Pokalbis su Dievu

Dieve, Tavęs negaliu regėti fizinėmis akimis, negaliu paliesti rankomis. Tačiau giliai viduje atrandu ilgesį kažko tokio, kas pagirdo sielą, atneša prasmę viskam, ką bedaryčiau, ilgesį didingesnės, nenusakomos tikrovės. C. S. Lewis rašo, kad būtent tas ilgesys (net iki skausmo) - kai pamatau saulėlydį prie jūros, kai išgirstu kokią nepakartojamą melodiją ar dar ką nors labai labai gražaus, - ir yra pats tikriausias Tavo buvimo įrodymas.Tu sukūrei kiekvieną žmogų, besiilgintį amžinybės, besiilgintį to, kas yra anapus fizinės tikrovės. Grožis, garsai, prasminga bendrystė tik pažadina tą ilgesį.

Ir kaip dažnai aš kalbėdavau netikintiems žmonėms, kad širdyje yra vieta, kurią tik Tu, Dieve, gali užpildyti. Ir niekas kitas šitos vietos negalės užimti. Ir tai yra tiesa. Taip kalbėjau, tarsi ta vieta mano širdyje jau būtų iki galo, sklidinai pripildyta, nes vieną kartą jau prašiau Tavęs, kad ateitum į mano gyvenimą. Taip, Tu atėjai, pravėrei amžinybės uždangą, įprasminai mano kasdienybę. Tačiau šiandien aš ir vėl trokštu, mano siela nerimsta ir kartu su Dovydu norisi šaukti:

„Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?" (Ps 42, 2)

Šiandien, Dieve, suprantu, kad niekur nedingo tas troškimas, tas ilgesys iš mano širdies. Mano širdis trokšta Tavęs - Gyvojo Dievo. Tik Tu vienas gali tą troškimą patenkinti, pagirdyti sielą, prasiskverbti iki jos gelmių. Kartais taip nutinka, kad bendraujant su tikinčiais broliais ir sesėmis, Tu Viešpatie, palieti širdis, suteiki malonės atsiverti, ir man pradeda atrodyti, kad reikia trokšti žmonių, gerų draugų. Net nejučia, nepastebimai žvilgsnis nukrypsta link žmonių susibūrimų - kad būtent ten, semiant iš „bendravimo" šulinio, mano siela bus pagirdyta, atgaivinta. Kartais kelionėje Tu prisilieti, pripildai širdį neapsakomu džiaugsmu, ir man atrodo, kad reikia daugiau semti iš „kelionių" šulinio. Tačiau vėl ir vėl tenka nusivilti ir vėl trokšti. Kaip gerai, Tėve, kad Tu parodei, jog mano širdis trokšta ne žmonių, kelionių ar kitų dalykų, bet Tavęs. Tavęs savo broliuose ir seseryse, Tavęs bendravimuose, Tavęs kelionėse, Tavęs darbe, Tavęs šeimoje...

Atleisk, Viešpatie, kad nesuprasdama, ko trokšta širdis, kaltinau kitus nedvasingumu, reikalavau ir ieškojau atsakymų žmonėse, o ne Tavyje, sėjau pasmerkimą, murmėjimą, nepasitenkinimą.

Ačiū Tau, Jėzau, kad visą tą laiką Tu kantriai sėdėjai prie tų šulinių, prie kurių aš atbėgdavau pasisemti, ir bandei atkreipti į save dėmesį: „Duok man gerti" (Jn 4, 7). Tu, Jėzau, kvietei ir kvieti prie savęs, sakydamas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu" (Mt 11, 28), „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria" (Jn 7, 37).

Ačiū už pažadą atgaivinti, pripildyti, pagirdyti.

Taip aš ateinu, Jėzau, pas Tave. Duok man to gyvojo vandens, kad nebetrokščiau per amžius. Pagirdyk, pripildyk mane savo Dvasia, kad iš mano vidaus plūstų gyvojo vandens upės (Jn 7, 38).
* * *

„Tik į Dievą žvelgdama nutyla mano siela,
Tik iš Jo ateina tai, ko laukiu aš.
Tik Jis yra mano pagalba, Jis Amžinos malonės Dievas
Ir mano išgelbėjimo uola" (Giesmė).