Kunigas Pašhūras, Imero sūnus, vyriausiasis Viešpaties namų prižiūrėtojas, girdėjo Jeremiją pranašaujant. Tada, nuplakdinęs pranašą Jeremiją, įtvėrė jį į šiekštą viršutiniuose Benjamino vartuose, prie Viešpaties namų. Kai rytą Pašhūras išlaisvino Jeremiją iš šiekšto, Jeremijas jam tarė: „Ne Pašhūru tave pavadino Viešpats, bet siaubu. Nes taip sako Viešpats: ‘Aš padarysiu tave siaubu tau ir visiems tavo draugams; jie kris nuo priešų kardo tau matant, o visą Judą atiduosiu į Babilono karaliaus rankas, kuris juos ištrems ir žudys. Aš atiduosiu visus šito miesto turtus, visas jo atsargas, brangenybes ir visus Judo karalių lobius į jų priešų rankas, kurie juos pasiims ir išgabens į Babiloną. O tu, Pašhūrai, ir visi tavo namai būsite išvesti į nelaisvę. Į Babiloną tave nuvarys, kur tu ir tavo draugai, kuriems pranašavai melus, mirsite ir būsite palaidoti’ “. Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš esu pajuokiamas kasdien, kiekvienas tyčiojasi iš manęs. Kiekvieną kartą, kai kalbu, turiu šaukti: „Plėšimas, smurtas!“ Viešpaties žodis tapo man plūdimu ir kasdienėmis patyčiomis. Aš galvojau: „Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu“. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau. Aš girdėjau daugelį šnibždant: „Įskųskime jį!“ Visi mano artimi draugai laukia mano suklupimo: „Gal jis leisis suviliojamas, tada jį nugalėsime ir jam atkeršysime!“ Bet Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys! Todėl mano persekiotojai suklups ir nieko nelaimės. Jie bus labai sugėdinti ir jiems nepavyks, jų gėda nebus pamiršta per amžius. Kareivijų Viešpatie, kuris mėgini teisųjį, matai jo inkstus ir širdį, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau patikėjau savo bylą! Giedokite Viešpačiui, girkite Viešpatį, nes Jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš piktadarių rankų! Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta! Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: „Tau gimė sūnus!“, ir jį labai pradžiugino. Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai! Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje? (Jer 20, 1-18).
Senojo Testamento laikų pranašų gyvenimas nebuvo toks lengvas ir paprastas kaip mes galėtume įsivaizduoti. Netgi atvirkščiai, turėtume pasakyti, kad jiems uždėta našta buvo nepaprastai sunki. Pranašai turėjo mokyti Mozės Įstatymo, kviesti Dievo tautą atgailauti už savo nuodėmes, o kai ši to nedarydavo pranašai buvo priversti kalbėti netgi labai rūsčiai. Jie taip pat turėjo nusakyti ateitį. Įstatymas nustatė ribą, kad teisingo pranašo, tokio, kurį pasiuntė Viešpats, visi pranašavimai turi išsipildyti. O tas, kurio pranašystės neišsipildydavo, turėjo būti pasmerktas mirčiai, nes jis – netikras pranašas, tas, kurio Viešpats nepasiuntė. Toks buvo laikomas klaidintoju, todėl Įstatymas apie juos kalbėjo itin griežtai.
Štai tokią karčią ir nepavydėtiną duoną valgė Jeremijas, kai vienos klaidos kaina – gyvybė. Kita vertus, jis nuolat kentė persekiojimus, kančias, patyčias ir pažeminimą iš savo tautos elito, kuris mielai rinkosi patogų gyvenimą nesilaikant Dievo įstatymo. Mūsų perskaitytos Šventojo Rašto ištraukos įvykiai Jeremiją nubloškė į ribinę situaciją – jis nuplaktas ir įtvertas į šiekštą. Tai fizinis ir moralinis skausmas, pažeminimas prieš tautą, atmetimas, pyktis, rūstybė ir neviltis.
Jeremijas raudojo. Jis užrašė savo maldą, kuria kreipėsi į Dievą. Pranašas išliejo savo skausmų ir kančios pripildytą širdį. Nuo pirmųjų maldos žodžių Jeremijas su kvapą gniaužiančiu atvirumu atvėrė savo širdies žaizdą Dievui, kuriam tarnavo.
7-8 eilutėse pranašas skundėsi Dievui, kad tarnystės duona, kurią jis valgė, pranašo našta, kurią jis nešė, buvo pernelyg sunki jam. Netgi juodžiausiuose savo sapnuose pranašas negalėjo įsivaizduoti skausmo ir pažeminimo, kurį jam teks patirti ir išgyventi. Jis jautėsi, kad Viešpats tarytum jį apgavo. Palydėjo į tarnystę, bet visiškai nepasiruošusį, ir paliko perpildytą skausmo. Nors tai, ką išgyveno Jeremijas nebuvo objektyvu, nes nuo pirmosios jo pašaukimo dienos Viešpats jį įspėjo, kad jo tarnystė ateityje sulauks didelio priešiškumo (Jer 1,18), tačiau įkvepiantis yra pranašas atvirumas prieš savąjį Dievą ir drąsa išsakyti tikruosius savo išgyvenimus.
Ne vienus metus Viešpačiui tarnaujantys tikintieji žino, kad jų įsivaizdavimai apie tarnystę ir tikroji tarnystė Dievui yra labai skirtingos. Mes turime rožinių įsivaizdavimų ir galvojame, kad darydami vieną ar kitą darbą Viešpačiui, patirsime daug malonumo, Viešpaties artumo, paguodos, aiškumo, pritarimo, įvertinimo bei palaiminimų. Tačiau tikrasis tarnystės gyvenimas atsiskleidžia visai kitomis spalvomis. Nes Kristaus kelias siauras, kasdienis kryžius pareikalauja savęs atsižadėjimo bei aukos, o patiriami sunkumai verčia mus keistis arba trauktis iš Viešpaties mums skirto kelio.
Apie pasitraukimą iš Viešpaties darbo mąstė ir Jeremijas (9 eilutė). Sunkumai, priešiškumas, nuolatinis buvimas mažumoje, nepripažinimas, socialinė atskirtis, žmogiškas ribotumas ir asmeninės laimės praradimas atvedė pranašą į rimtus apmąstymus, jog jis priėjo ribą, kurios peržengti nebeturi jėgų. Viskas. Pakanka. Jis norėjo atšaukti savo tarnystę, nebenorėjo būti Viešpaties pranašu.
Ar tai nėra pažįstama ir Naujosios sandoros šaukliams, paskesnių amžių ir mūsų laikmečio Dievo tarnams? Viešpaties darbas yra sunkus, jis ne žmogaus jėgoms. Jei tokios asmenybės kaip Jeremijas, Mozė, Dovydas, Elijas, Timotiejus ir netgi Paulius jautė nuovargį ir norą pasitraukti, tad mintys apie pasidavimą ir pasitraukimą nėra nebūdingos ir mums, paprastiems žmonėms. Tai bendražmogiška, suprantama ir netgi natūralu. Tačiau iškyla klausimas, kodėl visgi šie tarnai pasiliko Viešpaties darbe ir nepasitraukė iš jiems skirto kelio? Jeremijas rašė, kad Dievo žodis jo širdyje degė kaip ugnis ir neleido pasitraukti.
Nė vienas savo valia neišpažįsta, kad Jėzus Kristus yra Viešpats kaip tik Šventosios Dvasios paskatintas (1 Kor 12,3). Taip pat nė vienas savo valia netampa Viešpaties tarnu (Rom 9,11; Ef 1,11-12). Kristus kviečia žmones į savo laukus ir darbus per savo Dvasią, vidinį bei aplinkinių liudijimą. Jis įdeda žmonėms troškimą tarnauti ir darbuotis Viešpaties laukuose. Tad tarnystės Dievui niekada negalime prilyginti užklasinei veiklai, savirealizacijos projektui ar vienam iš saviraiškos būdų. Tai Dievo darbas mumyse (Fil 2,13). Tad Viešpaties įdėta meilės Dievui ir artimui ugnis į mūsų širdis negali būti lengvai užgesinama. Taip, ją galima užgesinti nuodėme. Tačiau, kaip Jeremijas yra užrašęs, ši ugnis dega viduje ir neleidžia priimti skubotų, lengvabūdiškų, desperatiškų sprendimų. Tad pranašas, netgi nepaisydamas aplinkinių žmonių ir net draugų apkalbų bei blogo linkėjimo, liko ištikimas Dievui ir tarnystei, kuri jam buvo patikėta.
Galiausiai pranašas prakeikė savo gimimo dieną ir žmogų, kuris pranešė jo tėvui apie sūnaus gimimą. Įstatymas draudė prakeikti savo tėvą ir motiną, o taip pat atimti gyvybę iš savęs. Jeremijas atsižadėjo suicidinių minčių ir neketino nutraukti savo gyvybės ar elgtis taip, kad užsitrauktų Dievo rūstybę (prakeikdamas tėvus). Jis sukauptą savo pyktį ir nepakeliamą skausmo bei kančios naštą išliejo sakydamas, kad šis gyvenimas jam yra nebemielas. Daug geriau būtų buvę, jei jis nebūtų gimęs iš viso. Taip jautėsi ir meldėsi pranašas. Jeremijas buvo visiškai sugniuždytas ir beviltiškai nugalėtas.
Ar išties toks beviltiškas buvo Jeremijo gyvenimas? Ar tikrai Jeremijo gyvenimas ir patirtos kančios tokios beprasmės ir nenaudingos? Ar tikrai būtu buvę geriau, jei Jeremijas iš vis nebūtų gimęs? Mūsų atsakymas turėtų būti paprastas. Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi prasmę, tikslą ir vertę. Jeremijo tarnystė, patirtos kančios, užrašytos maldos ir atliktas darbas buvo ir tebėra naudingas. Visos patirtys buvo naudingos pačiam Jeremijui, kad jis bręstų kaip asmenybė ir Dievo tarnas. Tai buvo naudinga kaip ženklas jo amžininkams. Tai išlieka naudinga mums, kurie gyvenime tūkstančius metų po jo.
Ši Jeremijo skausmo malda turėtų pamokyti mus, kad tarnystės kelias nėra lengvas ir ne visada palankiai šviečia saulė. Mes sulaukiame audrų savo gyvenimuose, tad mums reikia nusiteikti ir apsiginkluoti kantrybe bei ištverme. Gyvenimas su Kristumi neapsaugos mūsų nuo sunkumų ir kančių. Kita vertus, turime išmokti melstis. Maldoje likime nuoširdūs, tikri. Mums įprasta melstis maldos klišėmis ir šablonais. Mums įprasta bažnyčioje ir asmeninėse maldose užsidėti kaukes prieš Viešpatį, taip ir neatveriant tikrosios savo širdies Dievui. Jokūbas pamoko mus: Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia (Jok 5,13). Atverdami Dievui savo skausmą, mes jį atiduodame, mes jį išleidžiame. Skausmo malda yra tarytum aštrus chirurgo skalpelis, kuris prapjauna sutvinkusią žaizdą ir leidžia ištekėti susikaupusiam kraujui iš sumuštos vietos. Trečioji pamoka yra tai, kad nors Jeremijas ir jautėsi Dievo apleistas, apgautas, visų paliktas ar netgi galutinai nugalėtas, objektyvi tikrovė buvo visai kita. Dievas neleidžia bandyti žmonių daugiau nei jų jėgos leidžia tai patirti ir ištverti (1 Kor 10,13). Jeremijui buvo skirti dideli išbandymai, nes jis pats buvo dvasios milžinas. Kita vertus, skausmas turi tendenciją tikrovę iškreipti ir klaidingai perteikti vaizdus, kuriuos matome ir tikrovę, kurią patiriame. Tad patirdami skausmą neskubėkime daryti galutinių išvadų ir sprendimų. Iškęskime sunkumus kaip geri Jėzaus Kristaus kariai, o išbandymo ir sunkumo valandai praėjus galėsime aiškiau ir tiksliau viską suprasti ir paaiškinti.
_64x64_9de.jpg)
