Talentai bažnyčioje...ir už jos sienų

Metų pabaiga bažnyčioje sužydėjo įvairiausiomis dovanomis. Džiaugėsi širdis „Naujamedžio" tarnavime matant daugybę kūrybingų jaunuolių, kurie tarsi medžio pumpuras dar tik leidžia pirmuosius lapus. Džiaugiasi širdis, matant jau daugelį metų tarnavimo malonėje augančių tikėjimo brolių ir seserų dovanas ir dvasinę brandą...

Taip gera atnešti savo talentus į bažnyčią. Atnešti į Viešpaties namus visa tai, ką užauginai „savo dirvoje", ką pasiekei savo profesinėje srityje. Grąžinti Jam tai, kas iš Jo atėjo. Kaip brangų aliejų išlieti tai prie Jo kojų, kad skleistų nuostabų aromatą. Tiesa, nėra lengva ryžtis paaukoti dalį savo ir taip jau užimto laiko. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio tai atrodo sudėtinga. Iš tikro nė viena auka mūsų gyvenime nebus per didelė, palyginus ją su Jėzaus auka ant kryžiaus. O pažvelgus į kryžių ir pasiryžus atiduoti save, malonė ateina. Ji suteikia jėgų ir išminties, kaip racionaliau ir dar tiksliau planuoti savo dienas ir savo darbus, kad nepeiktinai atliktum savo žemiškąsias pareigas ir pakaktų laiko tarnystei Viešpaties namuose. Tereikia tik vieno: ištarti Viešpačiui „Taip". O Jis gali padaryti stebuklą - padauginti laiką, atnaujinti jėgas, atsiųsti naujų idėjų. Atnešus savo talento "dešimtinę" į Viešpaties namus, Jis atveria naują malonę, naują profesinio suvokimo lygį, pripildo visus tavo atsineštus indus savo Dvasios ir atveria naujų, paslėptų dalykų. Stebuklai ima vykti kasdienybėje, ir po kiek laiko supranti, kad senokai pamiršai, ką reiškia rutina. Ateina ypatingas harmonijos ir pusiausvyros jausmas - tarsi pagaliau stovėtum ant abiejų kojų.

Tačiau mąstydama apie dovanas prie Viešpaties kojų matau ir kitą pusę. Vieni ateina į bažnyčią nešini sukauptais turtais, ne vienerius metus lavintais įgūdžiais. Kiti gi būtent bažnyčioje randa erdvę skleistis tiems talentams, kurie kasdienybėje būtų pasmerkti sunykimui, o gal net ir visai nebūtų prabudę. Be galo džiaugiuosi, tai matydama. Tačiau esu tikra, jog Viešpats, įdėjęs dovaną, nori, kad ji ne dulkėtų ant lentynos, kartkartėmis prisimenama, o būtų naudojama kuo didesniam daugelio palaiminimui ir praturtinimui. Taip, bažnyčia yra puiki vieta, kurioje gali augti ir skleistis mūsų dovanos, kurioje kiekvienas gali rasti tarnavimo malonę. Tačiau mūsų talentai neturėtų pasilikti tarp bažnyčios sienų. Tikiu, jog Viešpats brandina mūsų širdis tam, kad vėliau daugelio iš mūsų turtais galėtų palaiminti minias. Tegu tai bus du kepalėliai duonos, tegu tai bus mažas troškimas - Jis gali tai padauginti, tegul tai bus, rodos, neįmanoma svajonė - Jam juk nėra nieko neįmanomo.

Neseniai poros mūsų bažnyčioje giedotų giesmių įrašus parodžiau savo kolegoms muzikantams. Įprastai profesionalai vadovaujasi konkrečiais vertinimo kriterijais. Todėl pradžioj jaučiaus kiek nedrąsiai, žinodama, kokie netobuli esame ir kaip maža tarp mūsų mokytų muzikos rašto. Tačiau šiuokart vertinimai buvo kitokie. Kaip būčiau norėjusi, kad dar kas be manęs būtų matęs klausančiųjų akis! Apstulbusias, Viešpaties liečiamų žmonių akis! Ne atlikimo (ne)tobulumo, bet jėgos, kuri liečia širdis. Tie, kurie turi išlavintą muzikinį skonį, iškart sumojo, kad šįkart susidūrė daugiau, nei su vien įprastais atlikimo kanonais, kad čia yra dar viena sudedamoji dalis - „jėga iš dangaus" - kuri nusvėrė visa kita ir paslėpė visus netobulumus.

Žmonės yra išvarginti gyvenimo kelionės, ištroškę Viešpaties prisilietimo, nes tik Jis gali išgydyti ir paguosti jų širdis.  Galbūt jie ne viską pajėgs išreikšti žodžiais (juk kartais būna taip sunku apsakyti tai, ką jauti...), bet tikrai visuomet jaus širdimi. Todėl šiandien raginu jus taip, kaip kažkada buvau pati Viešpaties raginama: netaupyti to, ką Jis įdėjo į širdį, nekasti savo talentų į žemę. Nes tik išleisti į apyvartą, jie pasidaugina. Raginu būti atviriems Viešpačiui ir leisti augti tiems troškimams, kuriuos Jis pasėjo mūsų širdyse, toms dovanoms, kuriomis Jis mus apdovanojo. Leiskime Viešpačiui pilnai mus naudoti ir nešti savo Pergalės ir Vilties žinią pasauliui. Neužsisklęskime savo kamputyje ir nesislėpkime už kitų nugarų, manydami, jog esame neypatingi, netalentingi, neprofesionalūs... Prašykime, kad Dievo Dvasia kiekvienam parodytų tikrąją padėtį - kiek šiandien leidžiame Jam naudoti tai, ką iš Jo paties esame gavę, o galbūt stengiamės viską kontroliuoti patys.

Tiesa, kaip kiekvienų vaistų anotacijoje rašoma, taip savo paraginime tiesiog privalau perspėti, jog savo dovanų atidavimas į Viešpaties rankas gali būti labai rizikingas žingsnis. Nes tai taip pat reiškia, kad teks atsisveikinti su patogiu, sau pačiam priklausančiu gyvenimu. Tačiau iš savo asmeninės patirties galiu patikinti, kad rezultatas atperka visus akimirkos nepatogumus, ir garantuoti, kad tuomet gyvenimas tampa be galo įdomus, nes niekuomet nežinai, ką naujo atneš kiekviena minutė.

Esu tikra - ateina metas pakilti ir šviesti! Ir būti palaiminimu daugeliui. Ateina metas pasauliui atskleisti tikrąją talento prigimtį ir paskirtį. Kas gi daugiau, jei ne Dievo bažnyčia, turi būti talentų lopšys, miestas ant kalno, kurio neįmanoma nuslėpti (Mt 5, 14)? Visais amžiais čia rasdavo prieglobstį menininkai ir amatininkai. Todėl, kad Viešpats yra tikrasis įkvėpimo šaltinis. Pasauliui reikia naujų standartų - nuolankių,  tarnaujančių širdžių, matančių plačiau ir giliau nei tik asmeniniai interesai, ir galinčių atspindėti Viešpaties šviesą. 



Red.past.: Pianistė Audronė Juozauskaitė baigė magistro studijas Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 1999 m. - LMTA dainavimo katedros koncertmeisterė. Keletą vasarų dirbo Zalcburgo Universiteto „Mozarteum" vasaros akademijos koncertmeistere. 2010 m. Italijoje, Lonigo mieste vykusiame tarptautiniame konkurse akomponavimo meno nominacijoje tapo I vietos laureate. Apdovanota LR Prezidentės padėkos raštu už Lietuvos vardo garsinimą užsienyje.

Pianistė dažnai groja Lietuvos ir užsienio scenose drauge su pačiais žymiausiais Lietuvos solistais - nuo prof. Virgilijaus Noreikos, prof. Vytauto Juozapaičio iki Liudo Mikalausko ir Merūno Vitulskio. Krikščioniškame pasaulyje Audronės vizitine kortele jau seniai tapo daugelyje Lietuvos bažnyčių giedamos jos sukurtos giesmės „Pakilk ir šviesk" bei „Jėzaus kraujas".

(Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Bendrinti: