Širdis ilgėjosi savo bažnyčios... Aš sugrįžau!

Kad ir kur nueičiau, visur mano akys krypo į stendus su plakatais, skelbiančiais apie artėjantį Vilties festivalį. Juos matydama negalėjau likti abejinga - juk jie skelbė Viltį. Su jauduliu širdyje ir nekantraudama laukiau, kada gi ateis ta diena, kai prasidės Vilties šventė... Ir pagaliau ši diena išaušo.
Vakare kojos nešte nunešė į „Siemens" areną. Draugės prikalbinti nepavyko, tad ėjau viena. Nors pažįstamų nesutikau, vieniša nesijaučiau, priešingai - buvo labai gera, tarsi grįžčiau į namus... Sėdėjau balkone, nes salėje, apačioje, vietų jau nebuvo. Gera buvo stebėti geltonais šalikais pasipuošusius tvarkdarius - jie spinduliavo ramybe... Net garsiai sušnibždėjau: „Ir aš taip noriu". Ir išsigandau, ar niekas neišgirdo. Akys nukrypo prie mėlynai pasipuošusių choristų, kurių klausydama pasijusdavau lyg danguje - bandžiau įsivaizduoti, kaip tai atrodytų... O akys vėl grįždavo prie vertėjų į gestų kalbą - dar niekada nebuvau mačiusi, kaip „verčia" muziką. Buvau sužavėta.

Sėdėjau balkone ir jaučiausi didelio Viešpaties kūno dalimi. Šalia nebuvo nė vieno pažįstamo veido, bet buvo taip gera, kad šypsojausi. Aš nesijaučiau vieniša! Nuostabus jausmas... nepakartojamas ir žodžiais nenusakomas, tai galima pajusti tik širdimi.

Kai pastorius Giedrius prabilo eilėmis - tarsi iš naujo išgirdau poeto Maironio eilėraštį (,,Viltis"), kuris mane labai sujaudino. Juk Viltis ir palaikė mane tuos metus, kai buvau nuklydusi. Be jos juk būtų labai sunku - neliktų prasmės gyventi...
Labai sujaudino Franklino Grahamo pasakyti žodžiai, kad Lietuvai reikia Vilties - juk pirmaujame pagal savižudybių skaičių. Žinau, ką reiškia patirti, kai artimi žmonės vietoj gyvenimo pasirenka mirtį, o tu lieki gyventi, nes neišdrįsai pakelti prieš save rankos. Bandei, bet sutrukdė įkyrus draugės telefono skambutis - ji pajautė, kad kažkas ne taip ir puolė ieškoti...

Po nevykusio bandymo išeiti, vieną dieną mieste išgirdau gitaros garsus ir tuoj pasukau jų link. Išvydau tamsiaplaukę merginą, apsirengusią raudona palaidine su kutais. Kai išgirdau jos balsą, jis taip pakerėjo, kad trumpam stabtelėjau. Mergina kalbėjo su tokiu užsidegimu, taip įtikinamai - buvo matyti, kad ji tiki tuo ką kalba, ir tai jaudino širdį. Kalbėjo ji apie Dievo meilę, kad Jis taip pamilo pasaulį, jog paaukojo savo Sūnų ant kryžiaus. Keletą minučių paklausiusi, nuskubėjau savo keliais. Bet merginos balsą vis girdėjau - jis skambėjo ausyse...

KITĄ DIENĄ DIENĄ VĖL ĖJAU TUO PAČIU KELIU IR VĖL JĄ IŠGIRDAU! ŠIS KARTAS BUVO LEMTINGAS - TĄDIEN AŠ ĮTIKĖJAU.

Paskui, po daugelio metų praleistų bažnyčioje, nuklydau... Blaškiausi, savo jėgomis bandydama statyti svajonių pilis, kurios viena po kitos griuvo... Griuvo, palikdamos vien skausmą, neviltį bei tuštumą, kurios niekas negalėjo užpildyti. Taip ir gyvenau, kol vieną dieną, praėjus ne vieneriems metams, mane susirado ta pati mergina: ačiū Dievui ir „facebookui" - jame radau jos žinutę ir kvietimą susitikti. Susitikome, pradėjome bendrauti. Ji padrąsino grįžti į bažnyčią. Gyvenimas vėl ėmė keistis, vėl norisi gyventi! Nors ką tik širdyje nešiojau dar daug skaudulių, Viešpats įvairiais būdais (skaitant, bendraujant...) siuntė savo Žodį. Žodį, kuris gydė mano širdį, drąsino ir guodė.

Taip, aš grįžau. Širdimi niekada nebuvau išėjusi - ji visada ieškojo Viešpaties. Kai būdavo sunku, eidavau į Katedrą, tiesiog sėdėdavau paskutinėje eilėje ir tylėdavau. Širdimi ieškojau Dievo artumo: nurimdavau, „pasikraudavau" ir vėl eidavau pirmyn. Kartais nueidavau į Bernardinų bažnyčią, ten taip pat būdavo gera, bet širdis ilgėjosi SAVO BAŽNYČIOS... Tos, kurioje jausdavausi tarsi namuose. Ilgėjausi to jausmo, kuris apimdavo vos tik atėjus į bažnyčią, to jausmo, kai tu žinai, kad tai - TAVO. Juk čia gimei į Dievo Karalystę, čia kadaise gimė tikėjimas.

Supratau, jog noriu būti bažnyčios dalimi. Klaidžioti kaip sūnus palaidūnas jau nebenoriu - pavargau. Iki ašarų sujaudino, kai Vilties festivalyje kvietė melstis atgailos malda. Nors išeiti į priekį neišdrįsau, šis kvietimas mane pervėrė. Kažkaip keistai aplink mane žmonių praretėjo, ir aš galėjau melstis niekieno netrukdoma, ten, kur buvau.

Jis sugrįžo, o gal... sugrįžau aš?!

Namo lėkte parlėkiau. Vėl gyvenu ir noriu gyventi!

Kai pagalvoju, viskas taip susiklostė - draugės pakvietimas, o paskui festivalis - tarsi tam, kad aš tikrai tikrai sugrįžčiau.

Esu dėkinga už prikeltą Viltį, kurią iš naujo suradau Viešpatyje, grįždama į bažnyčią.