Kai prieš dvidešimt metų atvykau iš Vilniaus į Naująją Akmenę, radau čia didelę bedarbystę. Tuomet dažnai į mūsų namus užsukdavo skurstantys, iš įkalinimo įstaigų grįžę žmonės, kurie prašydavo pagalbos. Vienas kaimynas net prašydavo leisti pasigaminti valgyti.
Mes jiems duodavome maisto, šiek tiek pinigų. Supratau, kad tai - didelė bėda, kad tiems žmonėms reikalinga pagalba, bet aš vienas neišspręsiu jų problemų, nors bandžiau: kur galėjau, ten vežiojau, kitaip padėjau.Prisimenu, kaip kartą keli vyrai paprašė manęs padėti - parvežti žuvį. Susėdome su jais į mašiną ir išvažiavome į Latvijos pasienį, kur tekanti upė skyrė Latviją nuo Lietuvos. Jie, žiūriu, traukia tinklus iš upės - brakonieriauja. „Na, - galvoju, - to dar betrūko! Dabar mane pagaus su jais brakonieriaujant! O juk jie visi recidyvistai, po 30 metų sėdėję kalėjime!" Ištrauktą žuvį jie sukrovė į mano automobilio bagažinę, - supratau, į kokią bėdą patekau... Tada suvokiau, kad jiems reikalinga kitokia pagalba, nepakanka tik pavėžėti, kur jiems reikia. Taip gimė idėja įkurti reabilitacijos centrą.
Tuo metu reabilitacijos centrai Lietuvoje dar tik buvo pradėję kurtis. Apie juos skaičiau knygose, bet nežinojau, kaip viską daryti. Įsivaizdavau, kad reikia nupirkti sodybą, apgyvendinti joje tuos žmones, pamaitinti ne tik jų kūną, bet ir sielas, kad keistųsi jų gyvenimai. Taip prasidėjo mano paieškos.
Visų pirma pradėjau ieškoti žmogaus, nes galvojau, kad man, pastoriui, netinka tai daryti. Juk pastorius turi pamokslauti, užsiimti dvasiniais dalykais, o tais žemiškais, kūniškais reikalais tegu rūpinasi kiti. Žmogaus, kuris galėtų tuo užsiimti, ieškojau apie septynerius metus, bet, deja, neradau. Galiausiai supratau, kad Dievo valia, jog aš pats tuo užsiimčiau. Ir nesuklydau.
Paragintas Viešpaties pradėjau ieškoti pastato. Sužinojau, kad netoliese, Dabikinėlės kaime, norima parduoti apgriuvusią Arvydo Sabonio seneliams kadaise priklausiusią dvarvietę. Po derybų su senojo dvaro gyventojais mes su žmona paėmėme paskolą ir nupirkome tą namą. Tuomet pradėjome rūpintis, kas nupirktame pastate gyvens. Su vienu tikinčiuoju iš bažnyčios, muzikantu Vytautu Kairiu, nuvykome į mėgstančiųjų išgerti lindynę. Atidarę duris, ant grindų išvydome tris prisigėrusius, pajuodusius, ant skudurų gulinčius vyriškius. Paklausėme jų, ar norėtų kas vykti į reabilitacijos centrą. Tik vienas sutiko - ir mes jį išsivežėme. Likusieji galvojo, kad mes - čečėnai, išsivežę žmogų, kad parduotų jo organus.
Taip prieš dešimtmetį prasidėjo reabilitacijos centras - nuo kelių žmonių. Pradžioje gyvenome labai sunkiomis sąlygomis: neturėjome tualeto, dušo, kriauklės... Neturėjome, kur miegoti. Iš pradžių vyrai gyveno pirmame aukšte, nes didesnė dalis namo buvo supuvusi, apgriuvusi. Į antrą aukštą persikėlėme, kai pirmame jau nebetilpome.
Pradėjome tą namą lopyti. Su vyrais važiuodavau į mišką, kur drauge pjovėme malkas, nors pirmieji reabilitantai nemokėjo dorai benzininiais pjūklais naudotis. Tas malkas vėliau keitėme į kaimynų senovinius rąstus, nes norėjome restauruoti dvarelį - atstatyti tokį, koks jis buvo prieš 100 metų.
Antrame aukšte langai buvo be stiklų, apkalti tik plėvele. Sienos buvo nešiltintos, tad apkaldavome paprasčiausiomis „kaldromis", kad neitų iš lauko šaltis. Kambarį apšildydavome pečiuku. Šiame ankštame kambaryje gyveno 6-8 žmonės...
Nors buvo sunku ir neturėjome pinigų, priėmėme iššūkį. Tikėjome, kad Dievas duos tai, ko reikia. Jei yra žmogus, atsiras ir kas jam padeda. Vieni iš pirmųjų mus pastebėjo laidos „Bėdų turgus" rengėjai - jie mums padovanojo 15 lovų ir tame kambaryje sudėjo 3 langus.
Pradžioje stigo ir žinių, kaip dirbti, teko daug mokytis, bet Dievas keitė reabilitantų gyvenimus. Kai kurie iš tų pirmųjų reabilitacijos programą baigusių žmonių šiandien gyvena blaivų gyvenimą, bet keli mirė. Deja, Reabilitacijos centras - tai vieta, iš kur žmogus išeina gyventi arba mirti.
Beje, įdomu, kad Reabilitacijos fondą pavadinome „Prieglobsčiu". Tik vėliau sužinojau, kad Senajame Testamente minimi prieglobsčio miestai, kaip Hebronas, kur nusikaltę žmonės galėdavo pasislėpti, būti saugūs. Supratau, kad tai turėtų būti vieta, kur žmonės galėtų patekti po įvairiausių įvykių, net nusikaltimų, kad jiems būtų suteikta galimybė keistis.
Jūsų dėmesiui taip pat siūlome porą vaizdo įrašų:
_64x64_9de.jpg)
