diana, tai tavo medicininėje kortelėje yra ne vienas įrašas apie tai, kad esi nevaisinga, o po to seka bent du įrašai, liudijantys apie dukryčių gimimą?
Taip, taip. Tai tikrai Dievo stebuklas.
Pirma dukrytė gimė, kai tau buvo 38-eri, antrąją pagimdei būdama 41 metų. Ar nesibaiminai dėl galimų komplikacijų? Kaip atradai ramybę?
Žinoma, pradėjus lauktis vaikelio būnat tokių metų, moterims kyla įvairių įtampų ir baimių, tačiau man taip nebuvo. Gydytoja ragino daryti papildomus tyrimus (ypač tokių metų pastojus pirmą kartą), bet man buvo ramu. Greičiausiai dėl to, kad suvokiau, jog mano nėštumas tikrai yra Dievo dovana.
Ko palinkėtum poroms, patiriančioms panašių sunkumų?
Žinote, išgirdus gydytojų diagnozę, kad natūraliu būdu susilaukti vaikelio negalėsime, tikrai buvo nelengva tiek man, tiek mano vyrui. Tik kęsti skausmą, gedėti užsidarius savyje, vengiant tos temos net kalbantis su sutuoktiniu, – tikrai ne išeitis... Svarbu kalbėtis su artimiausiais žmonėmis ir dar – būti atlaidesniems aplinkiniams, kurie dėl nežinojimo galbūt iš esamos situacijos net pasišaipo...
Šeimoms, išgyvenančioms panašias krizes, manau, labai padėtų savitarpio pagalbos grupės... Juk, mano žiniomis, Lietuvoje kas penkta pora negali susilaukti vaikučių. Kokį skausmą tos poros išgyvena? Su kuo jos gali pasidalyti savo išgyvenimais?..
Jeigu sutuoktiniai yra Dievu tikintys žmonės, linkėčiau glaustis prie Viešpaties ir Jame atrasti ramybę bei atsakymą, patirti Jo gerumą. Manau, kiekvienai porai derėtų ieškoti savo atsakymo. Galbūt vienų kelias – vaikelį įsivaikinti, kitų – laukti, kol susilauksite kūdikio natūraliu ar dirbtiniu būdu, o dar kitų – tarnauti Dievui ir žmonėms, net ir neturint vaikučių. Bet svarbiausia kiekvienam atrasti Dievo valią ir nepamiršti, jog Jis vienintelis yra geras.
Kalbino Rūta Gerasimė
Paruošė Žaneta Lazauskaitė
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 5 (447), 2016 m.
_64x64_9de.jpg)
