„...sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą“

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Jam įeinant į vieną kaimą, Jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pamatęs juos, Jis tarė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“
Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, patyręs, kad išgijo, sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“. (Lk 17, 11-19)

Rodos, šiandien nereikia tiek daug fizinių jėgų - keliauti karštą dieną dulkėtu keliu, kad padėkotum... Tereikia stabtelti, nusižeminti prieš Viešpatį, ir tiesiog pakrutinti liežuvį... Bet ar tai paprasčiau?

Deja, ne. Nes padėką lemia mano vidinė, širdies nuostata - ar matau prasmę dėkingume, ar tikrai noriu padėkoti Dievui už Jo gailestingumą, ir, galiausiai, ar apskritai vertinu kiekvieną dieną su visu jos „turiniu“ kaip Jo malonės dovanas? Jei mano širdis dėkinga, nesvarbu, kokių pastangų pareikalauja dėkingumo išraiška - ji nebus sunki.

Žvelgdama į raupsuotųjų patirtį svarstau: kuriame „susirinkime“ ar grupelėje esu šiandien? Ar tarp devynių, kurie patyrė stebuklą (o juk patiriame juos kasdien!), bet... nubėgo savais keliais? Ir galima juk juos suprasti... Pasiilgę šeimų, pasiilgę tos palaimintos, ramios kasdienybės, kurios tik netekęs supranti, kokia laimė kasdien plauti, šveisti, tvarkyti, dėlioti, vėlai gulti ir anksti kelti ir t.t... Juk kažkas ir XXI amžiuje gyvena tamsioj atskirty, drebančiom rankom skaičiuoja centus bei stumia pavargusius puodus po viskuo nusivylusiom lubom lietingą dieną... Ir net ir tokioj padėty romumo valandą suvoktum, kad turi už ką Jam dėkoti.

Ar neužsibuvau tarp tų devynių, kurie taip ir negrįžo padėkoti?

Juk jei tik dėkočiau... Už duoną, už muilą, už šiltą ir šaltą vandenį, už viryklę, už indus... Už rankas ir kojas... Už kasdienę saulę, orą ir vėją.

O kiek daug Jo atsakytų maldų... Ar menu jas?

Neseniai apsiverkiau iš laimės, nes viena moteris, ilgus metus negalėjusi susilaukti vaikelio, pagaliau jo laukiasi! Dar prieš pusmetį kalbėjomės, raginau pasitikėti Dievu, prašiau ir draugių melstis, ir pati vyliaus stebuklo, o ir ji su draugėmis meldėsi... Kai tai įvyko, iš nuostabos „prisėdau“. Vien už šį stebuklą galiu dėkoti kasdien, vėl ir vėl...
 
Bet žvelgdama į Evangelijos pasakojimą nuliūstu: koks vienišas samarietis, grįžęs padėkoti Jėzui. Deja, taip dažnai nesugebu prisijungti prie jo.

Mano Viešpats klausia: kur dar devyni?

Kodėl, Viešpatie, Tau taip rūpi nedėkingieji? Kodėl tiesiog nepasidžiaugus atėjusiu samariečiu?

Ir čia pats suprantu: dėkingumas atveria gyvenimą, o nedėkingumas jį uždaro. Dėkingumas atveria dar ir dar vieną susitikimą su Kristumi, o nedėkingumas lieka kažkur toje vietoje, kur buvo pasirodyta kunigams. Taip, buvo be galo prasminga pasielgti pagal Jo žodį ir pasirodyti dvasininkams, kaip ir mums yra svarbu susitikti su Jo tarnais, broliais ir sesėm Kristuje. Tačiau tikėjimo kelionė, - susitikimai su Kristumi, - turi tęstis... Ir jie nesibaigia, kai širdis mato didelę prasmę tame, kad padėkotų Dievui. Vėl ir vėl... Juk Jo malonė atsinaujina kas rytą (Rd 3, 22-23). O dėkingumas?

Grįžti atgal, pasirodo, gali būti svarbus žingsnis tikėjimo kelionėje. Jei tik grįžti dėl to, kad padėkotum.