Peržengti ar ne Dievo Karalystės slenkstį „pirmiausia“?

Žlungantys lūkesčiai dažnai liudija, kad mes neteisingai susidėliojame prioritetus. Mes vis dar bandome gyventi pagal savo susikurtas taisykles, nuostatus, principus, tačiau kur kas išmintingiau įsižiūrėti į tai, ko mokė Kristus. Jėzus nenuvylė nė vieno, ir Jis vienintelis, kuriuo tikrai verta sekti.


Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 33)

Šis Jėzaus pamokymas gali išlaisvinti mus nuo savęs pačių, nuo neteisingų prioritetų, lūkesčių, netgi svajonių. Juk mes visi kažko norime, ieškome, siekiame, tikimės, viliamės... Jėzus tai kalbėjo materialinės gerovės paieškų kontekste, atkreipdamas dėmesį į tai, kad įvairių materialių dalykų vaikosi pagonys, tai yra tie, kurie negyvena Dievui priimtino gyvenimo, nes yra atskirti nuo Jo. Ko jie vaikosi? To, ko reikėjo ir Jėzaus klausytojams, žydams. Juk nesvarbu, ar tu Dievo tautos atstovas, ar ne, meldies kasdien ar niekada nesimeldi, aukoji vargšams ar rūpinies tik savimi, ar tu sieki šventumo, ar gyveni nuodėmėj - visiems reikia ir pavalgyti, ir apsirengti. Kad ir kas būtum, tu kasdien turi daugybę poreikių, kaip kasdien turi ir savų lūkesčių, svajonių, vilčių. Bet Jėzus sako: Tėvas žino, kad viso to jums reikia! 

Šioje vietoje pravartu stabtelėti. Tėvas žino. Dangiškasis Tėvas mus pažįsta pakankamai gerai. Jis sukūrė šį pasaulį, tave ir mane, ir Jis išties žino, ko mums reikia. Būdamas geras ir rūpestingas Tėvas, Jis, žinoma, parodo, kaip to pasiekti - visų pirma ieškant Dievo Karalystės ir Jo teisumo!

Jei mums kas pasiūlytų vaistų nuo vėžio, mes tuoj suklustume, nes taip juk būtų išspręsta amžiaus rykštė, o mes įgytume užtikrintumą, kad bent jau nuo šios blogybės nemirsime... Mums būtų nesvarbu, kokio dydžio, spalvos tie vaistai, svarbiausia - žinoti, kad jie yra, ir turėti galimybę jų įsigyti. Tačiau Viešpats mums suteikia vaistus, kurie išgydo nuo kur kas didesnės problemos nei vėžys - šie vaistai išlaisvina nuo savęs pačių, nes būtent mes patys ir esame savo nelaimingumo priežastis, nevilčių, sudužusių svajonių įkaitai. Kai mumyse veši neteisingi supratimai, lūkesčiai, kai tarpsta neteisingos mintys bei prioritetai (o tai vyksta, kai Jo Karalystės ieškome ne visų pirma, o „paskiau“, po visko kito, kuo gyvenu ir ką veikiu), tuomet kaip rezultatą turime anaiptol ne palaimintą gyvenimą, o tokį, nuo kurio norėtųsi pabėgti, užsidengus rankomis veidą... 

Tad kokie tie Viešpaties vaistai? Tai - žodžiai iš Jo lūpų, tai - Jo principai ir nuostatai. Ir vienas esminių yra užrašytas čia: Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 33). Juk ko ieškome, tai ir randame. Ir jei ieškosime visų pirma Jo Karalystės, Ją ir turėsime visų pirma - net eidami per sunkumus matysime bei patirsime visų pirma Jo Karalystę - teisumą, ramybę bei džiaugsmą Šventojoje Dvasioje!

Pirmiausia!

Pirmiausia ir yra tas „slenkstis“, kurį peržengus vyksta stebuklai. Tik jį peržengę išties randame Dievo karalystę, o ne ją imituojame ar įsivaizduojame esant (pagal savo susikurtą supratimą). Kaip Alisa, atsidūrusi stebuklų šalyje, taip ir mes atsiduriame ten, kur būti be galo trokšta visų mūsų širdys, nes mes, sukurti pagal Jo atvaizdą ir pavidalą, ilgimės dieviško gyvenimo, ilgimės Dievo Dvasios, ilgimės Dievo meilės. Visa tai randame Jo Karalystėje.

Tie, kas matė tunelio gale spinduliuojančią meilės šviesą, žino - MEILĖ iš tiesų egzistuoja. Tačiau velnias siūlo daugybę pakaitalų - daiktų, netinkamų draugijų, nesibaigiančių rūpesčių. Velnias daro viską, kad sulaikytų mus nuo šio „slenksčio“ - pirmiausia, ir jam dažnai gan nesudėtingai pavyksta nukreipti mus vien į kūniško gyvenimo magistralę, kuria skriedami dideliu greičiu galvojame pasiekę aukštumas. Kas „geresne mašina“ važiuoja, tas ir didesnėse aukštumose, neva... Kieno automobilis „daugiau traukia” ir yra patogesnis, tie ir laimingesni...

Tačiau taip važiuodamas imi pastebėti, kad širdyje gyvenimo mažėja, tačiau šalia “skriste praskrenda” tie, kurie spinduliuoja džiaugsmą bei viltį. Tai tie žmonės, kurie sąžiningai peržengė šį slenkstį. Štai jie ir spinduliuoja, štai jie ir džiaugiasi. Jie pasuko į dvasinio gyvenimo kelią ir savo nuostabai aptiko, kad kojomis žemės nesiekia. Ar jiems nereikia apsirengti, pavalgyti? Ar jie neturi lūkesčių, svajonių, paprastų poreikių? Turi, jiems taip pat daug ko reikia, tačiau jie viską gauna pakeliui, o jei negauna - moka pasitenkinti tuo, ką turi, nes žino - jų tikrasis turtas - danguje! Jų širdys pakilusios virš žemiškų rūpesčių, žemiško gyvenimo rutinos. Jie gėrisi atpirkimu, jie iš tiesų seka paskui Kristų, jie patikėjo Jam visą savo gyvenimą, jie neslepia širdyje „nepaliesto kambario“. Jėzus yra jų Viešpats tikrąja šio žodžio prasme!

Taigi, anapus „slenksčio“ prasideda naujas gyvenimas, o šiapus jo vyksta senasis - tik su nedideliais Dievo šviesos blyksniais mūsų kasdienybėje, bet vis dar su mūsų pačių susikurtais vaizdiniais, lūkesčiais ir svajonėmis. Čia, šiapus, tampame savo pačių susikurtų prioritetų vergais, savo nuodėmingumo „auklėtiniais“. Ir net jei esame krikščionys, bet neperžengiame šio „slenksčio“, tampame keistais „dariniais“, kaip yra sakoma: „Nei žuvis, nei mėsa“. Lyg ir turėtų žmogus spinduliuoti džiaugsmą, bet nespinduliuoja. Lyg ir turėtų būti kupinas vilties, bet, deja, skleidžia neviltį, ypač sunkumų metu. Lyg ir turėtų būti jautrus kitiems, bet labiausiai yra jautrus sau. Lyg ir turėtų mylėti kitus, bet labiausiai myli save...

Kas gali mus išvaduoti iš šito nesibaigiančio mūsų pačių egoizmo? Kas gali padaryti krikščionį šaltu arba karštu, kad drungnas būdamas nebūtų Viešpaties išspjautas? 

Kristus suteikė puikią kryptį, nurodė „slenkstį“, kurį reikėtų peržengti. Sąžiningai ir be jokių imitacijų. Visai nesvarbu, kaip tu jį peržengsi - gražiai ar negražiai, su batais ar be, svarbiausia - kad peržengtum. Kad Dievo Karalystė taptų tavo gyvenimo prioritetu, o tuomet visa kita bus pridėta. Tikrai bus pridėta, nes Kristus nemeluoja!

Peržengę šį „slenkstį“ išsivaduosime, pirmiausia, nuo savęs pačių - nes dažnai mes patys ir sukeliame savo gyvenime problemas. Ne kiti, esantys šalia mūsų, bet mes patys. Niekas tau negali sugadinti gyvenimo, nuotaikos, jei esi Dievo Karalystėje, jei ieškai jos visų pirma. Jei tau kas pakenkia, tave pažemina, išduoda ar apvagia - būnant Jo Karalystėje visa tai sukels juoką ir nesuvaidintą užuojautą tave įskaudinusiam žmogui. Juk, jei išties būtum danguje ir stebėtum, kas vyksta žemėje, turbūt nelabai jaudintumeis, jei kas tuo metu lįstų į tavo rankinę, ieškodamas ten pinigų ar kokio daikto... Stebint iš dangaus būtų gaila ne pinigų, bet to žmogaus, kuris ima, kas yra ne jo. Tačiau, kai viską stebime to slenksčio neperžengę, daug labiau gaila savo daiktų, nes išties labiausiai gaila savęs, nes visų pirma ir ieškome to, kas naudingiau mums... Ieškodami visų  pirma savo poreikių patenkinimo, mes vėl ir vėl pateksime į duobes, net jei “kelininkai” jas uoliai ir išlygina, kad galėtume “lėkti dideliu greičiu”. Beje, ir išlyginamos tos duobės tik tam, kad užtikrintai ir dideliu greičiu, nė kiek neabejodami lėktume į mirtį. Velnias pasistengs suteikti svaiginančios sėkmės ir apgaulingos laimės pojūtį nuodėmingai ar tiesiog kūniško gyvenimo praktikai.

Tačiau Jėzus nurodo naują kelią į gyvenimą - Jis sako, kad Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jo kely prarandama, kad atrastum tikresnius dalykus, o keliaujant velnio siūlomu keliu įgyjama, kad prarastum tai, kas tikra, o galiausiai - ir savo sielą.

Ar norime būti laimingi? Manau, ir į šį klausimą atsako Jėzus, kalbėdamas apie rūpinimąsi materialiais dalykais bei Dievo Karalystės ieškojimą visų pirma. Manau, kad būtent žodelis pirmiausia „atrakina duris“ į tikrą, nesuvaidintą laimę. Ir tai išties yra vienintelis raktas į tikrą gyvenimą, kur svajonės nedūžta, o pildosi, nes svajonės juk ir skirtos tam, kad būtų pašlovintas Kristus. Ten nėra neteisingų lūkesčių, todėl jie ir nedūžta. Ten nėra neteisingų pasirinkimų, neteisingų sprendimų, todėl keliai veda į gyvenimą, o ne į mirtį.

Tiesa, Jėzus ragina ieškoti ne tik Dievo Karalystės, bet ir Jo teisumo. Jo teisumas - tai dar viena tema, dar vienas “slenkstis”, kurį būtina peržengti kiekvienam tikinčiajam. Kol esame šiame kūne, turime nuolat ieškoti Jo teisumo, nes visuomet būsime gundomi pasitikėti savo teisumu. O Jo karalystėje nėra nuosavo teisumo, Jo karalystėje - TIK Kristaus dovanotas teisumas ir nė negali būti jokio kito!! Jėzus dovanojo savo teisumo rūbą ir juo aprengiamas kiekvienas, žengiantis į Dievo Karalystę. Taigi galime ir turime pasitikėti ne savo jėgomis, savo darbais, bet tik Jėzaus atliktu darbu ant kryžiaus. Pasitikėdami Jo dovanotu teisumu, mes Jį ir išaukštiname.

-------
Taigi, mūsų lūkesčiai kinta, tačiau peržengę Dievo Karalystės „slenkstį“ - pirmiausia, vietoj tuščių vilčių įgyjame tikrą viltį Kristuje. Vietoj tuščių, kintančių ar net mirtį nešančių svajonių įgyjame troškimus, gimusius paties Kristaus širdyje. Vietoj žemiškų turtų įgyjame dangiškuosius, o šie ima materializuotis taip, kad duonos ir visa, ko reikia, turime pakankamai. Vietoj gyvenimą atimančių draugijų, kur kiekvienas stengias išpešti kuo daugiau naudos sau, imi gyventi naujo kūrinio Kristuje gyvenimą, kai pats Jėzus per tave dalijasi savimi su kitais... Tuomet kiti gali ir paklausti: „O kodėl tu taip spinduliuoji džiaugsmu, kai nėra absoliučiai jokių išorinių priežasčių džiaugtis, netgi priešingai, turi daugybę priežasčių liūdėti?“ 

Mat nėra didesnio džiaugsmo, kaip gyventi tiesoje! Tiesa išlaisvina, tiesa statydina, ugdo, ji laimina, guodžia, drąsina, ji kuria naują gyvenimą! Gyvenimą Kristuje! Gyvenimą su Asmeniu - su Dievu!