Sužeistas stebuklas

Trečiąjį Advento sekmadienį tradiciškai skaitoma Marijos giesmė, dar kitaip vadinama „Magnificat" (Luko 1, 46-55), dažniausiai suprantama kaip džiaugsmingas garbinimo himnas. Tas džiaugsmas, girdimas šioje giesmėje yra trejopos prigimties. Marija kalba apie užgimstantį stebuklą visų pirma kaip motina, besilaukianti pirmagimio sūnaus. 

Bet ji ir Izraelio dukra, laukianti savo tautos išganymo. Ji taip pat ir paprasta moteris, slegiama puolusios žmonijos prigimties ir jos padarinių, bei laukianti naujos pasaulio santvarkos ir atpirkimo. Tačiau tas stebuklingas užgimimas, apie kurį ji kalba savo giesmėje, ir su juo į pasaulį įsiveržianti nauja realybė visa savo prasme atsiskleidžia tik Jėzaus atėjimą į šį pasaulį supančio sužeistumo ir pažeidžiamumo fone.

Atvirumas būti sužeistai

Galbūt pats akivaizdžiausias to pažeidžiamumo pavyzdys yra pati Marija. Tardama Dievui „taip," sutikdama atverti savo gyvenimą, savo įsčias Viešpaties kūdikiui, ji turi daug ką prarasti. Mes skaitome, kad ji susižadėjusi su „vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų" (Lk 1,27). Pabandykime įsivaizduoti pokalbį, turėjusį įvykti tarp Marijos ir Juozapo, kuriame ji prisipažino, esanti nėščia. Kaip įtikintį šį jauną vyrą, kad kūdikis jos įsčiose - ne neištikimybės, bet dieviško stebuklo rezultatas? Jei evangelistas Lukas pasakoja Kalėdų istoriją iš Marijos pusės, Matas duoda aiškiai suprasti, kad Juozapas planavo Mariją patylomis atleisti, nes buvo teisios širdies ir nenorėjo užtraukti jai nešlovės. Tik Dievo įsikišimas sustabdo jį (Mt 1,18-21). Iš tiesų, atleidimas nuo santuokos patyliukais nebuvo blogiausia, ko Marija galėjo tikėtis - juk pagal Įstatymą už neištikimybę būdavo baudžiama mirtimi (Kun 20,10). Atsiverdama šiam stebuklui, Marija prisiima ir riziką paaukoti visa tai, ant ko buvo pastatytas jos gyvenimas. Marijos „tebūnie" ištartas Viešpaties angelui - radikalaus pasitikėjimo žingsnis, kuriuo ji patiki visa save, savo gerovę ir netgi gyvybę į Viešpaties rankas.

Siela, perverta kalaviju

Pažeidžiamumas į Marijos gyvenimą ateinantis sulig tuo „tebūnie" nesibaigia tik rizika būti atleistai, užsitraukti nešlovę ar mirti gimdant, kaip dažnai nutikdavo tuo metu. Apie jos pasiryžimą atsiverti Dievui lydėsiantį skausmą kalba Simeonas, vienas iš pirmųjų atpažinusių aštuonių dienų kūdikį atneštą į šventyklą apipjaustyti kaip Izraelio išganymą. Pabaigęs pranašauti apie Jėzų ir jo pašaukimą, jis atveria Marijai, kad šio dieviško kūdikio užgimimas jos pačios sielą pervers kalaviju (Lk 2, 35). Ir iš tiesų, argi matydama savo pirmagimį Sūnų, tą stebuklą, kurį ji pati išnešiojo po savo širdimi, kankinamą ir kenčiantį ant kryžiaus, Marija galėjo likti neperverta kalavijo? Be abejo, sakydama angelui „taip" Marija negalėjo žinoti, kas jos  laukia , bet antgamtiškas užgimimas tebuvo stebuklo - taigi ir sužeistumo, kuris perpintas su juo - pradžia. Kaip ir kiekvieną motina, tardama „taip" kūdikiui, užgimstančiam po širdimi, ji taria „taip" ir tam skausmui, su kuriuo jis neišvengiamai susidurs savo gyvenime ir kurį atneš ir į jos būtį.

Sužeistumas dėl savo tautos

Jei pažvelgtume į platesnį kontekstą, kuriame užgimsta Jėzus, išvystume, kad jis ateina į tautą, kuri taip pat yra sužeista. Marijos giesmėje atsispindi bent keli to sužeistumo aspektai. Ji kalba apie išdidžios širdies žmones, galiūnus, sėdinčius ant sostų ir pažemintus mažuosius, apie alkstančius ir turtuolius - apie Dievo tarną Izraelį, kenčiantį romėnų priespaudą. Marija ne tik pati mato ir įvardija tą tikrovę, kuri ją supa - neteisingą socialinę ir ekonominę santvarką ir už jų glūdinčias išdidžias širdis. Ji pati yra tos sužeistos tikrovės dalis, laukianti Dievo įsiveržimo per Mesiją, kuris atkurs Izraelį. Marijos atsakas į Dievo veikimą atskleidžia, kad jos širdis yra sudužusi dėl savo tautos, kad jai nėra svetimas tas skausmas, kuriame gyvena jos žmonės. Kitaip tariant, Marijos širdis yra sudužusi dėl tų pačių dalykų, dėl kurių sudužusi ir Dievo širdis. Toks jautrumas galbūt ir yra ta priežastis, dėl kurios ji yra atvira Dievo veikimui - juk tik tas, kuris visa savo esybe patyrė sužeistumą ir jo gelmes,  gali būti atviras Išganymui, net jei šis ir pareikalauja asmeninės aukos. Marija atiduoda savo gyvenimą Viešpačiui tam, kad per ją šis galėtų atnešti išsivadavimą visai tautai - ir visai žmonijai.

Dievo pažeidžiamumas

Tačiau ar tokia interpretacija nereiškia, kad Dievas mėgaujasi mūsų kančia, ir renkasi sužeistus tik tam, kad juos dar labiau sužeistų? Kad Jam nėra svarbi ta kaina, kuria yra statoma Jo karalystė, ta kaina, kurią Marija sumoka už atvirumą Jo veikimui? Taip teigti būtų galima tik neatsižvelgus į tai, kiek Dievui atsieina Kalėdų stebuklas, užgimęs Marijos įsčiose. Tą kainą puikiai apskaičiavo evangelistas Jonas: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų... (Jn 3,16). Užgimęs Dievo Sūnus pats dalijasi žmogiškąja dalia - tvartelio nepritekliumi, nuovargiu, alkiu, liūdesiu, išdavyste, kančia, neteisybe, ir netgi mirtimi. Jis giliai įžengia į žmonijos žaizdotą gyvenimą ir pats prisiima jį sau - kad išgydytų ir išvaduotų visų tautų žmones. Apaštalas Paulius šį kalėdinį paradoksą, šį sužeistą stebuklą nusako taip:
Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. (Fil 2,6-8)

Būtent tame paradokse, Dieve, kuris laisva valia prisiima žmogiškąjį sužeistumą, kad jį išgydytų savuoju Prisikėlimu, slypi ir kiekvieno iš mūsų viltis. Mūsų tautos, kuriai taip pat nesvetima galingųjų savivalė ir mažutėlių skausmas. Tų, kurie atsivėrę Dievo veikimui liko sužeisti - savo bendruomenės, artimųjų atstūmimo, pasaulio nejautrumo. Tų, kurie atidavė viską neskaičiuodami, aukojosi iki paskutinio, net iki savo pačių mirties, vardan Viešpaties.  Tų, kurie skendi neviltyje, skausme, sumišime ir skurde netikėdami, kad rytoj gali būti geriau. Ir kiekvieno iš mūsų, nes mes visi vaikštome su savaip pervertomis sielomis.